Net ir abejojant kai kuriomis šiuolaikiškumo sampratomis ir vertybinėmis nuostatomis, matyti, kad režisierius su solistais dirbo kaip su aktoriais, ir tai yra vienas didžiausių spektaklio laimėjimų.
Atrodo, kad spektakliui beveik pavyko išsisukti nuo didaktinio, žmogaus rūšį gėdijančio tono. O kad pavyko, turbūt labiausiai [i]kaltas[/i] pasirinktas kelias – kalbėti nuo savęs.
„Snieguolės“ autorė Dr. GoraParasit kūrinyje kritikuoja perteklinį vartojimą. <...> Jei jau žiūrovas moralizuojamas, tai norėtųsi ir labiau pagrįsto pavyzdžio scenoje.
Spektaklyje „Dulkės“ gausu gražių detalių ir kartu jis labai vientisas, švarus. Čia už nieko nesislepiama, čia nebijoma jaunystės, nemokėjimo. Visa tai kūriniui suteikia daug grožio ir tyro spindesio.
„Ūbą Carą“ jau šiandien galime laikyti ryškiu politinės-istorinės dramos pavyzdžiu, po kelerių metų tapsiančiu aktualiosios istorijos teatrine dokumentacija.
Turėdama omenyje istorinį „Šėpos“ kontekstą ir dabarties realijas, į premjerą ėjau tikėdamasi perprasti, kam gali pakviesti šėpa XXI amžiuje: kokiam bendram jausmui ir veiksmui.
Kūrėjų diskusija su Bergmanu tarsi ištirpsta, teatro scenoje manipuliuoti jo filmų stiliumi nėra paprasta, o dekonstruoti autorių ir jo kūrinius – dar sunkiau. Kol kas šiame susitikime jėgos atrodo nelygios.
Demonstruodami pozityvumą aktoriai maskuoja turinio, struktūros ir vaidybos spragas. <...> Spektaklį sukuria prašymas publikai būti geros nuotaikos ir nuolatinės pastangos parodyti, kokia ji svarbi.
Apie Yanos Ross spektaklį įdomu galvoti, o tai, kas galėtų būti yda, yra stilistinė jo ypatybė - neišbaigtumas, kažko daugiau trūkumas, fragmentuota sujauktų jausmų išraiška.
Akivaizdu: spektaklis-opera pretenduoja atlikti terapinę funkciją visai publikai. Šitas spektaklis neįmanomas be suvokėjo ašarų. Spektaklio reikšmė vienintelė – sužadinta žiūrovo graudulinga reakcija.
Tai ne komedija, ne tragedija – tai drama, kurios veiksmą valdo patys aktoriai, sugebantys įvairiausių atspalvių situacijas paversti tragikomiškomis ar tiesiog komiškomis.