Apie teatrą. Apie teatrą teatre. Apie Shakespeare’ą. Apie žiūrovą. Apie skaitymus. Apie pjeses. Gal apie krizę? Krizę, kuri neidentifikuojama, užslėpta, dingusi po skambiais šūkiais ir pilnomis jaunimo salėmis?
Valstybės valdininkijai kultūra – pati neįdomiausia sritis, nes joje sukasi mizeriški pinigai. Tačiau kai reikia valstybę pristatyti tarptautiniuose forumuose, žiūrėk, atsiranda ištisos pastraipos ir skirsniai apie mūsų iškiliausius režisierius.
Si8lome susipažinti su estų kultūros savaitraštyje „Sirp“ (2007 m. spalio 19 d.) skelbta publikacija, kurioje glaustai ir iš esmės apžvelgiamas šiųmetis Baltijos teatrų festivalis, vykęs Panevėžyje.
Europoje meninės iniciatyvos intensyviai kuriasi poindustrinėse erdvėse. O Lietuvoje tik dabar duris praveria pirmasis buvusioje pramoninėje erdvėje veiksiantis šiuolaikinių scenos menų centras Menų spaustuvė.
Nepaisant teatro sluoksniuose giliai įsišaknijusio ciniško požiūrio į lietuvių dramaturgiją, juntamas nė kiek neciniškas scenos ir nacionalinės dramos kontakto pasiilgimas.
Organizatoriai „Teatro fantomo“ programai atrinko labiausiai jaunimo mėgstamus ir lankomus spektaklius, kurie galėtų privilioti vis dar teatro neatradusius, bet paieškoms atvirus žmones.
Visišką festivalio bejėgystę atskleidė spektaklių vertimai. Nė vienas rodytas lietuvių spektaklis nebuvo verčiamas į jokią kalbą ir tuo sukėlė ypač didelį kaimyninių šalių kritikų bei teatrologų pasipiktinimą.
Norėtųsi, kad alternatyvus mąstymas drąsiau skintųsi kelią į lietuvių teatrą. Tačiau apie kokią alternatyvą galima kalbėti dabar, kai teatrų vadovai baidosi jos iš tolo?
Ar ne laikas lietuvių teatro scenoje pasirodyti tikriesiems mūsų dienų herojams, alsuojantiems esamojo laiko ritmu, – hamletams, treplevams, voicekams arba dar nežinomiems šiuolaikinės dramos veikėjams?
Apie pavasarinę „Naujosios dramos akcijos ’07“ programą, kuri sureikšmina aktorių kūrybą ir savaip polemizuoja su teatro be aktorių kaip „laiko ir erdvės konstrukcijos“ samprata.
