Martynas Budraitis: teatras miestui ir šaliai

2015 08 06 Krantai, 2015 m. Nr. 2
Martynas Budraitis: "Menininkui turi būti sudaromas komfortas, kad jis galėtų kurti. Tam teatras ir yra".  Lrytas.lt archyvo nuotrauka
Martynas Budraitis: "Menininkui turi būti sudaromas komfortas, kad jis galėtų kurti. Tam teatras ir yra". Lrytas.lt archyvo nuotrauka

aA

Martynas BUDRAITIS (g. 1969) - vienas Oskaro Koršunovo teatro steigėjų, pirmasis šio nevalstybinio teatro direktorius ir prodiuseris, taip pat - tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ direktorius. Nuo 2010 metų jis yra ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktorius. Apie šio teatro dabartį ir ateitį su juo kalbasi teatrologės Kristina STEIBLYTĖ ir Daiva ŠABASEVIČIENĖ.

DAIVA ŠABASEVIČIENĖ. Kokia buvo Jūsų „kelionė“ į Nacionalinį dramos teatrą?

Su šiuo teatru susiję daugelis man brangių žmonių. Dar mažas būdamas į jį eidavau žiūrėti, kaip vaidina mano dėdė Laimonas Noreika, neaplenkdavau ir visokių „Vėjo botagėlių“ (Kosto Kubilinsko spektaklis vaikams - Red.). Į šį teatrą pavasariais atvykdavo Kauno dramos teatras su savo spektakliais, kuriuose net kelis pagrindinius veikėjus vaidino mano tėvas. Dar studijų metais kurso vadovas Jonas Vaitkus mus priėmė į šį teatrą, - darbo knygelėje tebeturiu įrašą „aktorius“. Įdomu: esu vaidinęs tik šiame teatre, spektakliuose „Dievo avinėlis“, „Antosė ir varnėnas“, „Antigonė“. Iš to laiko puikiai prisimenu teatro direktorių Praną Treinį, kuris buvo šiltas žmogus, bendraujantis, visais besirūpinantis. Jis buvo direktorius be tuščio pasipūtimo, nedemonstruojantis savo statuso. 

Galų gale didžiuma šio teatro trupės aktorių yra mano kursiokai: su kai kuriais mokiausi pas Dalią Tamulevičiūtę, su kai kuriais - pas Joną Vaitkų (aš perėjau iš vieno kurso į kitą). Todėl mes puikiai vienas kitą pažįstame. Baigę mokslus, netekome etatų, tad nesinorėjo dykinėti, užsiėmiau kitais darbais. Visai kitas etapas prasidėjo, kai statėme „Roberto Zucco“. Buvau šio spektaklio direktorius, prodiuseris ir pats vienas vykdžiau visą gamybą. Teatras nieko nedarė. Ir dekoracijos, ir reklama, ir rėmėjai - viską teko sužiūrėti. Dar vėliau čia įsikūrė OKT „ofisas“ (1997-2004). 

KRISTINA STEIBLYTĖ. Į LNDT atėjote iš OKT. Nevalstybinį teatrą iškeitėte į nacionalinį.

Teatro vadovo konkurse dalyvavau, nes norėjosi taisyti to meto Nacionalinio teatro situaciją. Man atrodė, kad LNDT gali būti savotiškas garvežys, traukiantis paskui save visą Lietuvos teatrinę veiklą. Ir kad nebūtina statyti komercinius spektaklius norint pilnų salių. Jei spektaklis yra aukšto meninio lygio, žiūrovai į jį eis. Dabar matome, kad taip iš tikrųjų ir yra. Taip pat mane vedė noras tęsti ir plėtoti tai, ką pradėjome daryti OKT.

