Turime susimąstyti, kaip mes, veikdami aplinką, darome poveikį kitiems. Tai dažnai sunku suprasti, tačiau aišku, kad esame vienintelė rūšis, galinti sunaikinti Žemę. Paukščiai, vabzdžiai, žinduoliai tokios galios neturi. Taigi, jeigu galime sunaikinti Žemę, mes taip pat galime ją išsaugoti. Aš įsitikinęs, kad turime nedelsdami veikti šia linkme.
Dalai Lama
Antropocenas – vieniems nauja tema, Tau – viso gyvenimo tyrimas. Kaip Tu supranti jo svarbą šiandien?
Šis terminas yra gamtos tyrinėtojų, antropologų, Izraelio intelektualo ir istoriko Yuvalio Noah Harario išpopuliarinta tema. Beje, esu Harario fanas. Šis jaunas žmogus – mąstytojas apie žmonijos praeitį, ateitį, taip pat apie antropoceną, labai įdomiai visa tai apmąstė. Ir jo išvados nėra optimistiškos.
Yra keli antropoceno apibrėžimai, bet pats bendriausias susijęs su laikotarpiu prieš septyniasdešimt tūkstančių metų, kai atsirado žmogus, Homo sapiens, kuris pradėjo plisti. Ilgainiui ta žinduolių rūšis Homo sapiens taip išplito, kad palaipsniui „okupavo“ pasaulį. Šiandien gyvename epochoje, kurioje žmogus užkariavęs visą Žemės rutulį, kaip pasakytų Shakespeare ´ as – Globe. Iš esmės antropocenas – tai periodas Žemės gyvavimo istorijoje, kai Žemėje ima dominuoti viena rūšis – protingasis žmogus (Homo sapiens). Teatras yra neatskiriama antropoceno dalis. Nebūtų antropoceno – nebūtų teatro. Bet suprantu, kad klausimas yra apie antropoceno pasekmes – žmonijos veiklą, totalų gamtos nykimą ir galimą teatro refleksiją apie tuos procesus.
Aš tikiu mokslu. Ir ne tik dėl to, kad esu racionalus, ne. Tikiu mokslu dėl to, kad kažkada norėjau būti ornitologu ir juo netapau. Tada, kai studijavau meną, savarankiškai studijavau ir biologiją. Buvo įdomu suprasti, kaip apskritai vystosi gyvoji gamta. Buvau smalsus ir domėjausi daug kuo, todėl mano gamtos procesų suvokimas nėra visai diletantiškas.
Žmonių veikla per visą žmonijos istoriją pakeitė Žemės ekosistemą. Mokslininkų, konkrečiai chemiko Paulo Crutzeno, prieš dvidešimt metų atlikti tyrimai atskleidė, kaip per keturis su puse milijardus metų planetos epicentre atsidūrė žmogus. XIX a. prasidėję procesai XXI a. tapo nevaldomi. Iki tol gamta „tvarkėsi“ ir su savimi, ir su žmogumi, bet nuolat sklindantys žmonių išrasti užkratai – atominiai ginklai, cheminis užterštumas, nuolatinis gamtos naikinimas – pakeitė Žemės atmosferą. Kokius „tektotinius“ lūžius Tu stebi?
Tiems, kam rūpi šie dalykai, pasiūlyčiau Eduardo Budrio paskaitą, kurią jis perskaitė „Santaros-Šviesos“ suvažiavime 2020 m. rugsėjį.
Ar nebus taip, kad žmonės, kaip kadaise Velykų saloje polineziečiai, dėl laivų statybos iškirtę visas palmes, suvalgys vieni kitus? Šiandienis žmogus ne ką daugiau pramato.
Na taip, čia yra labai rimta tema. Pasaulyje tiesiog per daug žmonių. Ir niekas nežino, kaip tą problemą spręsti. Apie ją irgi kalba Eduardas Budrys savo paskaitoje. Tai nesikartosiu.
Esi teatro režisierius, bet 2020 m. vasaros pabaigoje „Santaros-Šviesos“ suvažiavime sutikai moderuoti vieną sudėtingiausių temų – „Gamta antropoceno eroje“. Tai buvo Tavo pilietiškumo išraiška ar tai sietina ir su meniniais procesais?
