Tačiau Gediminas Storpirštis ne tik dainuoja, jis rūpinasi, kad bardų kultūrai Lietuvoje būtų kur skleistis: jo pastangomis 2001 metais sukurta dainuojamosios poezijos svetainė Vilniaus mokytojų namuose, rengiamas festivalis „Tai – aš” Vilniuje ir nuo pernai „Purpurinis vakaras” Anykščiuose, išleista „Bardų knyga” (2002) ir bardų dainų vaikams knyga „Stebuklų pilnas kambarys” (2007) su kompaktiniu disku.
Su Laimono Noreikos prizo laureatu – pokalbis ne vien apie eilėraščius, bet apie darbą ir tarnystę, apie požiūrius ir prioritetus.
Kaip tik „Poezijos pavasario” metu Jaunimo teatre Gediminas Storpirštis suvaidino komedijos „Vargšai. Aristokratai” premjerą, o porą dienų prieš ją Rašytojų sąjungoje su Birute Mar ir Vladu Bagdonu skaitė Marinos Cvetajevos, Rainerio Maria Rilke´s ir Boriso Pasternako laiškus, rašytus 1926 metais. Taigi – poetų „Į niekur laiškai” ir greta – primityvios fabulos (citata iš recenzijos) komedija. Kaip artistas žiūri į tokią „profesinę akrobatiką”? Ar ne geriau būti kapitaliai užsiėmus kažkuo vienu, o baigus tai – nerti kitur? Gedimino Storpirščio atsakymas paradoksalus:
– Nežinau geresnio atsigavimo būdo. Dirbi vieną darbą, pervargsti, nieko, atrodo, nebegali, o atsigauni kitu, kitokiu. Cvetajevos, Pasternako ir Rilke´s laiškai – kaip tik tokia atgaiva ir sena mano svajonė, bet niekaip prie jos neprieidavau. Pasakiau tą idėją Birutei Mar, ji išvertė, parašė scenarijų ir pagaliau padarėm.
Dar kažkada, iki Nepriklausomybės, kai filmuodavausi, įsitikinau, kad jeigu imiesi tik vieno darbo, esi labiau pavargęs ir nieko nepadarai. Bet su kinu buvo visiška beprotybė. Siūlydavo daug vaidmenų, aš labai atsakingai išsirinkdavau vieną. Kad jokie kiti vaidmenys jam, vieninteliam, netrukdytų.
Ir ką aš pamačiau? Ateinu į filmavimo aikštelę, laukiu, o ten pirmiausia filmuoja tuos artistus, kurie dirba dar keliose kitose juostose – nes juos tuoj išveš į kitą miestą. O aš, visas pasiaukojęs šitam filmui, galiu ir palaukti! Tada pasidariau gudrus ir sutikdavau filmuotis keliose juostose iškart. Algimantas Masiulis, girdėjau, sugebėdavo ar ne penkiuose vienu metu dirbti. Pamačiau, kad dviejuose, net trijuose filmuose vienu metu kažkaip įmanoma vaidinti. Bet keturiuose…
– Gudrumas išgelbėjo nuo laukimo?
– Viena para, kai filmavausi seriale „Marius”, buvo tokia: dirbam netoli Vilniaus, vakare mane išveža į kitą filmą, į Baltarusijos miškus. Režisierius nutarė, kad nebeatvažiuosiu ir „atsijungė”, grupė prašo palaukti ryto. Negaliu, sakau, rytą išvažiuoju į Leningradą, turiu tik naktį. Mes su maskviečiu, kuris irgi rytą išvažiuos, prikeliam operatorių, pasifilmuojam savarankiškai, kad turėtų ką montuoti. Leningrade – muzikinis filmas apie Prokofjevą, filmuojamas epizodas iš jo operos „Karas ir taika”, Bolkonskio arija. Aš – Bolkonskis, žiopčioju pagal įrašą. O ten pučas, turim suspėti, nes Sobčakas atvažiuoja kalbėti tiesioginiame eteryje kaip tik į tą vietą, kur mes dirbam. Pavėluoju į lėktuvą, įsiprašau į važiuojantį traukinį, miegoti noriu, įleiskit, sakau, nors ant trečios lentynos, kur patalus laikot. Traukinys toks, kur stoja kiekviename kieme. Guliu ir svajoju apie dušą. Vilniaus geležinkelio stotyje jau laukia du iš „Mariaus” – reikia perfilmuoti. Pasijutau kaip Buratinas, įkliuvęs lapei Alisai ir katinui Bazilijui. Va taip atrodė mano eksperimentas su daug filmų.
– Kada visa tai metei?