Tiek galvojant apie Vilniaus miesto teatrą, tiek dabar apie LNDT, norisi sukurti atvirą teatrą, vietą, kur vyksta procesai, skatinantys teatro meno, dramaturgijos raidą Lietuvoje, eksperimentų, nebūtinai sėkmingų tiek meniniu, tiek komerciniu požiūriu, radimąsi. Norisi, kad kažkas nuolat vyktų, kad tas vyksmas duotų gyvastį vidiniam teatriniam procesui, profesionaliai publikai, teatru besidominčiai publikai, kuri ne tik ateina žiūrėti spektaklių, bet ir nori aktyviai įsilieti į teatro procesus. 

Padaryta viskas, kas buvo suplanuota. Kai kuriuos dalykus būčiau daręs kitaip, tačiau dirbant su žmonėmis, pasitikint jais reikia duoti laisvę įgyvendinti viską taip, kaip jie mato. Nors kai kas ir nesutapo su mano matymu, tačiau iki šiol, kas užsibrėžta, vyko sėkmingai.

KRISTINA STEIBLYTĖ. Tik pradėję dirbti LNDT atkreipėte dėmesį provokuojančia pirmojo sezono reklama. Tačiau vėliau tokių ryškių akcijų nebebuvo. Tokia ir buvo strategija?

Tuo metu reikėjo garsaus starto. O teatro reklamą, šiaip ar taip, diktuoja sezono spektakliai. Pirmojo sezono pastatymai buvo ryškesni, reikalavo garsesnio, išskirtinio pristatymo. Pavyzdžiui, vėliau, statant „Katedrą“, baltame fone buvo išryškinta pavadinimas, Marcinkevičius ir Koršunovas: juk pristatant šį spektaklį daugiau nieko ir nereikėjo.

Kita užduotis - publiką patraukti į jau rodomus spektaklius. Dabar sakyčiau, kad kai kuriais sezonais premjerų buvo per daug. Viena premjera veja kitą, ir visas jas reikia pristatyti. Mes patys taip pradėjom trukdyti sau. Rinkodariniu požiūriu galbūt reikėjo tą procesą reguliuoti. Bet norėjosi ir repertuarą atnaujinti. 

Dabar LNDT repertuare turime per daug spektaklių. Visus juos reikia rodyti bent kartą per mėnesį, o yra tik dvi salės, ir jose spektaklių rodyti vienu metu negalime, nes garsas iš Didžiosios salės trukdo Mažojoje. Retai rodomas, mažai lankomas spektaklis yra nei gyvas, nei miręs.

DAIVA ŠABASEVIČIENĖ. Kodėl teatre generalinio direktoriaus pareigos yra pačios sunkiausios, nors meninę programą iš dalies formuoja meno vadovas, teatre maksimaliai išplėstas rinkodaros baras, vadyba? Dirba daug žmonių, bet už viską atsakote Jūs. Ar tai yra tik „valstybinė“ atsakomybė, ar kažkas daugiau?

Meno vadovo pareigybę aš įsteigiau savo kadencijos pradžioje. Iki tol penkerius metus Nacionaliniame dramos teatre jos nebuvo. Gal tiesiogiai šiame etape meninės programos ir nesudarinėju, bet aš taip pat atsakau už ją. Įsteigdamas meno vadovo pareigybę, pakviečiau Audronį Liugą - jam ir buvo pavesta sudaryti meninę programą. Prisiimdamas savo pareigas, suvokiau, kokia laukia atsakomybė, todėl į viską žiūriu kaip į normalią duotybę. Būdamas teatro vadovu, atsakau už viską: už tai, kas yra gerai, ir už tai, kas blogai. O pakvietęs vieną ar kitą profesionalų žmogų konkrečiam darbui, visada esu linkęs juo pasitikėti. 

DAIVA ŠABASEVIČIENĖ. Kaip manote, ar pavyko teatre išnaikinti hierarchinį valdymą, kuris būdingas daugeliui Lietuvos valstybinių institucijų? 