Aš ne sutikau, o išsiprašiau šitos pozicijos. Ten nėra taip, kad tau kažkas pasiūlo, o tu sutinki arba nesutinki. Aišku, viską sujaukė epidemija, suvažiavimas įvyko ne Alantoje, o Vilniuje, ne birželį, o rugsėjį. „Santara-Šviesa“ yra intelektualų klubas, savotiška Lietuvos „masonų ložė“. Suvažiuoja daug protingų žmonių ir svarsto esminius mūsų šiandienos, praeities ir ateities klausimus. Man atrodo, toje „masonų ložėje“ buvo svarbu kalbėti apie rūšių nykimą. Apie tai kalbėjome prieš metus, bet tąkart buvo labiau akcentuojama dabartinė katastrofiška padėtis, o šįkart norėjosi pasigilinti į esmę. Toji Eduardo Budrio paskaita ir buvo apie tai. Mano požiūriu, ji buvo visiškai geniali. Jam pasiūlai temą – jis ją išvysto. Ir dar taip plačiai ir giliai. Mane ta paskaita nokautavo, nes tai – jėgų jėga.
Tai, kas dabar vyksta civilizacijoje, nebestebina žiaurumu: žmonija smilksta savo demoniškų sprendimų lavinose. Kartu deklaruojama, kad žmogui rūpi Žemės reikalai. Jau pirmuosiuose Tavo spektakliuose suklykdavo paukščių balsai, dabartinius spektaklius vis dažniau lydi apokaliptiniai vaizdai, o „Bakchantėse“ (2013) tiesiai prabilai apie gamtą, tarytum primindamas Davido Attenborough, garsaus BBC gamtos filmų kūrėjo, frazę: „Tikrasis Žemės maras yra žmonija.“ Atrodytų, kad tąkart žiūrovai iki šios temos dar nebuvo priaugę, ir kritikai tam didesnio dėmesio neskyrė. Jei tik gali mene prisiliesti prie gamtos, Tavo aistra neįtikėtina. Bet jeigu žmogus yra toks agresyvus, dėl savo savanaudiškumo jis ir toliau nustelbs visą gyvastį. Kas tai – žmonijos pabaiga?
Negalima sakyti, kad Vakarų politikai nesupranta klimato kaitos, gamtos naikinimo problemų ir nieko nedaro. Yra Paryžiaus susitarimas dėl klimato kaitos, yra Europos Sąjungos paukščių ir buveinių direktyvos, „Natura 2000“, galų gale – naujas Europos žaliasis kursas. Tai gerai. Jei to nebūtų, rūšių nykimas spartėtų. Bet vis tiek tai yra beviltiška, nes pavėluota. Vakarų Europa susizgribo tik tada, kai joje dėl žemės ūkio, šlapžemių sausinimų, miškų kirtimų beveik nebeliko kadaise čia gyvenusių gyvūnų ir augalų rūšių. Vidurio ir Rytų Europoje padėtis kiek geresnė, bet irgi blogėjanti.
Kova beviltiška ne tik dėl to, kad pavėluota. Žmogaus smegenyse tūno „gamtos valdovo“ instinktas. Tai labai paprasta, bet esminė ir pavojingiausia nuostata, kuria grindžiamas žmogaus elgesys. Kokia nauda iš tų varlių? Tas medis gali nugriūti, jį reikia nupjauti. Kam reikalinga ta pelkė? Geriau ją nusausinti ir paversti „naudinga“ žmogui žeme. Tie vilkai tik pjauna mano avis, juos reikia šaudyti. Viską, kas man trukdo, reikia sutvarkyti, išpjauti, išnaikinti, išnuodyti… Nauda ir komfortas – šie žmogaus siekiai sunaikino didžiąją dalį gyvybės. Tik tada, kai žmogus įsileis į savo smegenis kitokį požiūrį į supančią aplinką, gal kas ir pasikeis. Tik mintis, kad jei tas vabalas ar varlė, ar gyvatė gyvena – vadinasi, taip reikia, jie svarbūs patys savaime, o ne todėl, kad naudingi žmogui. Ir dar: kai žmogus supras, kad jis ne tų gyvūnų ar augalų valdovas, bet kaimynas, kuris turi gerbti kito laisvę ir teisę gyventi. Bet kažin ar tai kada nutiks.
Kažkada man sakei, šiandien – ne herojų laikas. Taip, tai tiesa. Mūsų laikai – biurokratų, viešųjų ryšių laikai, ir tai mane žiauriai liūdina ir kaip menininką, teatro režisierių. O Greta Thunberg ar Aleksejus Navalnas – mūsų laikų herojai, einantys prieš dabartinį pasaulį, nemėgstantį herojų. Čia jau ne gamtosauginė, o žmonijos problema. Dabar tokie savotiški komfortiškų vidutinybių laikai. Dar baisiau, kad visos tos linksmos ir „fainos“, būtinai mandagios vidutinybės iš retai pasirodančių, dar užsilikusių lyg Raudonojoj knygoj herojų mėgsta tik pasityčioti. Kokį memą sukurti, suniekinti, išjuokti. Mes visi jau gyvename Aldouso Huxley ´ io naujajame pasaulyje, kurio lozungai yra laimė, gerovė… Mes kuriame gerovės valstybę. Jeigu rimtai pagalvojus, tai apgailėtina. Ir tą aš tikiuosi pasakyti rudenį, kai Jaunimo teatre įvyks spektaklio „Puikus naujas pasaulis“ premjera [premjera įvyko 2021 m. rugsėjo 3 d. – MF redakcijos pastaba].
