Artėjanti Tarptautinė teatro diena ir jos fone atsiskleidžiantis sezono paveikslas masina pažvelgti, kaip visa tai gali rutuliotis toliau. Šįkart pravers vieno remontuojamo teatro griuvėsiuose rastas laiškas iš ateities.

Vaitkus sako, kad taip ilgai neturėjus savo nuolatinio teatro jam būtų pats laikas „pakeisti profesiją“. Nors režisūros, suprantama, neatsisakys – dar šiais metais norėtų statyti pirmąjį spektaklį Rusų dramos teatro scenoje. Tik neapsisprendžia, kokį.

„Aš viską pergyvenau: buvau storas, žvairas, dar tada negydydavo, tai nešiojau akinius, kur vienas stiklas užklijuotas. Ir kai ateina vaikas su akiniais į sceną, visada sakau: kaip gerai, kad tu su akinukais. Visados atsimink, kad labiausiai žmogų nuo gyvulio skiria akiniai“.

Kodėl nėra galimybių pamatyti naujus spektaklius? Kodėl, vos parodyti per premjeras, jie išnyksta iš repertuaro ilgai pauzei?

Ne visiems tinka vienodi receptai. Tačiau akivaizdu, kad lenkai jau susivokė gyvenantys Europoje. O mes?

Būtų nedovanotina nepaklausti Svetlanos Dimcovič, ką reiškia būti Marku Ravenhillu, t.y. ką reiškia rašyti pjeses, ypač kad kalbėjomės Lietuvoje, kur gimtasis žodis teatro scenoje vis dar sunkiai tampa išlavintu kūnu.

„Būtina keisti Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymą, kuriame būtų nustatytos kitokios valstybės teatrų teisinės organizacinės formos, finansavimas, darbo santykiai ir socialinės garantijos,“ – skelbia Kultūros ministerija.

Ar pilnos salės žiūrovų ir gastrolės užsienyje liudija, kad Lietuvos teatro situacija yra gera? Kodėl teatro reforma nejuda iš vietos? Kokie yra nevienodomis sąlygomis veikiančių valstybinių ir nevalstybinių teatrų argumentai?

Apie kultūros politikos vizijas, naujus iššūkius mūsų visuomenėje ir sulopytus stogus, bet klampius mokyklinius vadovėlius.

Lietu­vos teatro mėgėjiškėjimo procesas, nenumaldomas irimo procesas jau nesustabdomas. Kai mėgėjiškumo lavina užlies visą teritoriją, profesiona­lai, kuriems valstybė neranda normalių patalpų ir galimybės turėti savo užsitar­nautą teatrą vis dažniau išvyks į užsienį. Ir pasiliks?

Komerciniai spektakliai Lietuvoje dygsta tarsi grybai po lietaus. Kvaila ir trumparegiška būtų tvirtinti, jog komercinis teatras Lietuvai nereikalingas, juolab žiūrovai kojomis bei piniginėmis nedviprasmiškai balsuoja už jį.