1926 m. „visų žinoma ir mylima art. p-lė” Ona Rymaitė netikėtai pasitraukė iš Valstybės teatro. Netrukus, kaip ir reikėjo tikėtis, prie jos buto durų ėmė rikiuotis žurnalistai. Ji pasitikdavo juos linksma ir žavinga, koketiškai šypsodamasi prisipažindavo, kad štai dirbo – repetavo! – tada vesdavosi į „kuklų, bet jaukų” savo „salionėlį”, kuriame kabėjo „dailus p. K. Šimonies pieštas jos portretas spalvingų vaivorykščių aureolėje, taip tinkančioje artistės gabumų tikrai vaivorykštinei skalei”, ir nuoširdžiai kalbėjosi1…
„Tai ką Tamsta manai veikti šiais metais?”, – aišku, vienas paskui kitą smalsaudavo „salionėlio” svečiai…
Vienąsyk šitaip paklausta, – kokia spalvinga detalė! – „artistė netikėtai pašoko nuo kėdės, – susižavėjęs pasakojo žurnalistas, – ir, lengvai skrajodama po kambarį, uždainavo iš „Traviatos”: „Būti laisva, nesuvaržyta, / Žemės viesulų neslaugyta”; paskui, šiek tiek aprimusi, kalbėjo: „Jei esu nebereikalinga Valstybiniam teatrui, tai gal dar būsiu nors truputį naudinga Lietuvos žmonėms. O to aš ir tenoriu”2…
„Ak, kokia išdykėlė!..”, – taip apie šelmę Mirandoliną, vieną įspūdingiausių, energetiškiausių ir ilgiausiai vaidintų sceninių O. Rymaitės herojų, sakė savo mizoginizmą beužmirštantis kavalierius di Ripafratta (Petras Kubertavičius) 1924 m. Boriso Dauguviečio režisuotoje Carlo Goldonio „Mirandolinoje” („Viešbučio laikytojoje”)…
***
1920 m. gruody, po penkerių Maskvoje praleistų metų, O. Rymaitė grįžo į Lietuvą, į Kauną. Netrukus, jau 1921 m. sausio pradžioje., ji tapo Literatūros ir meno kūrėjų draugijos Dramos vaidyklos aktore. Ir iškart, be jokio įsibėgėjimo, pradėjo „lošti pirmąsias roles”, kaip anuomet sakydavo. Romantiškoji kunigaikštytė Aldona Adamo Asnyko „Keistutyje” (rež. Konstantinas Glinskis), moderni feministė Karen Borneman Hjalmaro Bergströmo pjesėje „Karen Borneman” (rež. Juozas Vaičkus), svajingoji Danguolė Vinco Mykolaičio-Putino „Valdovo sūnuje” (rež. K. Glinskis)… Štai taip: užteko vos pusmečio, kad Dramos vaidyklos moterys šiai ateivei iš Maskvos turėtų ko pavydėti…
O. Rymaitei sekėsi išties pavydėtinai. Teatro publika pamilo ją veik iš pirmo žvilgsnio ir paskui nesiliaudama garbstyte garbstė. Teatro kritikai jau nuo pat pradžios ėmė kone rungtyniauti, kuris įstabiau ją pavadins: „didžiulė saulė, spinduliuojanti savo auksiniais spinduliais”, – įkvėptas rašė vienas3; absoliučiai „nepamainoma”, – tvirtino kitas4; „didžiausių pajėgų aktorė, kuria galėtų didžiuotis ne tik mūsų teatras, bet ir bet kuris užsienio pasaulinės vertės teatras”, – teigė trečias5…
Žinoma, O. Rymaitė buvo talentinga. Ko gero, dar svarbiau: ji, atrodo, turėjo ypatingą charizmą. Gatvėje, pasakojama, beveik nepastebima („neaukštutė, lieknutė, – 1934 m. savo prisiminimais dalijosi Juozas Čerkesas-Besparnis, – perkeline suknele, o šliurelės tai ir visai papeikimo verčios”6 – scenoje ji tiesiog švytėjo: kad ir ką vaidindavo, traukdavo žvilgsnį it magnetas ir nebepaleisdavo. Teatro kritika tai puikiai užfiksavo – savo refleksijose vis pamiršdama O. Rymaitę „rolėje” ir vėl kalbėdama apie neatsispiriamą moterišką jos žavesį: kerintį sidabrinį balsą, nepaprastą judesio graciją, pavergiančiai išraiškingą žvilgsnį, kažkokiu vidiniu moteriškumu alsuojančią laikyseną, su niekuo nesupainiojamą švelnią intonaciją…