Bet ši frazė jau ne sykį girdėta.
Ir vis dėlto. Lietuvoje seniai stebiu: lietuviai mėgsta „pasikepinti saulutėje“, kalbėdami apie didvyriškumą, „paskutinę pagonių tautą“, didžiules aukas, susideginimus ir t. t. Visa tai galbūt ir gerai, bet tai turi ir kitą – tamsiąją – pusę. Lietuviai iš gūdžiųjų Viduramžių staigiai įšoko į Naujuosius laikus, neperėję Renesanso. O Renesansas yra epocha, atsisukusi į žmogų. Mėginusi jį suvokti ir atradusi, kad didžiausia vertybė yra jo orumas. Kas yra žmogus? Apie tai rašo ir Pico della Mirandola knygoje „Filosofiniai, kabalistiniai ir teologiniai samprotavimai“, kurioje paskelbė savo filosofinę programą – 900 tezių, ir nusiuntė popiežiui Inocentui VIII. Po to buvo persekiojamas, mirė paslaptingomis aplinkybėmis, buvo nužudytas ar nunuodytas. Ir Shakespeare ´ as labai panašiai „Hamlete“: „Koksai nepaprastas kūrinys – žmogus! Koks prakilnus savo protu! Koks neaprėpiamas savo gabumais! Savo judesiais ir išvaizda – koks įspūdingas ir nuostabus! Savo veiksmais – kaip panašus į angelą! Savo išmone – kaip panašus į Dievą! Pasaulio grožis! Visų gyvių pažiba!“ (iš anglų kalbos vertė Alfonsas Nyka-Niliūnas).
Čia irgi Shakespeare ´ as: „O, kas yra žmogus, jei jam pasauly / Aukščiausias gėris – valgymas ir miegas? / Galvijas, ne daugiau. Argi tasai, / Kuris mums davė tokią lakią mintį, / Ir priekin žvelgiančią, ir atgalios, / Įdiegė tam šį dieviškąjį protą, / Kad jis trūnytų dykas mumyse?“ (vertė Aleksys Churginas). Shakespeare ´ e yra viskas, visas antropocenas. Kuo toliau skaitau, tuo daugiau suprantu. Anksčiau nesupratau, bet dabar po truputį, ir tik po truputį pradedu suprasti… Gal dar iki mirties ką nors suprasiu.
Prieš „Bakchančių“ premjerą vykusiame mūsų pokalbyje labai tiksliai įvardijai pražūtingą žmogaus kelionę į nuopuolį: „Įvaizduokim po keliolikos šimtmečių grįžtantį Dionisą. Jis randa visiškai žmonių nusiaubtą žemę: su didžiuliais megapoliais, su pramoniniais kompleksais, su užterštais vandenynais, iškirstais miškais, naftoje skęstančiais paukščiais – ten, kur kadaise egzistavo harmonija, viešpatauja chaosas. Tai žmogaus, pasijutusio visos planetos valdovu, proto ir rankų darbas.“ Tai liko neišgirsta, nors ir anksčiau, ir vėliau ne viename interviu, kalbėdamas apie Antiką, apie tragedijos gimimą, užsimeni apie persisotinimą, perteklių, po kurio žmogui tampa reikalingas sukrėtimas. Tai Tavo tam tikra solidarizacija su Friedrichu Nietzsche. Juk būtent teatras šiems procesams yra atviras?
Jeigu jau gamtosaugininkai nesugeba apginti gamtos, tai teatras yra visiškai bejėgis. Nereikia jo pervertinti. Taip, „Bakchantės“ buvo vieno menininko klyksmas, kuris, beje, kaip teisingai ir pastebėjai, buvo visiškai neišgirstas, tyruose nuvilnijęs… Kalbant apskritai, visiškai nusivyliau teatro įtakos galimybėmis, jo reikšme, galios poveikiu. Nieko mes negalime. Tiksliau, tai yra mūsų, menininkų, poreikis, noras pasakyti tai, kas mums svarbu, bet tai niekur neveda. Beviltiškos ambicijos: kad ir kokie „geriausi“ būtų spektakliai, apdovanoti „geriausiuose“ festivaliuose, nieko tas nepakeis, tai yra „tuščias burbulas maiše“. Žmogus yra toks plėšrus gyvūnas, kad net ir įstatymai jam nieko nereiškia. Jis padarys taip, kad pasiimtų savo, o tas „savo“ – tai yra kuo daugiau pelno išsunkti iš miško, iš vandenyno ar dar iš ko nors.