Aš nesu tas žmogus, kuris eičiau ir aiškinčiau, kaip reikia atlikti vieną ar kitą darbą. Aš kategoriškai prieš bet kokį hierarchinį valdymą. Jeigu pasikviečiu žmogų tam tikram laikui atlikti tam tikras funkcijas, juo pasitikiu. Sprendimą veikti vienaip ar kitaip galų gale priimu aš ir už tai esu atsakingas, bet susitikę su įvairiais teatro specialistais mes kalbamės, aptariam, kaip geriau spręsti vieną ar kitą problemą. Šiuo atžvilgiu neišskiriu meno vadovo ar kitų skyrių vadovų reikšmingumo, - teatre visų skyrių vadovai, visos dalys yra vienodai svarbios kuriant profesionalius spektaklius. 

Žinoma, viešai geriausiai matoma menininkų veikla, spektakliai, bet jokiu būdu tai nėra vienintelė svarbi dalis. Teatras - kolektyvinis menas ir prasideda nuo rūbininko, bilietų kontrolieriaus. Aktoriai, režisieriai, dailininkai neišsiverstų be siuvėjų, kostiumininkų, grimerių, apšvietėjų, garso, šviesų, videooperatorių, scenos technikų, scenos inžinierių, rekvizitininkų, dekoratorių, stalių, šaltkalvių, administracijos darbuotojų, finansininkų, vadybininkų, grafikos dizinerių. Šiuo metu teatro trupėje 37 aktoriai, o iš viso darbuotojų - 180. Ir tie 37 kartu su meno vadovu be tų kitų 140 nelabai ką padarytų. Pirmiausia visus vertinu kaip žmones, neišskirdamas jų pareigybių. Nemanau, kad turiu teisę šiems žmonėms įpiršti savo „matymą“. Pripažįstu darbą kartu, suvokiant to darbo prasmę. Kalbėdami su scenos tarnybų žmonėmis, su siuvėjais ar su kitais darbuotojais, visada atrandame ryšį.

DAIVA ŠABASEVIČIENĖ. Ką teatre sunkiausia pakeisti? O gal kaip tik nieko nereikia keisti, nes išorinė kaita siekiant rimto meno gali tik tapti kliuviniu? „Grynuolių“ teatro pasaulyje vis mažėja. Juk „strategai“, „karjeristai“ įsibrovė ir į mūsų sritį.

Per penkerius metus tikrai daug kas pasikeitė. Pirmiausia - vos ne devyniasdešimt procentų darbuotojų: aktorių trupė buvo tik papildyta, bet pasikeitė administracija, pastato priežiūros tarnybos... Be to nebuvo galima gyventi. Tie, kas norėjo dirbti, liko, kas nenorėjo - išėjo. Repertuaro kaita - taip pat akivaizdi. Pradėjus darbą šiame teatre galima buvo girdėti kai kurias ironizuojančias replikas: „Kaip jūs čia su savo tais ´menais´ išgyvensit? Su jais tik bankrutuosit“. Bet šiandien žmonės ateina į aukšto meninio lygio spektaklius, perka bilietus. Bilietų statistika puikiai tai įrodo. O pati kaita neišvengiama - kiekvienas naujas spektaklis atpučia naujus vėjus. 

DAIVA ŠABASEVIČIENĖ. Jūs buvote pagrindinis iniciatorius suvienodinti visą Nacionalinio dramos teatro vaizdinę aplinką: plakatus, skrajutes, programėles, netgi teatro prieigas. Toks požiūris buvo būdingas ankstyvajame teatro istorijos laikotarpyje. Ratas apsisuko?

Aišku, kiekvienas teatras gyvena pagal savo nuostatas. Margumynas, kai kiekvienas spektaklis turi visiškai kitokį vaizdą - nėra gerai. Pirmiausia, ką iš pradžių padarėme (ir manau, kad labai gerai) - sutvarkėme logotipą. Šriftas, kuris taikomas dabartiniame logotipe, buvo specialiai sukurtas, remiantis visa istorine medžiaga. Jis yra ir šiuolaikinis, ir primenantis tai, kas buvo. 