Kita vertus, O. Rymaitė ne tik buvo, bet ir norėjo – stengėsi – būti išskirtinė, vienintelė, neprilygstama. O būtent: nuo pat aktorinės karjeros pradžios ji stropiai rūpinosi savo renomée – kūrė romantinę savo legendą. Ir jai sekėsi. Jau 1923 m. turbūt visi Lietuvoje apie O. Rymaitę galvojo ir kalbėjo taip, kaip pirmojoje viešoje jos gyvenimo ir kūrybos dosjė kalbėjo patiklusis Juozas Tumas-Vaižgantas:
„1915 m. „kviečiama”, kaip ji informavo savo mamytę, nieko nesakius tėveliui, išvažiavo į Maskvą mokytis. Kelionėje iš Vilniaus į Maskvą, traukinyje, nuvargusiai mergaitei pavogė mamytės duotus kelionei pinigus. Ji liko be skatiko, be pastogės, be pažįstamų… Maskvoje, išvargusi dvi naktis parke, netyčia rado 20 kapeikų, kurios nelaimingai mergaitei buvo lygios pasaulio laimei… Pasistiprinus ir nusipirkus laikraštį, iš skelbimų vienoje kontoroje ji susirado sau vietą, o pas vieną mielaširdingą ponią – prieglaudą. (…). Tų pačių metų rudeny O. Rymaitė įstojo į Maskvos Dramos mokyklą [pagal pačios O. Rymaitės versiją, kurią čia, matyt, ne visai tiksliai cituoja J. Tumas-Vaižgantas, – į privačią Maskvos dailės teatro aktorės Sofijos Chaliutinos dramos mokyklą, o netrukus – į Maskvos dailės teatro Pirmąją studiją], o po vienų mokslo metų – į Maskvos Dailės teatrą” [?], kuriame „išbuvo nuo 1916 m. iki 1920 m. (…). Neminėdami atskirai visų tų nuopelnų, kuriuos O. Rymaitė yra padariusi Rusų Teatrui [?] ir įvairiuose lietuvių tremtinių Rusijoje spektakliuose bei koncertuose (…), pabrėžiame, kad Onai Rymaitei pagarba ne vien dėl to, kad ji yra viena rimčiausių aktorių mūsų V. Dr. Teatre, bet dar ir dėl to, kad ji yra viena iš tų mūsų menininkų, kurių kelias į tikslą, kol jį pasiekė, buvo klotas ne rožėmis, o dygliuotais erškėčiais.7
3-iojo dešimtm. pr. O. Rymaitė, atrodo, nuosekliai laikėsi šios savo versijos. Ji, regis, visai neblogai vaidino sunkų „dygliuotų erškėčių kelią” įveikusią ir į teatro aukštumas iškopusią „vieną rimčiausių aktorių” – paties Konstantino Stanislavskio atsiųstąją: „K. Stanislavskio portretas, – rašo Antanas Vengris, – visada stovėjo ant O. Rymaitės darbo stalo, knygos apie jį – jos bibliotekoje; laiškus-atvirukus su K. Stanislavskio atvaizdais ji dažnai siuntinėjo draugams ir pažįstamiems”8…
Tai veikė. O, regis, vos pajutusi, kad šitai veikia, – vos pajutusi, kad turi reputaciją,- O. Rymaitė nedelsdama ir neleisdama sau būti kukliai ėmė reikalauti išskirtinių privilegijų. Jau 1923 m. teatro direktoriui Liudui Girai ji įteikė oficialų raštą, kuriame iš pradžių nuoširdžiai romantiškai, o paskui, tiesą sakant, gana įžūliai teigė:
„Dėl teatro aš pakėliau daug vargo, daug nuoskaudos, daug bereikalingos žmonių tulžies. Bet vis dėlto pasilikau artistė. (…). Man rolė – ne lengvo pobūdžio žaislas, bet skaudus persigimimo dalykas. Kiekviena role aš turiu, taip sakant, kūnu ir krauju persiimti ir ne taip greitai galiu nuo jos pasiliuosuoti, kaip kitiems tas gali pasirodyti. (…). Norėdama dirbti Teatrui kuo ilgiausiai (visą savo gyvenimą), būtinai turiu nusistatyti darbo normą. (…). Šiek tiek pasiaiškinusi, turiu garbės pareikšti sekančias sąlygas:
