Keista suvokti, kad iš šakų, miško takelių ir medžių minimaliomis priemonėmis „suręstas“ spektaklis yra visiškai pilnavertis ir netgi pranašesnis už daugybę teatre pranuobodžiautų vakarų.
Akivaizdžiausia šio sezono kova <...> vyko tarp dviejų sostinės teatrų. Įsismarkavusio jaunųjų režisierių premjeromis Nacionalinio dramos ir gigantiškus literatūros luitus į sceną velkančio Jaunimo.
Tarptautiniai scenos meno festivaliai žiūrovui leidžia ne tik praplėsti akiratį, bet ir geriau suprasti, kokie kūriniai jį jaudina, skatina pokytį, pagaliau - kokio teatro jis ilgisi.
Vis dėlto teigčiau: jeigu kurdamas autorius kur nors kamputyje užsirašo kito autoriaus kūrinio pavadinimą – Čechovo, Meko, Kafkos, – tai privalau jį atpažinti, pačiupinėti nervų čiuptuvėliais pati.
Nors įsimintiniausi įvykiai buvo sukurti jaunesnių kūrėjų, prisimenant sezono visumą nebūtinai matosi konkretūs dėsningumai. Ryškesni pasirodė įvairiuose teatruose sužibėję atskirų darbų išskirtinumai.
Vien perskaitęs „Tiesos vertikalės“ turinį, matai, kiek čia daug paties Anužio, ir supranti, kad jis ir yra tikrasis knygos autorius. <...> Įdomiausia skaityti paties aktoriaus ir pedagogo mintis.
Juk nė viena knyga neišleidžiama be redaktorių ir korektorių indėlio, o tekstai į teatro sceną, regis, kartais paleidžiami tiesiog kaip besiliejantys iš kūrėjų širdies.
Šiuolaikines Vakarų teatro tendencijas puikiai atspindintis portugalės žvilgsnis klaipėdiečių pernelyg nesudomino. O štai meditatyvų Taivano spektaklį publika priėmė plačiais glėbiais.
Tekstą sudaro marionečių pokalbiai su Rimantu Driežiu, kuris labai rimtai atsakinėja. Klausimai byra iš visų pusių: kas mane sukūrė? Kas yra marionetė? Kaip parodyti, kad man liūdna? Iš ko mano akys?
[Apie festivalo „Cirkuliacija“ programą Vilniuje.] Ir visos šios figūros, visa ši akrobatinė išmonė veikia natūraliai, kaip šalia scenoje bundanti gamta, - viskas susiję jautraus pasitikėjimo sąlyga...