Kita vertus, kodėl mes šį tą darome – ir Greta Thunberg, ir mes su savo neįvykusiais „Gamtos maršais“. Jeigu kalbėtume apie gyvenimo prasmę, kaip pasakytų Albert ´ as Camus, „prasmės nėra“. Mūsų prasmė ir yra Sizifo akmuo: Sizifas stumia į kalną tą akmenį, o jis vis nurieda atgal… Prasmė ir yra tik tai, kad tu pats savo gyvenimui suteiki prasmę. Gal tai tik iliuzinė prasmė, bet tu ją suteiki. Nesvarbu, ką mes darytume, nemanau, kad išgelbėsime Lietuvos miškus ar pelkių paukščius, bet jeigu išvis niekas nieko nedarys, tai jie išnyks dar sparčiau ir bus dar baisiau. Mes galime tik pristabdyti tos katastrofos artėjimą, savo mažam gyvenimui suteikti prasmę. Nemanau, kad mano gyvenimo prasmė yra kokie nors spektakliai. Kad griciukai išliktų Lietuvoje – gal tai mano gyvenimo prasmė? (Griciukas – tilvikinių šeimos paukštis – D. Š.) Kaip padaryti, kad jie kuo ilgiau turėtų kur gyventi, kaip apsaugoti jų buveines… Taip pat svarbu ir miško paukščiai. O teatras – visiškas niekis, aišku, priklauso ir nuo to, ką mes jame veikiame… Anot Shakespeare ´ o , žmogus gali būti visiškas šūdžius, visiškas niekšas, uzurpatorius – ir kartu jis gali būti kilnus ir nuostabus. Jis turi protą, turi tai, ko neturi kiti gyvūnai. Iš Antikos atėjęs idealizmas ir įkvėpė Renesanso žmogų. Jis suprato, kad žmogus turi savo orumą, savo genijų – kūrybiškumą. Tas kūrybiškumas sukūrė didžiulius šedevrus, meną, kuris yra žmogaus rankų tvarinys: gotikinės katedros, freskos, nuostabūs paveikslai, skulptūros, pritrenkiantys Dante ´ ės, Cervanteso, Shakespeare ´ o kūriniai. Neginčijami šedevrai. Ir visa tai sukūrė tas pats žmogus, kuris gali būti niekšas, žudikas, klastūnas, dėl valdžios ar naudos padarysiantis bet ką… Žmogaus skalė nepamatuojama. Kodėl toks garsus Shakespeare ´ as? Dėl to, kad jis išmatavo žmonijos skalę: nuo aukščiausių, kilniausių žmogaus paskatų iki pačių žemiausių. Dabartine kalba kalbant, jis sukūrė šiuolaikinio žmogaus brūkšninį kodą. Ir tas kodas yra nuo minus šimto iki plius šimto. Tai padarė Shakespeare ´ as. Žmogus, kuris perprato žmoniją.
Dabar mes ritamės į nebūtį. Ir aš suprantu, kad nedaug kam tas rūpi. Tarkim, rūpi kokiems nors aktyvistams, eurobiurokratams. Gerai, kad nors kažkam rūpi. Bet visa tai – tuščias reikalas. Gamtos rūšys nyksta. Visa eina į pražūtį. Aš neturiu jokio optimizmo. Galbūt Gretos Thunberg mokinukai ką nors pakeis. Ji ne viena – už jos visa jos karta, šešiolikmečių ir septyniolikmečių. Gal. To tvirtinti negaliu, bet tokios vilties yra. Tiesą sakant, Shakespeare ´ as šalia savo baisios nevilties turėjo vieną viltį. Simboliškai tai vilčiai leido rastis paskutinėje savo pjesėje „Audra“. Čia jis trumpai parodo lyg ir žmonijos pjūvį – su visa žmogaus niekšybe ir klasta. Nieko naujo. Bet yra jaunuolių pora, kuriai praktiškai Prosperas ir atiduoda ateitį. Neaišku, ar pats Shakespeare ´ as tuo tikėjo, bet šiaip ar taip šioje pjesėje užkoduota nauja pradžia. Jaunieji gal bus geresni? Jo viltyje vis dėlto, atrodo, lieka abejonė. Miranda, staiga pamačiusi keliolika žmonių aplink, sako: „Koks puikus naujas pasaulis / Su šitokiais žmonėm!“ O Prosperas, jos tėvas, pasako tik du žodžius: „Tau viskas nauja.“ (vertė Antanas Miškinis). Miranda – naivi, žiūri į tą pasaulį… Ji juk nesusidūrusi dar su žmogaus niekšybėmis, dar nemačiusi žmonių… O čia – naujas pasaulis. „Nuostabus pasaulis“. Tame momente – didelė, didelė, didelė, žiauriai karti ironija. Kaip esminę savo antiutopijos temą tai puikiai pratęsia Huxley ´ is. Ir pavadina romaną Mirandos šūksniu: „Puikus naujas pasaulis.“
XX a. buvo parašytos dvi svarbiausios utopijos, tiksliau, distopijos. Tai George ´ o Orwello „1984-ieji“ ir Aldouso Huxley ´ io „Puikus naujas pasaulis“. Ir dabartinėje filosofijoje vyksta debatai, kuria gi linkme vystosi mūsų pasaulis. Viename iš BBC intelektualų klubo, kuriame keičiamasi nuomonėmis, diskutuojama, susitikimų trisdešimt penki procentai dalyvių buvo už tai, kad pasaulis vystosi Orwello kryptimi, o už tai, kad Huxley ´ io – balsavo šešiasdešimt penki procentai. Tad aišku, kad Vakarų pasaulis vystosi Huxley ´ io kryptimi. Toks ir yra mūsų dabartinis pasaulis. Kaip sako filosofas Gintautas Mažeikis, mes jau esame Puikiame naujajame Huxley ´ io pasaulyje, tik to dar nepastebime.