1. Duoti man pačiai pasirinkti roles.
2. Vaidinti 4 sykius per mėnesį, maždaug vieną sykį per savaitę.
3. Keičiant veikalą, nuo vieno vaidinimo ligi kito privalo praeiti ne mažiau kaip 7 dienos.”9
O. Rymaitės kova dėl išskirtinio dėmesio tęsėsi. Ji sėkmingai konfliktavo su Valstybės teatro režisieriais: dėl ko nors įsižeidusi – pasitaikydavo – nustodavo vaikščioti į repeticijas ir nepradėdavo tol, kol nesulaukdavo atsiprašymo-kvietimo-maldavimo laiško (o jo, aišku, sulaukdavo)… Ji be perstojo vaidijosi su kolegomis aktoriais: pyko, skundė, reikalavo atstatyti pamintą teisybę, kėlė nuolatinę įtampą (o dėl to jos, aišku, nemėgo)… L. Gira savo dienoraščiuose vadino O. Rymaitę „nepilno proto mergička”10, bet dažniausiai stengėsi tenkinti jos užgaidas kaip tik išgalėdamas – puikiai suprasdamas, kad be šios kaprizingos primadonos talento teatras nebūtų toks, koks buvo su ja.
Iš 1924 m. gruodžio 3 d. O. Rymaitės skundo L. Girai dėl incidento Hermanno Sudermanno „Drugeliuose” (rež. B. Dauguvietis)
„Šiuomi Tamstai pareiškiu, kad vakarykščiame „Drugelių” spektakly trečiame akte rež. pad. p. Goštautas išleido į sceną art. [Nelę] Vosyliūtę daug anksčiau, negu reikėjo, ir tuo būdu man [O. Rymaitė vaidino pagrindinę heroję Rozi] buvo nutraukta svarbiausioji mano vaidinimo vieta. Tai yra jokiu būdu neleistina ir todėl prašau Tamstą, pone Direktoriau, imtis kuo griežčiausių priemonių, nes tai yra neleistina, neleistina!..”11
[L. Gira, žinoma, ėmėsi priemonių: „padarė visapusį kaltinamuoju reikalu tardymą”, „išklausinėjo rež. pad. Goštautą, sufl. [Stasį] Merčaitį, art. Vosyliūtę ir O. Rymaitės partnerį toje scenoje art. [Vincą] Steponavičių”; bet vis dėlto drįso konstatuoti tai, kas O. Rymaitei, ko gero, turėjo nelabai patikti: „jokio Tamstos replikos nutraukimo ir neleistino elgesio,- rašė jai, – (…) neįvyko”12.]
Iš 1925 m. spalio 21 d. O. Rymaitės rašto Direkcijai dėl incidento Adolpheʼo Philippeʼo DʼEnnery ir Eugeneʼo Cormon „Dviejų našlaičių” (rež. B. Dauguvietis)
„Einant „Dvi našlaiti”, aktorė Elena Žalinkevičaitė 4 akte taip smarkiai sudavė man [O. Rymaitė vaidino pagrindinę heroję Henrietą] ranka į krūtinę, kad valandėlę negalėjau net kvapo atgauti. (…). Turiu garbės prašyti Direkciją padaryti žygių, kad būtų patikrinta sąlygos normaliam darbui.”13
Iš 1925 m. lapkričio 22 d. O. Rymaitės laiško Valstybės teatro direktoriui Liudui Girai
„Turiu garbės prašyti duoti man šiame vaidinimo sezone vieną spektaklį mano benefisui, kaip gauna kasmet režisieriai-artistai p. p. Glinskis ir Dauguvietis.”14
[Šįkart L. Gira atsilaikė – nedavė.]
