Svaiginantis aktoriaus Andriaus Gaučo debiutas Shakespeare’o „Globe“ teatre

Jolanta Garnytė-Jadkauskienė 2019-05-31 menufaktura.lt
Aktorius Andrius Gaučas. D. Ščiukos nuotrauka
Aktorius Andrius Gaučas. D. Ščiukos nuotrauka

aA

Pastaruoju metu lietuvių kūrėjų vardai garbingai minimi tarptautiniame kontekste. Jį papildo ir Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriaus Andriaus Gaučo (26) debiutas legendiniame Shakespeare´o „Globe“ teatre Londone – jis pirmasis Lietuvos aktorius vaidinantis šioje scenoje.

Vos per du mėnesius kaunietis Andrius Gaučas sukūrė keletą vaidmenų spektakliuose pagal skirtingas W. Shakespeare´o pjeses: „Periklis“, „Klaidų komedija“ ir „Dvyliktoji naktis“ (rež. Brendanas O´Hea ir Isabel Marr). Po viena paskui kitą vykusių premjerų ir spektaklių serijos „Globe“, Kenterburyje, aktorius su trupe išvyko į Pietų Kalifornijos (JAV) Čarlstono mieste vykstantį „Spoleto“ festivalį. Nieko keisto, kad interviu su Andriumi, pradėtas dar Londone, tęsėsi Atlantos oro uoste, o baigėsi Čarlstone.

Andriau, 2017 m. baigęs magistro studijas prestižinėje „East 15 Acting School“ mokykloje Esekso universitete Londone, nedvejodamas grįžai į Nacionalinį Kauno dramos teatrą ir sėkmingai kūrei vaidmenis spektakliuose „Lė-kiau-lė-kiau“, „Vasarvidis“ (pagal Shakespeare´o pjesę), „Vietiniai“ ir t.t. Tačiau po daugiau nei metų vėl pakėlei sparnus ir esi „Globe“ teatre Londone. Kas tai? Atsitiktinumas, o gal nuoseklaus darbo rezultatas?

Dabar, kai jau praėjo šiek tiek laiko, kai esu čia, jaučiu, kad tai – darbo rezultatas ir sėkmė.

Kokie reikalavimai keliami į „Globe“ kviečiamiems aktoriams. Kas svarbiausia: balsas, išvaizda, judesys, kalba?

Visi išvardintieji! Tiesą pasakius, šie reikalavimai keliami visur, o tai, man atrodo, sąžininga. Pridurčiau, kad balsas labai svarbus – teatras nenaudoja jokios įgarsinimo sistemos, tad kasdien vyksta scenos kalbos užsiėmimai, darbas su tekstu.

Daug dėmesio čia skiriama aktoriaus asmenybei ir jo požiūriui į darbą, pasaulėžiūrai. Prodiuseriai stengiasi formuoti trupę, kurioje dominuotų teigiama kūrybinė atmosfera, atvirumas ir didelė pagarba tiek savo kolegoms, tiek kostiumų skyriaus vedėjai.

Prašau plačiau pristatyti sukurtus vaidmenis.

„Periklyje“ vaidinu Antiochą ir Kerimoną. Tai du kardinaliai skirtingi vaidmenys. Antiochas – blogio sėkla, dėl kurio Periklis ir pasileidžia į paieškas, o Kerimonas – gerumo ir tyrumo ženklas. Jis ir išgelbėja Taisą, sugrąžina ją į gyvenimą.

„Dvyliktoje naktyje“ vaidinu Oliviją. Šį vaidmenį tame pačiame teatre kūrė garsus aktorius Markas Rylance´as. Iš pradžių jutau atsakomybę, nerimą, tačiau repeticijų procesui įsibėgėjus, viskas pasikeitė. Buvo be galo įdomu kurti Olivijos vaidmenį, analizuoti jos psichologiją. Ją įsimylėjusį Orsiną vaidina moteris, kaip ir kitus veikėjus, taigi, buvo be galo daug netikėtumų ir prasmingų atradimų.

Na, o „Klaidų komedijoje“ esu Antifolas iš Efeso. Sakyčiau, šis spektaklis – sprogimas, viskas prasideda ilgu monologu, kuris, atrodo, žada dramatišką ir niūrią įvykių seką, tačiau vos pasibaigus pirmajai scenai, prasideda tikras karnavalas. Šis spektaklis reikalauja daug fizinio pasiruošimo, greitos ir aštrios minties, tad nuolat grįžtu prie teksto, pastabų, analizės.

Darbas su režisieriais Brendanu O´Hea ir Isabel Marr. Jeigu galima, trumpai apie stilių ir metodiką.