O dėl „vieningos“ reklamos, neabejoju, kad taip teatras ir atpažįstamas. Žiūrovui svarbu, pamačius plakatą, nesukti galvos - „kurio čia teatro“? Reklama turi būti atpažįstama iš pirmo žvilgsnio. 

DAIVA ŠABASEVIČIENĖ. Ar pastebėjote aktorių trupės pokyčius per pastaruosius metus? Ką Jums apskritai reiškia trupė repertuariniame teatre?

Teatre kaita - nuolatinė. Manau, kad repertuariniame teatre trupė tikrai neturėtų būti „šventa karvė“, kurios negalima keisti ir judinti. Aš įsitikinęs, kad trupė turi nuolat kisti, atsinaujinti. Kiekvienas naujas vadovas, pristatydamas savo programą, turi turėti galimybę kai kuriuos aktorius pasikviesti, kai kurių atsisakyti. Ateityje taip vis tiek bus. Juk ir mums pradėjus čia dirbti, kai kurie aktoriai paliko teatrą: Vaidotas Martinaitis, Evaldas Jaras, Alvydas Šlepikas, Marius Jampolskis. Šių aktorių niekas nevarė, jie patys apsisprendė. Atėjo naujų. Aš manau, kad teatro trupė nėra vien etatiniai aktoriai. Trupė yra tie aktoriai, kurie vaidina mūsų repertuariniuose spektakliuose. 

KRISTINA STEIBLYTĖ. Kaip biudžetiniam teatrui padeda ar trukdo dabar teatrų veiklą reguliuojantys įstatymai?

Nemanau, kad kažkas trukdo. Kadangi esame nacionalinė įstaiga, turime vykdyti veiklos ir finansavimo strateginį planavimą. Iš pradžių bandėme labai tvarkingai viską pildyti, įrodinėti, ką ir kaip mes darysime, viską pagrindėme. Susiplanavome trejus metus. Juk logiška - jei su savo programa laimi konkursą teatro vadovo pareigoms, tai pagal tą programą formuoji savo strategiją ir prašai finansavimo. Logiška atrodo ir tai, kad toks finansavimas ir turėtų būti suteiktas. Tačiau dabar yra tiesiog paskiriama suma darbo užmokesčiui ir pastato priežiūrai, pastatymams susirink iš bilietų, ką statysi, kokias programas vykdysi, kas iš to išeis - valstybiniu lygmeniu niekam neįdomu. Žmonių, galinčių įvertinti siūlomą programą, jos įvykdymą ar neįvykdymą, nėra. Svarbu, kad surinktum pinigus, padengtum išlaidas, neturėtum skolų. Liūdna.

KRISTINA STEIBLYTĖ. Tai gal galima sakyti, kad įstatymai, kokie dabar yra, netrukdo dirbti, bet jei nenori dirbti - padeda?

Taip ir yra. Ataskaitose svarbu surašyti tik kiek spektaklių parodyta ir pinigų surinkta, kokia buvo sklaida, kiek straipsnių parašyta. Bet kitokio vertinimo nėra. Suprasčiau, jei būtų komisija, su kuria diskutuoji, kuriai apgini savo programą ir gauni adekvatų finansavimą, kad galėtum siekti savo tikslų ir už juos atsiskaityti. Grįžtamasis ryšys turi būti. Tas pat buvo ir su Kultūros rėmimo fondu. Gauni pinigus, išleidi, parašai ataskaitą, bet ar pasiekei žadėtų rezultatų - niekam neįdomu. Dabartinėje Kultūros taryboje kažkas pradeda keistis. 