Žinoma, galima tik įsivaizduoti, kokia laiminga O. Rymaitė buvo, kai vaidino C. Goldonio Mirandoliną – tą, kuri yra nuolatinis visų šalia jos atsiduriančiųjų troškimų, svajonių, lūkesčių centras ir, nekaltai šypsodamasi, puikiai, tiesiog tobulai šia savo pozicija manipuliuoja… Tiesa, pati O. Rymaitė didžiausia savo laime tikriausiai vadino melodramines romantinių meilės istorijų herojes – Jerzy Żuławskio „Ijolės” Ijolę (1922; rež. K. Glinskis), Friedricho Schillerio „Klastos ir meilės” Luizą (1922; rež. Jurgis Petrauskas / atn. 1927; rež. B. Dauguvietis), Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Skirgailos” Oną Duonutę (1924; rež. B. Dauguvietis) ir pan. – visas tas žiauraus likimo nuskriaustąsias, kuriomis ji dosniai skleidė, kaip rašė Julijonas Lindė-Dobilas, „mūsų tautos daineles” išgarsinusį „mūsų jausmų gražumą, jų gausumą, švelnumą, gilumą, skaistumą bei kuklumą”15, ir kurias žiūrėdama teatro publika, sakoma, drauge su ja vogčia verkdavo… Na taip, O. Rymaitė labai mėgo – ir neabejotinai mokėjo! – scenoje būti naivi, gležna, trapi ir tyra. Tačiau, ko gero, tikriausia, nuoširdžiausia ji buvo tada, kai buvo Mirandolina: vaidindama ją, ji vaidino savotišką slaptąją savo alter ego…
***
1926 m. vasaros pradžioje O. Rymaitę turėjo ištikti didžiulis šokas. Valstybės teatro direktoriaus poste L. Girą pakeitęs Antanas Sutkus nesileido su ja į jokias derybas: darbo sutartyje šįkart nuolaidų nebus! – griežtai pareiškė. Negana to: jis drįso pasiūlyti jai palankyti Vaidybos mokyklą…
O. Rymaitė, žinoma, įsiuto. Ir garsiai trenkė durimis. O trenkusi, netylėjo. Spaudoje aiškinosi: A. Sutkus pasiūlė pasirašyti „punktus”, kuriuos „pasirašęs vis vaikščiok ant pirštų prieš p. Direktorių, glostyk jo šuniuką, taip sakant, kad tik p. Direktoriaus nuotaika nesugestų”16… O kai „p. Direktoriaus” ginti stojęs Balys Sruoga neiškentęs prabilo apie „p. Rymaitės išsišokimą”, neaišku, „kokiais sumetimais proteguojamą anarchiją teatre” ir ne visai suprantamą „apsimetinėjimą kažkokiais vaikais” – juk A. Sutkus, užuot „kalbėjęs komplimentus”, tiesiog „pasiūlė pasirašyti keletą punktų”, kuriuos „pasirašė visi kiti kviestieji aktoriai!”17, ji rėžė atgal taip sarkastiškai, kad beveik prilygo iškalbiajam savo oponentui: „Būtinai reikalauti lankyti pradedamąją mokyklą žmogui, išėjusiam aukštesniąją, man visai nesuprantama, – rašė tąsyk. – O daryti iš to išvadą, kad aš įsivaizdavusi esanti tobulybė ir nebenorinti nieko mokytis, gali tik žmogus, žydiškus laikraščius beskaitydamas atpratęs lietuviškus besuprasti”, kas apskritai reiškia, kad „tenka paabejoti, ar humanitarinis fakultetas neapsiriko, pasikviesdamas p. Sruogą profesoriauti”18…
Žinoma, 1926 m. O. Rymaitė jau galėjo sau leisti būti drąsi – netgi įžūliai drąsi. 1926m. ji jau buvo žvaigždė, kaip ją, berods, pirmasis pavadino gražuolis Juozas Tysliava (1923-1925 m. turėjęs su ja audringą meilės romaną, o paskui lygiai taip pat audringai įsimylėjęs suomių poetę Elli Permanto), savo eilėraščių rinkinio „Nemuno rankose” (1924) dedikacijoje įrašęs: „Skiriu teatro žvaigždei O. Rymaitei”… Ne mažiau svarbu: 1926 m. ši „teatro žvaigždė” jau švietė ne tik teatre, bet ir toli už jo ribų. O būtent: O. Rymaitė – liudija jos archyvo duomenys – jau buvo ryški viešojo Lietuvos gyvenimo figūra ir turėjo tokį visuomeninį statusą, kokio neturėjo jokia kita ano meto aktorė ar aktorius, t. y. anuomet jos reikėjo, jos beveik nepasidalijo – kaip žinomo veido: įsimylėję gerbėjai vienas paskui kitą siuntinėjo jai jausmingus laiškus, poetai – eiles, provincijos teatro mėgėjai – kvietimus pradžiuginti juos savo apsilankymu; įvairių valstybinių renginių ar privačių iškilmių organizatoriai vos spėjo prašyti ją pagerbti juos savo dalyvavimu, o įvairios draugijos viena per kitą kvietė ją sutikti būti jų garbės nare (O. Rymaitė kartais sutikdavo: ji priklausė kelioms moterų organizacijoms ir buvo Šaulių sąjungos garbės narė).