Kiek Tau šiandien svarbi Nietzsche ´ ės mintis: „Visa, ką dabar vadiname kultūra, išsilavinimu, civilizacija, turės vieną kartą stoti prieš neklystančio teisėjo Dioniso teismą“?
Aš tikiu švietėjų mintimis, turiu omeny XVIII a. didžiuosius švietėjus. Jais ir Leonidas Donskis tikėjo, ir aš kažkodėl tikiu. Ir nesvarbu, kad ši epocha baigėsi kruviniausia revoliucija, bet iš esmės šiokią tokią viltį norėčiau sieti su švietimu ir jaunąja karta, Gretos Thunberg karta. Išsilavinimas yra labai daug: kuo daugiau žinių, tuo geriau. Manau, kad savaiminis kaimo dvasingumas, lietuviški mitai apie Mykoliuką ir Severiutę seniai nebeveikia. Man atrodo, kad svarbu geras išsilavinimas ir tam tikra pozicija. Kiekviena karta susiduria su „gyvenimo prasmės“ problema. Lietuviška politinė konjunktūra sako, kad gyvenimo prasmė yra šeimoje, tai „mūsų tradicinės vertybės“. Mūsų prezidentas irgi pasisako už tai. Beje, labai panašu į šiandieninę Rusiją. Netoli tenuėjom.
Blaiviai mąstant, šeima – biologinė sąvoka. Homo sapiens rūšies vienintelė paskirtis – palikti po savęs palikuonis. Juk taip: kiekvienos rūšies gyvenimo tikslas – palikti po savęs palikuonis. Tai biologija. Kai mūsų politikai sako, kad šeima yra visa ko tikslas ir prasmė, pasakyčiau, kad tai tik biologinė prasmė. Mano požiūriu, jeigu žmogus yra išsivysčiusi rūšis, turinti genialų protą, gebantį sukurti didžiuosius šedevrus, dirbtinį intelektą ir t. t., tai žmogaus gyvenimo prasmė turėtų būti ne tik biologija, bet ir kūryba. Žmogus turėtų sukurti modelį, kaip žmonijai vystytis toliau, kad nesunaikintų visa ko – pradedant gamta ir baigiant pačiu savimi. Toks turi būti tikrasis žmogus.
Šiame kontekste noriu pasakyti lietuviams, kurie yra paskutinė pagonių tauta ir beveik pati homofobiškiausia tauta Europoje: pažiūrėkite, kiek šedevrų sukūrė būtent gėjai. Galime net pavardinti: Sokratas, Platonas, Euripidas, Leonardo da Vinci, Michelangelo, Boticelli, Caravaggio, Shakespeare ´ as, George ´ as Byronas, Piotras Čaikovskis, Marcelis Proustas, Luchino Visconti, Pieras Paolo Pasolini ir t. t., – visi buvo gėjai. Ponai mieli, jūs nekenčiant gėjų – gerai, nekęskit, bet jūs pagalvokit, kad kaip tik būtent gėjams, kuriems gamta ar Dievas – nesvarbu kas – nedavė rūšies pratęsimo funkcijos, bet davė kitką – būtent protą, genialumą, gebėjimą galvoti apie kitką. Kaip ir, beje, bičių bendruomenėje: yra motinėlė ir yra tos darbininkės, kurios yra visiškai aseksualios. Rimtai pagalvojus, tai yra paprasta: vieniems žmonėms duota daugintis, gaminti į save panašius – tęsti rūšį, o kitiems duota galvoti arba kurti ką kita – meną, mokslą, kitas realybes…
Žmonės, naikindami gamtą, toliau deklaruoja savo mokslinius atradimus, sudarinėja įvairias lenteles, formaliai bando kovoti su industrinėmis dykvietėmis, tačiau esmė nuo to nekinta. Antropocenas turėtų būti labai svarbus teatrui, kurio pagrindinė misija – aktyvi reakcija į dvasinius ir socialinius procesus.