Viskas prasideda nuo teksto analizės, visos pjesės skaitymo. Procese dalyvauja ir teksto analitikas Gilesas Blockas, kuris atsakingas už bet kokį teksto trumpinimą. Šiuolaikinėje dramoje viskas gerokai laisviau, tačiau trumpinti W. Shakespeare´o tekstus – keblu, – dingsta niuansai, įvykiai praranda prasmes. Dėl to visų spektaklių tekstai beveik autentiški. Tai mane įkvepia ir jaudina, nes aktorius skatinamas pasitempti, plėsti savo žinias, stiebtis iki medžiagos aukštumų, nerti į jos gelmes, o ne atvirkščiai – paprastinti, lengvinti ir vengti. Režisieriai čia itin stebi aktoriaus siekiamybę, gyvybę scenoje. Užkerta kelią vaidybai „ant koturnų“, patosui. Shakespeare´as ir jo tekstai įdomūs ir itin galingi, kai atrakinami veiksmu, tiesa, neapkraunami emocijomis.

Šiame teatre beveik nenaudojama butaforija, o scenografija – realistinė. Dėl to svarbi mizanscena. Stebėdamas kolegų scenas, suvokiau, kad aktoriaus teatras – nemiręs. Aktoriaus energija, sceninė švara, veiksmingas tekstas – didžiulės ir kartais, deja, pamirštamos vertybės.

Kuo tau pačiam artima W. Shakepeare´o kūryba?

Pjesės parašytos prieš 400 metų, tačiau iki skausmo aktualios šiandien. Kas gi tai, jei ne genialumas? Žinoma, dabar, kuriant vaidmenis trijuose spektakliuose, iš tikrųjų jaučiu, kaip parašytos scenos, kaip sudėlioti įvykiai. Sakyčiau, kad artima aukšta temperatūra, karšti herojų temperamentai, kaip antai Antifolas iš Efeso. Galėčiau dar ilgai tęsti.

Esi pirmasis lietuvis aktorius dirbantis „Globe“ teatre?

Taip, esu pirmas.

Tavo dabartiniai kolegos – aštuonių aktorių kolektyvas. Esate bičiuliai ar konkurentai? Kokia atmosfera tvyrojo repeticijų metu?

Vaidinu su aktoriais iš Airijos, Australijos, Didžiosios Britanijos, Jungtinių valstijų. Repeticijų procesas buvo itin sudėtingas, nes per du mėnesius turėjome pastatyti tris spektaklius. Greitis iš tiesų stulbinantis: iki tam skirtos datos tekdavę mokėti tekstą, mizanscenas, kurias fiksuoja režisieriaus asistentas. Nepaisant to, repeticijų metu išvengėme nerimo ar tamsių tonų, nors buvo ir ribinių momentų. Repeticijos čia planuojamos valandos tikslumu, taigi žinojimas, kad tu privalai padaryti, ko iš tavęs tikimasi, labai padeda, mobilizuoja. Kolegos iš tikrųjų stengėsi vieni kitiems padėti. Įkvepia požiūris, kad scena ir spektaklis bus sėkmingas tada, kai visi scenoje esantys jausis stabiliai ir užtikrintai. Tiesa, konkurencija yra, tai natūralu, tačiau mes visi labai skirtingi. Paklausa ir pasiūla čia didžiulė, stengiamasi išvengti tipažų. Jokios įtampos nejutau, priešingai, didžiulę motyvaciją matydamas, kaip puikiai visi dirba su tekstu, kokių įdomių pasiūlymų pateikia per repeticijas.

Trys premjeros įvyko per vieną savaitę! Pirmasis užplūdęs jausmas?

Euforija. Žinoma! Tačiau laukia tiek daug spektaklių ir jie vyks taip dažnai, kad viskas dar tik prasideda. Labiausiai trūksta laiko mėgautis ir džiaugtis. Atrodo, nuolatos skubi, nori padaryti dar geriau, atrasti daugiau, bet iš tiesų svarbu neužmiršti sustoti ir leisti sau pasimėgauti. Antraip, viskas taptų rutina.

Kokia ta „Globe“ scena? Asmeninėje Facebooko paskyroje parašei: „Šiuo metu dirbu Shakespeare´o „Globe“ teatre. Tai viena iš galingiausių erdvių, kurioje kada yra tekę kurti“.

Scena – milžiniška, erdvi, žiūrovai sėdi beveik 360 laipsnių apsupty, taigi mizanscenos kuriamos atsižvelgiant ir į tai. Atrodo, turėtų būti sunku atrasti niuansus, pustonius vaidyboje, tačiau priešingai – teatre girdimas menkiausias šnabždėjimas, matomas kiekvienas judesys. Nenusakomas jausmas, kai 1600 žiūrovų kartu su manimi kvėpuoja finaliniame Antifolo monologe.

Neabejoju, kad spėjai susipažinti ir su „Globe“ teatro organizacine puse. Kaip sudarinėjamas repertuaras, formuojama trupė? Matyti, kad teatras daug išmonės skiria edukacijai.