Visa tai 1926 m., matyt, leido – ir ne be pagrindo – O. Rymaitei tikėtis, kad be Valstybės teatro ji nepražus. Juo labiau kad išėjusi iš jo ji gi neišėjo į niekur: turėjo, kur išeiti. O būtent: dar nuo 1925 m. rudens O. Rymaitė turėjo gana žinomą ir, atrodo, visai mėgstamą gastrolinį savo „Mūsų teatrą” (kuriame jai talkino keli kolegos aktoriai ir keletas savanorių scenos mėgėjų). Jį turėti jai tikrai patiko. Juk čia ji galėjo niekieno netrukdoma tenkinti visas „žvaigždiškas” savo užgaidas: spektaklių afišose savo pavardę visada įrašydavo didžiosiomis raidėmis, prie jos, aišku, pridurdavo – „primadona, žvaigždė”, kartais pridėdavo ir savo portretą… Ko gero, dar svarbiau: čia O. Rymaitė galėjo puoselėti platesnes, universalesnes ir savaip feministines savo, kaip teatro menininkės, ambicijas – ambicijas bent jau pamėginti įrodyti ir apginti moters gabumą vadovauti, organizuoti, režisuoti (ir šiukštu – ne bet ką, o, pavyzdžiui, Henriko Ibseno „Norą” („Lėlių namus”), kuria ji – tarytum mesdama iššūkį „nerimtiems” Valstybės teatro vyrams – pradėjo režisūrinę savo karjerą ir kurioje, žinoma, vaidino pagrindinę heroję, tapdama pirmąja lietuvių teatro Nora)… Ir dar: su „Mūsų teatru” gan intensyviai gastroliuodama po Lietuvą, ši ambicinga moteris, aišku, galėjo visiškai realizuoti ne sykį deklaruotą savo „kuklų norą (…) scenos meno spindulėliu nukristi į žmonių širdis, nušviesti jų dažnai paniurusį vargą ir rūpesčių pilną gyvenimą, paraginti jaunuolį prie to, kas kilnu, skaistu” 19...
[Į šį raginimą jaunuoliai kartais atsiliepdavo…]
Iš 1927 m. rugpjūčio 31 d. Balio Juškos laiško O. Rymaitei
„Rašau Jums todėl, kad Jūsų vardas dažnai man buvo sutinkamas spaudoj. Iš spaudos aš laikau Jus pažįstama. (…). Daug kartų kreipiausi į vyrus, bet nė iš vieno negavau apčiuopiamo atsakymo. Tai buvo šalti žodžiai. (…). Aš įsitikinau, kad vyrai – bejausmiai padarai, kuriems reikėjo tik akmeniu gimti. Jų kraujas taip pat šaltas ir sustingęs: jie nežino, kas tai yra susijaudinimas (…). Jų gyvenimas susideda iš šalto proto kombinacijos: net paguodos, paprasčiausios paguodos negali suteikti aimanuojančiam, kenčiančiam. (…). Prašyčiau priimti mane į savo skrajojančią trupę, be to, nurodyti kelius, kuriais aš turiu keliauti į savo tikslą. Bendrai, norėčiau gauti nurodymų”20
