Oklahoma - diagnozė (dar vadinama metafora). Vieta ir būsena. Pažodine prasme - įsisteigia visur, kur vaidinamas Graužinio spektaklis „No Return”.

Apie tai, kur ir kaip šiandien prasideda jauno teatralo kelias, kas laukia už pirmo posūkio ir kaip nenuvažiuoti į griovį, Viktorija Ivanova kalbasi su scenografe Simona Biekšaite, aktoriumi Irmantu Bačeliu ir režisieriumi Baliu Latėnu.

Aktoriai, sukūrę improvizacinį karkasą Dekalogo temai, padarė viską, ką galėjo. Daugiaprasmis Dekalogo pavadinimas, atveriantis kelią net spekuliacijoms, savaime dar negarantuoja prasmingo turinio.

Man negėda nė dėl vieno darbo, kurį teko prodiusuoti. Netgi tuos spektaklius, kurie neberodomi, žiūrovai prisimena. Manau, kad nė vienas iš mūsų spektaklių nepadarytų gėdos nei vienam Lietuvos teatrui.

Į Lietuvą pirmą kartą po Nepriklausomybės atgavimo atvyko garsusis prancūzų teatras „Comedie Française". Ir jau po pirmos spektaklio dalies gastrolės virto skandalu arba dar viena papildoma komedija, kur juoktis galėjome tik iš savęs...

Vilniaus teatre „Lėlė" buvo pristatyta pirmoji Nijolės Indriūnaitės pjesių knyga „Baltos pasakos". Tai pirmas kartas, kai pristatomas ketvirtį amžiaus gyvavusio LTV lėlių teatro paveldas.

Kur prapuola vyresni Lietuvos teatrų aktoriai? Ar kuriami spektakliai konkretaus aktoriaus talentui – kad jis vestų paskui save žiūrovus?

Argi jau nebėra atsakingų už tai, kas, ką ir kodėl veža į Lietuvą - Europos užkampį?

Dviem Vilniaus teatrams metai prasidėjo svetur. Ir abiejų režisieriai pelno aukščiausius užsienio šalių apdovanojimus - Italijos UBU premiją ir Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordino titulą. Džiaugtis tuo, kaip esame įpratę, ar tai laikyti nemalonia pranašyste?

Meškauskas teigia, jog teatras jam – psichoanalitiko kušetė, o tuo tarpu Koršunovui „spektakliai leidžia pažinti save“. Teatras tampa terapija.

„Ir VEKS, ir Lietuvos tūkstantmečio renginiai neabejotinai įvyks, bet neperžiangiant protu suvokiamų sąmatų ribų“, – sako kultūros ministras Vilkaitis.