Bet apskritai pikta, nes tie žmonės, kurie gali dirbti ir dirba gerai, stovi lygioje gretoje su tais, kurie nežinia kur deda pinigus ir ką padaro. Mano manymu, dabar Lietuvoje teatro padėtis tokia, kad galėtume suburti vieną gerą teatrą. 

Daugiau nei žmonių, nei pinigų, nei meninių resursų neužtenka. Problemų turime ir su kūrėjais, ir su problemų pastebėjimu bei jų sprendimo strategijų kūrimu valstybiniu lygmeniu. Planuoti tik ateinančius metus neužtenka, reikia ilgalaikių strategijų.

Pavyzdžiui, tarpukariu režisieriai buvo siunčiami mokytis į užsienį ir grįždavo dirbti. Dabar, jei tai ir vyksta, tai tik individualiomis pastangomis. Arba dramaturgija! Niekam nė į galvą, kad būtų verčiamos ir kaupiamos pjesės. Nebūtinai tam, kad būtų pastatytos, bet kad būtų leidžiamos, skaitomos. Liūdna, kad valstybiniu lygiu visa tai nevyksta, turi tik tiek, kiek pats pasidarai. 

KRISTINA STEIBLYTĖ. Tai gal vis dėlto mintis keisti teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymą buvo gera? 

Galima keisti įstatymą, galima jo nekeisti, galima dirbti su etatiniais aktoriais, bet galima ir su vien kviestiniais, teatras gali būti biudžetinė įstaiga, bet gali būti ir viešoji. Jei dirbi, turi viziją, visa tai nėra svarbiausia. Esmė yra meniniai dalykai - spektaklis, kad menininkas turėtų sąlygas kurti ir, netrukdomas nuolatinių minčių apie finansus, įgyvendintų savo meninius sumanymus. Turi būti finansinė, kūrybinė, materialinė bazė, tokia, kad menininkas nebūtų varžomas. Svarbu suteikti galimybę repetuoti, laiku pagaminti scenografiją, pasiūti kostiumus, repetuoti scenoje jau turint scenovaizdį. Menininkui turi būti sudaromas komfortas, kad jis galėtų kurti. Tam teatras ir yra. Teatre, žinoma, patogiai jaustis turi ir žiūrovas. Kad nebūtų šalta, nebūtų eilių prie tualeto. Žmogus turi oriai jaustis.

DAIVA ŠABASEVIČIENĖ. Ką galvojate apie kritiką? Ar ji turi įtakos formuojant LNDT veidą?

Šiame kontekste norėčiau prisiminti Oskaro Koršunovo komentarus kritikams, kurie pasirodė portale „Menų faktūra“. Tai ypatingas šio teatrinio sezono įvykis! Akivaizdu: jei atsirastų daugiau nebijančių kalbėti tiesiai, gal užsimegztų normalus dialogas. Tai yra geriau negu „duoti į dūdą“. Visada geriau pasikalbėti inteligentiška forma negu nieko nesakyti, tyliai keikti...

O žvelgiant plačiau, man atrodo, kad kritikos tiesiog trūksta. Ypač aktoriams trūksta analizės, tam tikro pokalbio su profesionaliais stebėtojais, profesionaliais vertintojais. Praktikai visada tikisi didesnio supratimo. Ne kartą teko girdėti skundus: „Va, parašė tik tiek ir taip? Matyt, nesuprato...“ Nežinau, kodėl tiek mažai rašoma. Apie kai kuriuos spektaklius apskritai tylima. 

KRISTINA STEIBLYTĖ. Papasakojote apie teatro praeitį ir dabartį. O kokią matote LNDT ateitį?

Nauja Mažoji salė su 350 vietų turi atsirasti teatro vidinio kiemo vietoje. Ji turi turėti visą šiuolaikinę techniką, išnaudoti naujausias IT ir interneto galimybes. Norime turėti galimybę ne tiesiog transliuoti spektaklius internetu, bet interaktyviomis priemonėmis, internetu išplėsti auditoriją, kuri galėtų ne tik žiūrėti, bet ir dalyvauti spektaklio eigoje. Ši nauja salė turėtų būti tam pritaikyta. 