Tiesa, O. Rymaitė kone iškart turėjo nuleisti kartelę. „Mūsų teatrui” nėjosi taip sklandžiai, kaip ji turbūt tikėjosi. Vien „žmonių širdžių” meilės jam neužteko: trūko ir lėšų, ir elementarių, bent jau pakenčiamų vaidinimo sąlygų ir, žinoma, meninių pajėgų… „Nora” įvyko tik vienąsyk (Marijampolėje), o visa, ką po jos išgalėjo „Mūsų teatras”, tebuvo vargana tipiško gastrolinio teatro kasdienybė – greitosiomis paruoštų Valstybės teatro spektaklių kopijų klajonės po teatrui dažniausiai visiškai nepritaikytas miestų-miestelių sales… O. Rymaitė dėl to, atrodo, nerimavo, jaudinosi, liūdėjo, pyko, bet – pati puikiai suprato – nieko pakeisti negalėjo. 1927 m. savo dienoraštyje ji rašė:
„Tegu juos velniai visus tuos režisierius, direktorius ir visus kitus velnius. (…). Nėra man kitos išeities ten man, kaip tik išvažiuoti iš Lietuvos, kuo toliausiai pabėgti. (…). Dabar tik grįšiu tada, kai turėsiu daug pinigų. Pastatysiu Teatrą ir tuomet galėsiu ramiai kurti.”21
Galiausiai O. Rymaitė turėjo kapituliuoti. Ji turėjo sugrįžti į Valstybės teatrą dar nė nepasibaigus A. Sutkaus direktorystės kadencijai… Lietuva, žinoma, džiūgavo. Savo žvaigždei žmonės rašė gražius sveikinimo laiškus: „Panele Rymaite, mes džiaugiamės ir sveikiname Tamstą. (…). Gyvuok ir dirbk!”22 Tačiau jai tikriausiai nebuvo lengva sugrįžti…
Prieš sugrįždama O. Rymaitė sugebėjo išsiderėti šiokių tokių lengvatų… Tiesa, sugrįžusi ji vėl mėgino būti tokia pati, kokia buvo anksčiau, – tikroji primadona: vaidino „pirmąsias roles”, ginčijosi, aikštijosi, ieškojo savo nuoskaudų sąjungininkų…
Iš 1928 m. O. Rymaitės skundo Specialiojo mokslo tarėjui
[dėl A. Sutkaus repetuojamo Carlo Rösslerio „Bato”, kuriame nenorėjo vaidinti]
„[Iš viso to] aiškiai matome: 1. kad p. direktorius Sutkus visai neteisėtai skyrė mane lankyti repeticijas jo režisuojamoje komedijoje ir neteisingai apkaltino mane repeticijų nelankyme ir apsimetime liga, kuomi įžeidė mano asmens garbę. 2. p. direktorius Sutkus visai neteisėtai nubaudė mane 100 litų. Todėl prašau Poną Tarėją apginti mane nuo p. direktoriaus Sutkaus.”23 [Tolesnės šio konflikto eigos smulkmenos yra nežinomos. Atrodo, „Bate” O. Rymaitė nevaidino.]
Vis dėlto kažkas teatre jau buvo pasikeitę – nebe taip… Primadonų epocha, regis, jau artėjo prie pabaigos…
***
O. Rymaitė labai, tiesiog kone paniškai norėjo būti jauna. Jos kolegė aktorė Teofilija Vaičiūnienė, regis, neperdėjo, kai tvirtino: „Nieko vargšelė taip nebijojo, kaip scenoje atrodyti sena ir negraži.”24 Šia prasme jai sekėsi, t. y. O. Rymaitė ilgą laiką gana sėkmingai gynė savo teisę išvengti tiesioginės akistatos su šia baime: juk „visą gyvenimą, – 1929 m. rašė B. Sruoga, – ji vaidino [daugiausia] jaunas sentimentalias herojines-mergičkas”25.