Sutinku, teatras turėtų apie tai kalbėti. Kažkada, kai senovės Graikijoje gimė teatras, jis turėjo tokią funkciją – auklėti visuomenę, ugdyti ką tik pradėjusį vystytis žmogų, lavinti jį, kelti problemas galvodamas apie jį. Ir tada žiūrovai turėjo jaudintis, galvoti, kaip tas problemas spręsti ir t. t. Tokia buvo svarbiausia teatro funkcija. Teatras antikinėje Graikijoje buvo svarbesnis nei filosofija. Filosofija buvo elito, elitėlio „reikaliukai“, o teatras buvo visuotinis. Spektakliai buvo žiūrimi visų piliečių. Polis – valstybė – iš tam tikro fondo sumokėdavo neturtingiems piliečiams už bilietus į spektaklius, kurių lankymas buvo skatinamas. Teatre buvo kalbama ir rodoma apie tai, kas visuotinai reikšminga, o publika patirdavo vadinamąjį katarsį. O kas yra dabar? Dabar teatras yra lygiai tas pats, kas antikinėje Graikijoje buvo filosofija: intelektualų būrelio pamąstymai. Dabar teatras tapo marginalinis. Kiek į teatrą šiandien eina žmonių, koks visuomenės procentas? Gal tik du – žinau iš statistikos. Tai juokinga. Dabar visą žmonių sąmonę formuoja medijos: televizijos, interneto portalai, „YouTube“ ir t. t., bet ne teatras.
Kaip įmanoma teatre atskleisti antropoceno temą?
Įmanoma ir turbūt reikia, bet iš esmės tai nieko nepakeis. Rūšių išlikimui tai nepadės, gamtos niokojimo neužkirs. Dabar teatras yra tuščias burbulas, intelektualų būrelio pažaidimas, jis neformuoja visuomeninės minties. Man atrodo, kad mes lyg vienas su kitu žaidžiame. Aišku, galiu ir klysti. Galbūt atsiras genialių spektaklių apie gamtosaugą, tuomet sušuksiu „valio“. Bet ar toks, kad ir genialus, spektaklis gali ką pakeisti? Dabartinis teatras pasidarė elitinis, nišinis, susmulkėjo iki performanso, iki meninių žaidimėlių. „Kaip įdomu, kaip inovatyvu!“, – inkščia susirinkusios teatralės. O juk reiktų atvirai sakyti: „Karalius nuogas!“ Bet – kokia visuomenė, toks ir teatras. Puikiame naujajame pasaulyje nei Shakespeare ´ o, nei apskritai teatro nebėra, nebereikia. Na, o kol jis dar neišnyko, pripažinkim, kad populiariausias teatras – komiškas. Linksminantis mūsų hedonistinę, savimi labai patenkintą publiką. Tokio teatro yra labai daug. Visa žiniasklaida mus linksmina. Mes visi visur linksminamės. Tragedija nebepopuliari. Jos nebereikia, nebent kokiam būreliui gerbėjų, festivaliui ar panašiai. Tragedija mirė. Kai Romos imperiją užplūdo komedijos ir kitokios pramogos, netrukus ji žlugo.
Gamtai joks teatras nepadės. Naivu tikėti, kad žmonija susipras. Ji nesusipras, ji pažiūrės į tai kaip į įdomų, mielą reiškinį. Įteikiame Venecijos bienalės prizą, bet ir toliau niokojame gamtą… (sardoniškai juokiasi).
Šiandien, kai teatrai jau ilgą laiką uždaryti, teatrui reiktų pamąstyti apie jo paties išlikimą. Kai teatras neturi gyvos publikos, jis nebe teatras. O tie apsimestiniai vaidinimai internetinėje erdvėje – surogatai, plastikinės palmės vietoj gyvų eglių.
Ar teatre ieškai temų, kurios viena ar kita forma analizuotų žmogaus veiklos įtaką planetos raidai?