Repertuaras sudaromas vasaros ir žiemos sezonams, balansuojama tarp žanrų. Taip suteikiama galimybė įvairiai publikai rasti sau tinkamą, norimą spektaklį. Aktoriai suburiami atrankų būdu – esi  laimingasis, jeigu pasibaigus projektui, gauni pasiūlymą kurti vaidmenį naujame pastatyme (juokiasi). Mano manymu, dėmesys edukacijai – viena iš didžiausių šio teatro stiprybių, nes ji padeda teatro lankytojams, ir ypač jaunimui, suvokti, kad Shakespeare´o pjesės, tekstai ir mintys – ne muziejinė informacija. Jie atveria duris ir pakviečia susipažinti su magišku ir galingu šio autoriaus pjesių pasauliu, sudomina lankytojus, o galiausiai, sulaukia žiūrovo. Statistika rodo, kad teatrą lanko didesnė dalis Didžiosios Britanijos gyventojų. Dauguma jų keliauja iš aplinkinių miestų, atidžiai seka repertuarą.

Studijuodamas Londone lankeisi ir įvairiuose pastatymuose. Po vieno iš jų netgi buvai  susitikęs su aktore Ruth Wilson. Gal ir vėl teko patirti panašų nuotykį su kita žvaigžde?

Teko „Bridge Theatre“ spektaklyje „A German life“ ( „Vokiškas gyvenimas“, aut.) pagal Ch. Hamptono pjesę stebėti aktorę, damą Maggie Smith. Tai buvo jaudinanti, nepakartojama patirtis. Žaviuosi jos kuriamais vaidmenimis tiek teatre, tiek kine, taip pat ir jos ištikimybe profesijai.

Į Londoną atvykai ne vienas – su ištikimuoju draugu auksaspalviu retriveriu Bachu. Kaip jam sekėsi adaptuotis?

Gyvenu viename gražiausių Londono rajonų – Grinviče. Prie namų – milžiniškas parkas, taigi Bachas jaučiasi itin komfortiškai. Britai labai myli šunis, kiekvienas parke sutiktas praeivis džiaugiasi juo, o taip užsimezga dialogas ir sutinku daug šiltų žmonių.

Pabaigai, ar sulauksime tavęs Nacionaliniame Kauno dramos teatre?

Nacionalinis Kauno dramos teatras – mano namai: čia kolegos, kuriuos branginu. Šiame teatre įgijau reikalingos patirties, vertybių, supratau, kokia svarbi yra komanda. Taigi visada norisi dalytis naujomis žiniomis ir patirtimis.

Kalbėjosi Jolanta Garnytė-Jadkauskienė

 

Salonas
  • Ana Ablamonova: „Šiandien galime daug ką, bet meninių idėjų kartais pritrūkstame“

    „Nedrįsčiau teigti, kad nebėra kūrėjo kulto arba atėjo vadybos laikas. Dirbame juk visi dėl to paties – įdomaus meno, kokybiško kūrybinio rezultato“, – teigia prodiuserė.

  • Aistė Stonytė: „Plunksna kutenti meškai nosį“

    „Kartais atrodo, kad mano tėvų kartoje nėra nė vieno, nemačiusio spektaklio, nors į jį patekti būdavo gana sudėtinga“, – sako filmo „Mamutų medžioklė“ režisierė A. Stonytė.

  • Praėjusio laiko miestai ir salos

    „Man atrodo, kad dažniausiai mano repeticijos tuo ir paremtos, kad aš bandau papasakoti, kaip vienur ar kitur jaučiausi“, – teigia režisierė Eglė Švedkauskaitė.

  • Agnija Šeiko: galbūt mano kova ir yra kurti

    „Klaipėdos kultūrininkai sunerimo ne dėl to, kas gaus pinigus ar liks be jų, o pajutę meno lauko įvairovei ir aukštam meniniam lygiui atsiradusią grėsmę“, – teigia choreografė A. Šeiko.

  • Kas yra „Romaeuropa“?

    „Svarbu gerbti menininkus ir savo auditoriją, nepamiršti jautrumo, stengtis kūrybą pristatyti taip, kad atsidūrusi kitoje erdvėje ji neprarastų esmės“, – teigia festivalio vadovas Fabrizio Grifasi.

  • Apie pareigas Europoje ir neeuropietišką realybę

    „Šiandien lengviau apibrėžti kūrybą, atsižvelgiant ne į valstybę, iš kurios esi kilęs, bet į mokyklą, kurioje formavai kūrybos pagrindus“, – teigia prodiuserė Gintarė Masteikaitė.

  • Pjesė-pokalbis kavinėje ir virtuvėje

    Živilė: Aš neturiu rašyti recenzijos, tai neturiu jokių įsipareigojimų išbūti iki pabaigos.
    Tadas: O jeigu kažką prarasi, praleisi išeidama? <...> Aš tai lieku, nes dažniausiai aktoriai būna labai geri.

  • Per rašymą nupasakoti būvį

    „Bet kokiu atveju kūrybinis polilogas niekada nėra paprastas: tenka klausytis, įdėti nemažai pastangų, kad būtum išgirstas, ieškoti kompromisų“, – teigia Vaiva Grainytė.