Visuose kūriniuose pasakota apie gyvenimo nuskriaustus vyrus, kurie dėl kintančių aplinkybių ir nepakankamo tėvų dėmesio vaikystėje tapo nevykėliais arba nusikaltėliais.
„Tiek kine, tiek teatre garsas prisideda prie filme ar spektaklyje gvildenamų temų gilinimo, antrųjų „dugnų“ kūrimo ir žiūrovų nukėlimo į fikcinį pasaulį“, - sako garsų kūrėja Dominyka Adomaitytė.
„Saša, išnešk šiukšles“ patvirtino, kad kol kas karą Ukrainoje integruojančius kūrinius gebame matyti tik kaip teisingosios pusės ekspoziciją, o ne kaip atvirą, kvestionuoti kviečiantį meną.
Suprantu, kurso draugai šiek tiek chuliganauja, prikuria tiek garso ir tylos, kad išeina nesakysiu – kiek, tikiuosi, sumažės. Bet dirigentas derina, išdiriguoja, prikelia kūrinį.
„Yra toks pasakymas – Rossini yra šampano purslai! Kauniečių „Turkas Italijoje“ labai rosiniškas, lengvas ir dilgantis, su burbuliukais, poskoniu, elegancija“, - teigia muzikologė Beata Baublinskienė.
Iš kitų šalių teatrų dingsta rusų autoriai, iš pjesių – rusiškos realijos. <...> Menas visada reagavo į kasdieną, ir ne dekoracijos jį paverčia klasika. Tai mažiausia karo kaina. Revizoriai atvyko.
Teatrui, kuris remiasi didinga vizija, siekia didingų tikslų – pagydyti, pataisyti, pagelbėti, – reikia naujų ritualų. Mūsų nereikia linksminti. Mums reikia susirinkti draugėn.
J. Miltinio [i]influence[/i] šleifas galingai driekėsi palei Panevėžio dramos teatrą per visą jo buvimo jame laiką ir dar ilgai po to – savaip pridengdamas opias vietas ir palaikydamas švytinčią [i]Paryžiaus[/i] aureolę.
Kodėl svarbu dirbtinai skatinti didmiesčių ir regionų teatrų lygybę? Plačiau apie tai ir apie kiekvieno „nepatogiai“ nuo sostinės nutolusio biudžetinio teatro situaciją pakalbinti šių teatrų vadovai.