Manau, kad tai ir darau pastaraisiais metais. Tik ne planetos, o žmonijos raidai. „Natanas išmintingasis“ – religijų susitaikymo ir žmogiškumo tema, „Getas“ – holokausto ir lietuvių kaltės tema, „Sombras“ – teatro melo ir tiesos tema. Na, dar „Oidipo mitas“ – tragedija, kurios nebereikia… Tai beprasmiška. Tik patenkinu savo poreikį kurti. Man labai gaila, kad „Bakchantės“ liko nesuprastos. Tai buvo kūrybingas spektaklis. Turbūt buvo kažkokių klaidų. O gal viskas paprasčiau, juk tai – tragedija. Jei būčiau ją pavertęs „faina“ komedija…
Apmaudu, kad 2020 m. kovo 20 d., Žemės dieną, prieš pat COVID-19 pandemijos pirmąjį karantiną, žlugo itin svarbi akcija – eisena ir mitingas „Maršas už Gamtą“, kurios vienu iš idėjinių vadų ir organizatorių buvai Tu. Pagal ketinusių joje dalyvauti žmonių skaičių ši akcija būtų buvusi labai reikšminga. Tądien būtume išreiškę nepasitenkinimą esama gamtos apsauga ir pareikalavę, kad gamtosauga čia ir dabar taptų realiu Lietuvos valstybės prioritetu. COVID-19 viską nustelbė. Virusas klesti ir šiandien. Tai – susiję reiškiniai, tik apie tai nekalbama, daugių daigiausia užsimenama. Ką šiandien manai apie „Maršą už Gamtą“?[1]
Taip, tai buvo didžiulis smūgis. Mes tikrai tam labai ruošėmės. Trumpa to judėjimo priešistorė. Buvo taip: užpernai birželį nuvažiavau į Žuvintą pažiūrėti, kaip vykdomas garsusis meldinių nendrinukių projektas, kurį tam tikra žiniasklaida ir kai kurie seimūnai kaltino, sakydami, kad čia pinigų plovimas. Esą kažkokias nendrinukes veža iš Baltarusijos ir reintrodukuoja Lietuvoje, esą „čia didžiuliai europiniai pinigai“… O lietuviams pirmiausias dalykas – pinigai, „pinigų plovimas“. Man, kaip ne visai tipiškam lietuviui, įdomus buvo pats projektas, kaip jis vyksta, ir aš specialiai nuvažiavau, tiesą sakant, patikrinti, savo akimis, savo ausimis, savo pojūčiais pamatyti. Tai buvo fantastika. Ir visiems sakau, kad meldinių nendrinukių projektas buvo pats sėkmingiausias, iš tikrųjų pats tobuliausias dalykas, koks įmanomas dabartinėje Lietuvos gamtosaugoje. Didžiulės žmonių pastangos, tam tikri pinigai, bet projektas jų tikrai vertas! Tai yra Sizifo akmens ridenimas ir visai nesvarbu, kad jis po to gal nusiris. Bet tai turi prasmę. Ir rūšis dabar atsikuria, jų – Baltijos aplinkos forumo (BEF) – pastangomis. Kasmet meldinės nendrinukės Lietuvoje skaičiuojamos. Jau apie dešimt metų. Ir štai 2020 m. apskaita parodė, kad populiacija išaugo 84 procentais. Tai stebėtina, net stulbina.
Vieną naktį toje Žuvinto pelkėje mes susėdome ir saugojome jaunas, ką tik į aviariumus perkeltas meldines nendrinukes nuo plėšrūnų… Tiesiog budėjome. Reikėjo budėti naktį, kad kas nors jų nesuėstų. Tą budėjimo naktį, prie vynelio, sakau Žymantui Morkvėnui: „Ką jūs čia šnekate, kad gamtosauga šiokia, anokia… Pradėkite kažką daryti, pradėkite kovoti, o ne inkšti, kad viskas blogai.“ Ir tą naktį mes sutarėm, kad reikia kažką daryti, tarsi sukirtom rankom. Čia Žymantas viską užsuko, ne aš. Aš tik padėjau. Jis ir dabar viską daro, inicijuoja, už tai jam – didžiulė pagarba.
Dabartinis aplinkos apsaugos ministras aplinkosaugos bendruomenei pasižadėjo padaryti tam tikrus būtinus dalykus. Ir dabar yra toks susitarimas, nežinau, kiek jis tęsis, bet yra. Kol kas tas susitarimas – į gerąją pusę. Bent jau Punios šilą tikrai pavyks išsaugoti. Manau, kad tikrai. Ir, reikia tikėtis, bus Nacionalinis susitarimas dėl miškų. Todėl šiek tiek vilčių turiu. Esame sutarę: jeigu kažkas ne taip, mes išeiname su tuo „Maršu“, jau dabar tikrai. Tai yra esminis dalykas. Bet nemanau, kad visa tai Žemės rutulį, tą Globe, kaip sakytų Shakespeare ´ as, išgelbės, gal tik kažkiek atidės jo žlugimą.