Atsiradus tokiai salei, pristačius tokias galimybes jauniems teatro profesionalams prasiplės teatro suvokimas. Parodydamas, kad nėra archajiška sritis, teatras pritrauks naująją kartą. Iš tiesų manau, kad teatras yra pati šiuolaikiškiausia meno forma: gyvas bendravimas čia ir dabar, pasitelkiant kitus menus, internetą, įvairias technologijas, bet neatsiribojant, dalyvaujant gyvai.

Dar labai svarbu yra ir atsiverti į miestą, Gedimino prospektą. Fojė įveiklinimas, gyvybės įkvėpimas, kad ta erdvė iš tikrųjų veiktų, kaip yra suprojektuota, pasažo principu. Turėtų būti galimybė į teatrą užeiti bet kada: dienos metu žmonės turėtų rasti informacijos apie šitą teatrą, kitus teatrus, apie naują dramaturgiją, naujas technologijas, galų gale - šio teatro archyvą. Dabar kaip tik pradėjome, bendradarbiaudami su Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejumi, daryti visų šiame teatre nuo 1940 metų iki dabar pastatytų spektaklių sąvadą, o jų buvo daugiau nei 400. Netrukus bus galima rasti įvairios informacijos apie spektaklius: autorius, programėles, afišas, plakatus, nuotraukas - jei tai, žinoma, išlikę.

Ten, kur dabar yra drabužinė, turėtų atsirasti kavinė. Tai turi būti gyva vieta, kur galì bet kada užeiti, kur vyktų susitikimai po spektaklių. 

KRISTINA STEIBLYTĖ. Atrodo, turite labai ryškią teatro viziją.

Tai jau ne tik vizija: visa tai surašyta ir projektai jau pateikti. Šios mintys nėra naujos. Jau kalbėdami apie Vilniaus miesto teatrą įrodinėjome, kad miestui reikia teatro, kuris būtų gyvas, skirtas miestiečiams ir miesto svečiams, skatintų veiksmą.

Visa tai norisi padaryti iki galo, tad norėčiau vadovauti LNDT ir ateinančius penkerius metus. Dabar atrodo, kad per 2016-2017 metus tos salės turėtų atsirasti: labai nemažai padaryta, ir 2016-ųjų gegužę jau turėtume pradėti statybas.

KRISTINA STEIBLYTĖ. Kalbate labai optimistiškai. Bet aplinkui yra ir ne tokių smagių pavyzdžių, kai teatrų rekonstrukcijos užtrunka.

Mums iš tikrųjų pasisekė su įvairiais fondais. Be to, bandome darbus planuoti kitaip, nei buvo įprasta iki šiol. Kol kas pavyksta savo matymą įrodyti. Tačiau niekas nežino, kas bus ryt, poryt. Svarbiausia, kad teatras būtų gyvas ir reikalingas tiek žiūrovams, tiek menininkams. Ypač jauniems.

KRISTINA STEIBLYTĖ. Papasakojote, koks teatras svarbus turi būti mieste. O ar įmanoma, kad nacionalinis teatras vienodai reikšmingas būtų visai tautai?

Manau, kad nė vienas veiksmas nėra tik lokalus. Jei ką nuosekliai judini, tai juda ir visa aplinka. Tuo esu visiškai įsitikinęs: jei ramiai, nuosekliai stumsi, galì labai toli nustumti.

DAIVA ŠABASEVIČIENĖ. Ar esate papuolęs į situacijas, kurių teatre neįmanoma pakeisti - nors direktorius lyg ir „visagalis“?

Manau, kad mes nieko negalim pakeisti. Pabudęs ryte, džiaugiesi rytu, o vakare - dėkoji, kad esi dar gyvas. 

Dėkojame už pokalbį!

Salonas