[Šioje vietoje galima prisiminti iškalbingą iki šiol neaiškios O. Rymaitės gimimo datos faktą. Jis – tikra detektyvinė istorija…
O. Rymaitė tikriausiai gimė 1894 m.; būtent šią datą, kaip labiausiai tikėtiną, minėjo jos sesuo Veronika Juozapavičienė, o įkandin jos – ir karštas aktorės gerbėjas bei artimas jos šeimos bičiulis poetas Kazys Inčiūra. Tačiau 3-iojo dešimtm. pr. pradėjusios rodytis O. Rymaitės gyvenimo apžvalgos tvirtino šiek tiek kitaip: siūlė, matyt, jos pačios pasufleruotą vėlesnę datą – 1898-uosius. Netrukus savo autobiografijose O. Rymaitė ėmė teigti, kad gimė 1900 m. Ji jauninosi! Tikriausiai galima sakyti: O. Rymaitė buvo viena iš pirmųjų verbalinės plastinės chirurgijos „aukų”…]
Tačiau atėjo 1929-ieji… Tų metų rudenį Valstybės teatre pasirodęs režisierius Andrius Oleka-Žilinskas, skirstydamas vaidmenis planuojamam savo „Šarūnui”, O. Rymaitei pasiūlė tikrai ne tai, ko ji tikėjosi… Jai jis pasiūlė senutę Šarūno motiną Viltę! O. Rymaitė, aišku, mėgino kelti skandalą: nepaprastai įsižeidusi, – pasakojo T. Vaičiūnienė, – „kelias dienas ji tiesiog skendo ašarose ir be perstojo svaidė perkūnus A. Olekos-Žilinsko adresu“26…
Vis dėlto šįkart O. Rymaitė pasielgė taip profesionaliai ir taip protingai, kaip turbūt niekada ligi tol dar nebuvo pasielgusi: matyt, pajutusi, jog verta, ji nusiramino, susitaikė su „žiauria” režisūrine valia, o paskui stropiai, klusniai repetavo ir Viltę suvaidino puikiai – ji tarytum išsivadavo iš „nesuprantamų kartais savo „negyvųjų taškų” ir nušvito stebėtinu kūrybos pilnumu”, – džiaugdamasis rašė B. Sruoga27.
Tiesa, paskui viskas tarsi grįžo į senas vėžes. O. Rymaitei daugiau nebeteko „skęsti ašarose”. Tiek moderniosios, tiek konservatyviosios režisūros valia paskui jai vėl teko tik jaunų, tyrų ir gražių vaidmenys, kuriuose O. Rymaitė galėjo godžiai mėgautis (ir leisti kitiems pasimėgauti) tuo savo, regis, kone virtuoziškai ištobulintu „saldžiu lyrizmu”, kaip „firminį” jos aktorystės braižą 1932 m. įvardijo teatro kritika28: Mega Charleso Dickenso „Varpuose” (1930; rež. A. Oleka-Žilinskas), Ofelija Williamo Shakespeareʼo „Hamlete” (1932; rež. Michailas Čechovas), Olivija W. Shakespeareʼo „Dvyliktoje naktyje” (1933; rež. M. Čechovas), Julė Bausytė Juozo Petrulio pjesėje „Prieš srovę” (1936; rež. B. Dauguvietis), Kordelija W. Shakespeareʼo „Karaliuje Lyre” (1937; rež. Kazys Juršys), Emilija Pliateraitė Antano Vienuolio „1831 metuose” (1939; rež. Stasys Pilka)… Ir taip beveik be išimčių – iki pat pabaigos, iki 1950-ųjų…
Tai buvo turbūt kažkas labai dramatiška… O. Rymaitė seno, jos žvaigždė po truputį blėso, jau nuo 4-ojo dešimtm. antrosios pusės pamažu ėmė ryškėti kita: Monika Mironaitė, o ji – tarytum herojiškai / desperatiškai ignoruodama laiką – vis vaidino „jaunas mergičkas”… 1950 m. šešiolikmetę „Klastos ir meilės” Luizą drauge su O. Rymaite pakaitom vaidinusi aktorė Aldona Jodkaitė pasakojo:
„O. Rymaitei tuomet buvo apie penkiasdešimt metų, gal ir daugiau. (…). Repeticijose ji beveik neįsijungdavo į bendrus ginčus, sėdėdavo dažniausiai nuošaly ir klausydavo. Aš vis dėlto išdrįsau ir nuėjau jos pasveikinti (…). Mane pritrenkė jos veidas. Tai buvo supleišėjusi kaukė. Ir lašeliai prakaito. Iš žiūrovų salės to, aišku, nesimatė…”29
***
1935 m. O. Rymaitei buvo suteiktas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinas. 1945 m. ji – pirmoji – gavo LTSR nusipelniusios artistės garbės vardą. Tačiau turbūt teisingiausiai ją pavadino vienas paprastas vyras 1950 m. Kauno Šančių kapinėse: „karalienė”…
Iš Kazimieros Kymantaitės pasakojimo apie O. Rymaitės laidotuves
„O. Rymaitės karstas jau buvo duobėje, orkestras – nutilęs, kai pro minią prasibrovė kaminkrėtys su savo įrankiais, visas suodinas, ir atsiklaupė prie pat duobės krašto raudodamas. Kažkokia moterėlė prisiartino prie jo, pasilenkė ir tyliai paklausė lenkiškai: „Kogo tutaj chovają?” („Ką čia laidoja?”). Jis su ašaromis akyse atsigręžė į moteriškę ir sušuko: „Królowę!” („Karalienę!”)…”30
[1] Dėl ko art. O. Rymaitė ne Valst. Teatre (Mūsų koresp. pasikalbėjimas su artiste Ona Rymaite) // Rytas, 1926 m. rugsėjo 14 d., Nr. 206 (798), p. 3.
