Dramaturgija mūsuose kol kas apsireiškia ne kaip dėsningumas, o kaip savotiškas fenomenas. Manding, taip ir bus, kol neatsiras pionieriaus, subursiančio dramaturgijos kursą aukštojoje mokykloje.
Po straipsnio lenkų „Dialoge“ pamatai, kad kad tai nebe šiaip ataka, o ilgai ir kruopščiai planuotas sąmokslas prieš klestintį Europoje Lietuvos teatrą.
Lapkritį pavydėjau maskviškiams. Pas juos vyko NET (Naujojo Europos teatro) festivalis, ir visi ilgai aptarinėjo Michaelio Thalheimerio „Emiliją Galoti“ pagal Lessingo tragediją.
Neginčijamai didžiausią susidomėjimą festivalyje „Baltijos namai Maskvoje. Lietuviškas akcentas“ sukėlė Oskaro Koršunovo „Oidipas karalius“. Festivalio paantraštė jau prašosi – „oidipiški Lietuvos akcentai“.
Festivalis „Sirenos“ – tai ideali proga pareikšti kelias esmines pastabas apie lietuvių teatrą. Spalio pradžioje grįžau iš Vilniaus dar tvirčiau įsitikinęs, kad baigiasi kažkokia epocha.
Jaunosios dramaturgijos festivalyje Maskvoje, sąlygiškai vadinamame „Liubimovka“, teko dalyvauti du kartus. Pirmasis buvo egzaltuotas, antrasis – išblaivinantis.
Pirmadienį Meno forte Scenos meno kūrėjų asociacija pristatė rinkos tyrimų ir analizės kompanija RAIT atliktą sociologinį tyrimą apie Nevyriausybinių scenos meno kūrėjų ir scenos meno renginių lankytojų situaciją šalyje. Normalioje šalyje toks tyrimas prilygtų bombai. Pas mus – ne, nes jau kelinti metai ant tos bombos sėdime ir pripratome.
Yra spektaklių, kurie tiesiog apsėda. Ir filmų, kuriuose apsigyveni, o, pasirodžius finaliniams titrams, nespėji kartu su įjungiama šviesa grįžti į tikrovę.
Nacionalinio dramos teatro vadovo konkursai man kažkodėl primena perėjimą nuo vasaros prie žiemos laiko ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, kai persuki laikrodžio rodykles vasaros laikui, vieną akimirką atrodo, kad staiga kažkas pasikeičia – rytas nebėra toks ankstyvas, pailgėja ir pašviesėja diena, galima ilgiau užtrukti vakarojant.
