Žmogaus istorija J. Miltiniui buvo kultūros istorija, o teatro menas – vienas esmingiausių žmogaus dvasios raiškos būdų. Režisierius, pedagogas, teoretikas – jis siekė rasti tiksliausią gyvojo teatro formulę, tai jau prilygo gyvenimo mįslės įminimui.
Ar jau visą pasaulį ištiko kritikos krizė, ar tik mes vieni tokie korumpuoti ir parsidavę? Priešingai, teigia Gabija Gruodytė: nebūkime tokie egoistai, pamatykime ir kitus.
„Jauni žmonės labai plojo, nes kažką jame atpažino, o tai rodo, kad kūrinys pastatytas talentingai. Nors man jis kažkuo primena „Naujosios kairės“ manifestą”, –apie „Bembilendą” kalba kunigas Arūnas Peškaitis.
„Lietuvių teatro istorijos“ trečioji knyga analizuoja 1970–1980 m. laikotarpį. Vos prieš trisdešimt metų išgyventą laikmetį istoriškai vertinti nėra lengva.
„Teatras turi turėti savo Idėją“, – sako prancūzų filosofas ir dramaturgas Alainas Badiou. Lietuvių teatro Idėja nuo pat jo įsikūrimo 1920 m. iki 1990 m. beveik nesikeitė.
Visuomet, grįžus iš turtingesnės ir geriau savo kultūros reikalus tvarkančios šalies, ima siutas, apmaudas: kodėl pas mus prasčiau? Kas įvairiose valstybėse lemia požiūrių į kultūrą skirtumus?
Paprastai kai nueinu į operą, 90 proc. pastatymų aš negaliu girdėti muzikos. Ar aš galiu kažką parodyti scenoje, kas žmonėms padėtų ją išgirsti? Kad tai, ką aš matau, dar labiau sustiprintų muziką, suteiktų jai erdvės.
Kažkodėl galvojama, kad lėlės ne tik buityje, bet ir teatre gali patikti nebent mažiems vaikams, kurie, neva kvailiukai, dar nepriaugo iki „tikrojo“ teatro. O be reikalo.
Audronis Liuga pademonstravo „Naujosios dramos akcijos“ meninės programos vientisumą ir tobulumą. Akademiniu požiūriu Lietuvoje kol kas jokie festivaliai tokių programų neparengė.
Kauno dramos teatras jau prieš keletą metų atgaivino ir tęsia seną gastrolių Vilniuje tradiciją. Peržvelgus sezono premjeras galima konstatuoti, kad teatras nenusikalė savos „sezono vinies“. Ja gastrolėse liko užpernykščiai „Nekalti“.
