„Meskit šalin tą savo filosofiją“, – visai rimtai paragina Antono Čechovo dėdė Vania gražuolę Jeleną Andrejevną. Tačiau šito ji neišgirsta. Ir toliau filosofuoja – apie žmonių nesantaiką bei nelaimingą pasaulį, kenčiantį žmogų.

Rusai labai mėgsta rašyti. Ne šiaip rašyti, bet pjeses. Per pastaruosius penkerius metus, užgriuvus naujosios dramos škvalui, pjesių Rusijoje atsirado tūkstančiai, o kartu su jomis – ir nauji teatrai, naujos dramaturgų mokyklos, net festivaliai.

Vaiduoklių čia knibždėte knibžda, jie nelaukia savo valandos ir visiškai nenori girdėti neperregimą pasaulį gražinančių gaidžių, laisvai nardo tarp dailiai vienos ant kitų suklotų paralelių ir inversijų, suvaidintų imitacijų ir imituotų vaidinimų, motyvų ataidėjimų.

Apie režisierės Laimos Adomaitienės spektaklius žinojome jau seniai – jau kelinti metai į Vilnių atvyksta Telšių Žemaitės dramos teatro studija „Aglija", parodo naujus spektaklius ir nustebina savo profesionalumu ir autentiškumu.

Režisierė Laima Adomaitienė – savita figūra mūsų teatro panoramoje: „viešaisiais ryšiais" neužsiima, dirba tykiai su jaunimu Telšiuose, „Aglijos" teatro studijoje, ir stebina mus neįprastais – emocionaliais, plastiškais ir jautriais moters ir vyro ryšius nagrinėjančiais spektakliais.

Lapkričio 24, 25 dienomis pristatyta naujausia Valstybinio Jaunimo teatro premjera – režisieriaus Algirdo Latėno spektaklis „Dėdė Vania“. Dar viena Antono Čechovo kūrinio interpretacija jau savaime intriguoja – kaip dar naujai galima pažvelgti į šią teatro klasika tapusią dramą?

Teatras – kaip ir gyvenimas – atspindi svarbiausius žmogaus būties tarpsnius. Vaidmens kūrimas, susitapatinimas su personažu ir vėl grįžimas į save patį iš aktorių pareikalauja didelių jėgų, todėl vaidmenys tampa tikrojo jų gyvenimo dalimi.

Aukos vaidinimas, kaip būdas ja netapti, jau pavirto visuomeniniu reiškiniu. Jį rimtai aptarinėja filosofai, psichologai, politologai.

Vilniaus mažasis švenčia savo įkurtuves premjerų salvėmis: po Rimo Tumino „Trijų seserų“ buvo galima neišeiti iš teatro, nusnausti kokiame nors jaukiame kampe ir patekti į kitą naują spektaklį – Laimos Adomatienės režisuotą Kobo Abės „Moterį smėlynuose“.

Pjesės pabaigoje miręs Tėvas pasakoja apie atsitikimą tarnaujant jūrų laivyne – vandenyne tolumoje kažkas ėmė spindėti, žaižaruoti, ir kreiseris pasuko to spindesio link. Priplaukus paaiškėjo, kad tai būta skardinės silkių, kurių užvalgius visiems buvo baisiai blogai.

1990 m. kovo 2 d. įkurtas Vilniaus valstybinis mažasis teatras 2005 m. lapkričio 11 d. žiūrovus pakvietė į savo sceną Gedimino pr. 22. Lapkričio 11-oji – ypatingas įvykis ne tik trupei: teatras gyvuoja jau penkiolika metų, jau trečioji karta įsiveržė į jo sceną, jis matė ir šilto, ir šalto, bet tik dabar jis, seniai iškėlęs galvą, kelia ir savosios scenos uždangą.