„Į žmones“ išėjęs spektaklis labai greitai pakeitė savo egzistavimo kryptį. Džiaugiuosi, kad galėjau matyti, kaip „Žuvėdra“ auga, bet veikiausiai nebenoriu matyti, kaip ji miršta.

Palikę įprastą kūrybos vietą su visomis jos konvencijomis, rutina ir nusistovėjusia kūrybinės grupės hierarchija, menininkai yra linkę labiau taikyti kolektyvinės kūrybos metodus.

Dabar norisi lėkti į Šiaulius ir pamatyti Metraštininką, Petro Aleksandravičiaus Žemaitę jo dešinėje ir Auguste´o Rodino Mąstytoją jo kairėje, o Meno skyriuje gal rastume tebešokantį Ženečką.

Spektakliai vertingi ne tik aktualių mažiesiems žiūrovams istorijų pasakojimais, bet ir teatro raiškos priemonių suvokimo prasme.

Kiekvienas iš šių trijų festivalio „Kitoks“ spektaklių turi savo „kabliuką“: kokią nors detalę, įdomybę ar idėją, kurią pasičiupus būtų galima narstyti iki begalybės.

Vienas iš Rimo Tumino kūrybos turtingiausių, nuostabiausių tyrinėjimo šaltinių galėtų būti repeticijos. Būtent jose atsiveria Rimo gyvenimo pažinimas ir meilė, retas pastabumas, įžvalgumas, nepaprastas jautrumas žmogui.

Gal dėl asmeniškesnio, jautresnio įsitraukimo, vienuoliktasis festivalis įnoringu pavadinimu KITOKS šiais metais tapo ir savotišku mikroskopiniu pasaulio modeliu, kurį galima stebėti pačiais keisčiausiais rakursais.

Anksčiau taip negalvojau, bet dabar jau esu patenkinta, kad aktoriai „darbininkai“ (taip jie save vadina), neapsikentę režisūrinio teatro diktatūros, kovoja už savo teises – tyliai susiburia ir imasi pjesės.

Juk įdomiausia ne ten, kur vedamas tik žiūrovas, bet ten, kur kūrėjas eina kartu su juo. Be žemėlapio, tik nujausdamas kryptį. Įdomiausia ten, kur dar niekad nebuvai.

Meno kritikos žanre esama erdvės retam malonumui – kautynėms dėl meno kūrinio, aistringoms ir aršioms.

Jauni menininkai jaučiasi lengvai pakeičiami, neįdomūs, grubiai tariant – tarsi įnamiai teatruose, kur visas pasaulis sukasi aplink vietinius darbuotojus ir patyrusius kviestinius režisierius.