[2] Dėl ko art. O. Rymaitė ne Valst. Teatre (Mūsų koresp. pasikalbėjimas su artiste Ona Rymaite) // Rytas, 1926 m. rugsėjo 16 d., Nr. 208 (800), p. 3.
[3] V. Sakavičius. „Karen Borneman” // Litwa, 1921, 7 kwietnia, Nr. 73 (128), p. 2.
[4] Putinas. Menas ir kūryba. Valstybinis Dramos Teatras // Rytas, 1924 m. vasario 8 d., Nr. 33 (44), p. 3.
[5] V. Žvingila. Menas ir kūryba. „Mirandolina” // Lietuvos žinios, 1924 m. kovo 19 d., Nr. 65, p. 3.
[6] J. Čerkesas. O. Rymaitę prisiminus // Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Onos Rymaitės fondas, ED 142755, A 8481/38.
[7] J. T. Ona Rymaitė (Valstybinio Dramos Teatro artistė) // Atspindžiai, 1923 m. gegužė, Nr. 5, p. 92.
[8] Antanas Vengris. Nemuno mergaitė: Artistės Onos Rymaitės gyvenimas ir kūryba. Vilnius: Vaga, 1990, p. 16.
[9] Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Onos Rymaitės fondas, ED 142527, A 8479/30.
[10] Cit. iš: Antanas Vengris. Nemuno mergaitė. Cit. veik., p. 43.
[11] Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Onos Rymaitės fondas, ED 142547, A 8479.
[12] Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Onos Rymaitės fondas, ED 142395, A 8478/23.
[13] Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Onos Rymaitės fondas, ED 142552, A 8479/95.
[14] Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Onos Rymaitės fondas, ED 142548, A 8479151.
[15] Julijonas Lindė-Dobilas. „Valdovo sūnus” // Panevėžio balsas, 1928 m. spalio 25 d., Nr. 60 (460), p. 3.
[16] Dėl ko art. O. Rymaitė ne Valst. Teatre (Mūsų koresp. pasikalbėjimas su artiste Ona Rymaite) // Rytas, 1926 m. rugsėjo 16 d., Nr. 208 (800), p. 3.
[17] B. Sruoga. Apie teatrinę gestikuliaciją ir teatro darbą // Lietuvos žinios, 1926 m. lapkričio 25 d., Nr. 272 (2293), p. 2-3.
[18] O. Rymaitė. Dar prie Valstybės teatro // Lietuva, 1926 m. gruodžio 23 d., Nr. 289 (2378), p. 5-6.
[19] O. Rymaitė. Dar prie Valstybės teatro // Lietuva, 1926 m. gruodžio 23 d., Nr. 289 (2378), p. 6.
[20] Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Onos Rymaitės fondas, ED 142672, A 8480/93.
[21] Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Onos Rymaitės fondas, ED 142571, A 8479/74.
[22] Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Onos Rymaitės fondas, ED 142613, A 8480/34.
[23] Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Onos Rymaitės fondas, ED 142557, A 8479/60.
[24] Teofilija Vaičiūnienė. Literatūros ir meno pasaulyje. Vilnius: Vaga, 1986, p. 74.
[25] Balys Sruoga. „Šarūnas” Valstybės teatre. Kaunas: Tulpė, 1930, p. 44.
[26] Teofilija Vaičiūnienė. Dvi Onos // Kultūros barai, 1985 m., Nr. 7 (247), p. 62.
[27] Balys Sruoga. „Šarūnas” Valstybės teatre. Cit. veik., p. 44.
[28] T. Vizgirda. Menas ir kūryba. Hamletas // Rytas, 1932 m. spalio 12 d.
[29] Cit. iš: Antanas Vengris. Nemuno mergaitė. Cit. veik., p. 32-33.
[30] Cit. iš: Antanas Vengris. Nemuno mergaitė. Cit. veik., p. 82.