Dėl miškų, dėl paukščių kovoji jau daug metų. Gitanui Nausėdai tapus prezidentu net vienos premjeros proga surengtame priėmime apie tai prabilai tiesiai šviesiai. Pamenu, džiaugeisi, nes ir pažadų išgirdai, bet jau po savaitės spauda skelbė apie priešingus sprendimus, vėl Aplinkos ministerija gamtai, paukščiams parodė savo tikrąjį veidą. Ar ir šiandien nėra jokių vilčių, kad tai pasikeis?
Kai per „Sombras“ premjerą sužinojau, kad atvažiuoja Gitanas Nausėda, man jau neberūpėjo premjera, o tik kaip čia prie jo prieiti ir pasakyti tai, ką norime pasakyti apie Punios šilą. Reikėjo jo pagalbos. Visą pirmą veiksmą nežiūrėjau spektaklio, o galvojau „kaip čia, ką čia“. Per pertrauką priėjau ir užėmiau dvidešimt minučių jo didenybės brangaus laiko. Man atrodė, kad aš jau viską padariau, kiek tik įmanoma, bet pasirodė – toli gražu. Ir nors tą vakarą prezidentas davė pažadą dėl Punios šilo, o pažadais, ypač prezidento, aš linkęs tikėti, vėliau teko skaudžiai nusivilti. Prasidėjo tušti biurokratiniai žaidimėliai. Kažkokie beviltiški susitikimai su patarėjais… Vienintelis dalykas, kuris iš esmės pakeitė Punios šilo klausimą, buvo teismas. Į teismą buvusio aplinkos ministro sprendimą ir gindamas viešąjį interesą padavė Baltijos aplinkos forumas (BEF). Teismas nusprendė, kad mūsų tiesa ir rezervato plėtra turi būti tęsiama, kad buvusio ministro „potvarkiai“ yra niekiniai. Teismas – didelė pastanga ir dideli, beje, pinigai, kuriuos suaukojo piliečiai, pervedę į nurodytą sąskaitą advokato išlaidoms ir t. t. padengti. Čiagi ne šiaip sau. Po to prezidentas viešai sako: „Mes laimėjom, mes atkovojom Punios šilą!“ Tada aš ne juokais įsižeidžiau – jis, mat, laimėjo. Ir prisiminiau rusišką anekdotą, kai jautis aria žemę, o ant jo tupi musė. Baigia arti tas jautis, o ant jo tupėdama ir nieko nedarydama musė sako: „Na ir paarėm mes! Kaip pavargau.“ Jau prieš tai buvo daug įtarimų, bet tuomet supratau, koks prezidentas yra iš tikrųjų. Jis tik nori būti kažkuo. Ir daugiau man apie prezidentą galite nieko nekalbėti, man jo lyg nėra.
Bet tai ir valdymo „aparato“ problema?
Manau, kad tai – jo problema.
Žmogiškumo faktoriai turėtų būti aukščiau už visas struktūras.
Tarkim, Dalia Grybauskaitė. Man su ja net nereikėdavo susitikinėti. Kai būdavo koks nors ekstra atvejis, pavyzdžiui, kai kokie nors privatininkai pradėdavo dėl miškų prastūminėti kokias nors miškų kirtimo taisyklių pataisas (tylomis), man paskambindavo ornitologai ir įvardindavo ekstra situaciją. Užtekdavo pranešti prezidentės patarėjams – ir tučtuojau viskas buvo nutraukiama. Štai taip aš suprantu prezidento instituciją. O dabar yra tešla, net ne tešla, o jogurtas. Klaiku. Kiek aš pastangų dėjau, kiek laiškų parašiau dėl nieko, dėl tuščio riešuto, kaip sako Shakespeare ´ as. Tai yra dekoracija, butaforija, kurios teatre jau nebėra, bet jos apstu politikoje.
Daiva Šabasevičienė
„Teatro žurnalas“, Nr. 22
[1] 2020 m. kovo 20 d., Žemės dieną, eisenoje ir mitinge Vilniuje „Maršas už Gamtą“ buvo ketinama kartu išreikšti nepasitenkinimą esama gamtos apsauga ir reikalauti, kad gamtosauga čia ir dabar taptų realiu Lietuvos valstybės prioritetu. Buvo kviečiami visi, kurie nori švaraus vandens, tyro oro ir turtingos gyvosios gamtos, kurie nebenori matyti, kaip šimtametis miškas virsta popiermalkėmis, kaip pramoninės pamazgos maitina Kuršių marias, o klimato kaitos krizė ignoruojama, kuriems skaudu ir nesuvokiama, kai miesto medžiai pjaunami dėl tariamo aplinkos gerinimo, saugomi stumbrai krenta „elito“ medžioklėse, o degančių padangų dūmai nuodija orą, kurie nenori likti abejingi, kai gamtos niokojimas pateisinamas didesniais pelnais, nauda, o savaiminis gamtos gėris nevertinamas.