– Atėjo laisvė ir pasijutau laisvas nuo kino. „Marius” buvo paskutinis. Po dvylikos metų be atostogų. Norėjau pasiekti stadiją, kai gali rinktis. Ir sulaukiau tokio laiko – išsirinkdavau filmus, vaidmenis, kurie man atrodė įdomūs. Nes kai jau pradedi, rinktis negali.
– Ar per tokius užimtus metus buvo laiko poezijai ir gitarai?
– Gitaros į filmavimus aš nesiimdavau. Gitara ir poezija padėdavo atsistatyti, sugrįžti į save, kai jau parvažiuodavau namo. Pauzės be gitaros ir be poezijos būdavo didelės. Po to baigėsi mano kinai. Prasidėjo dainų laikas. Galiu rūpintis ne tik savo vieno kūryba, bet ir pačiu dainuojamosios poezijos žanru. Toks mano pasirinkimas. Matau, kad tiems žmonėms, kurie ateina klausytis dainuojamos poezijos, irgi reikia sugrįžti į save, nurimti. Neįmanoma juk gyventi vien tuo, kas yra ši diena.
– Ką laikai savo poetais?
– Esu parašęs dainas maždaug trisdešimties lietuvių poetų eilėraščiams. Gal stabtelkim prie tų, prie kurių ilgiausiai sėdėjau: Justinas Marcinkevičius, Vytautas Mačernis, Sigitas Geda, Juozas Erlickas, Daiva Čepauskaitė, Jonas Mekas. Iš pasaulio – Shakespeare´as, Nazymas Hikmetas. Negalėčiau sudaryti programos iš dainų pagal vieną poetą. Man labiau išeitų antologijos: išeiviai – Mekas, Nyka-Niliūnas, Radauskas, arba nuo Mačernio iki Rimvydo Stankevičiaus. O gal Erlicko programa išeitų – esu parašęs 15 dainų pagal jo eilėraščius, ir ne vien vaikiškus.
– Lengvai atsiranda daina, ar tai būna ilgas, kankinantis, užsidarymo reikalaujantis procesas?
– Įvairiai. Yra eilėraščių, kurie „atsirakina” iš karto, daina atsiranda greitai, net nesuprantu, kaip. Kitas ilgai bandau, dainuoju saviems, pajuntu, kad dar nepadaryta, tada – atgal į „garažą”, tegu pabūna. Niekas manęs neveja, nėra jokių grafikų ar premjeros datų, iki kurių privalai suspėti, niekam neturiu atsiskaityti. Tai tik mano. Kai kurioms dainoms ištisų metų reikia, kol supranti, kad jau padarei. Mano muzikinė kalba dažnai sudėtinga…
Ar ne Pasternakas yra pasakęs: iš pradžių visi rašo paprastai ir blogai, paskui sudėtingai ir blogai, dar vėliau sudėtingai ir gerai, ir tik tada – paprastai ir gerai. Tas pats ir su dainom. Iš pradžių groji visiškai paprastai ir blogai, ir laimingas, kad groji, taip! Ateina laikas, kai jau norisi parodyti, kaip tu moki groti. Tada užgroji… Dabar jau norisi paprasčiau, tiksliau – kiek reikia.
– Ar tau norisi susipažinti ir bendrauti su poetais, kuriuos dainuoji?
– Man įdomu apie juos skaityti. Skaityti jų knygas. Pažinti juos per kūrybą. Susitinku su tais, kurie yra nuo jaunystės draugai. Pavyzdžiui, Aidas Marčėnas, su kuriuo lankėme dramos būrelį Profsąjungų rūmuose, kartu pradėjome studijuoti.
Su Jonu Meku norėjau susitikti, kai buvau Amerikoje – nieko neišėjo. Kai Vilniuje vyko jo vardo meno centro atidarymas, buvau pakviestas dainuoti. Mekas ten buvo, apsuptas bičiulių. Nenorėjau per prievartą būti matomas. Nežinau, ar jis girdėjo, kaip dainuoju jo poeziją. Nežinau, ar jam buvo įdomu girdėti. Juk tai jo labai seni eilėraščiai, jis jau visiškai kitoks. Skaičiau Meko rinktinę ir mačiau, kaip neatpažįstamai jis keitėsi, lyg po kokių dešimties metų visiškai kitas žmogus rašytų. Toks intensyvus jo gyvenimas. Praėjusių laikotarpių eilėraščiai – lyg buvę kūnai, odos, iš kurių menininkas išsinėrė, jos tarytum pakabintos kažkur, jo praeityje, o jis jau toli nuėjęs. Aš tiesiau jam ranką iš jo praeities. Man svarbu, kad aš tai dariau. Visai nebūtina mano ranką paspausti.
Aš visada gyvenu kaip įsimylėjęs – į literatūrą. Poezijos knygos nuolat ant mano darbo stalo. Ir vis atrandu… Studijų metais skaičiau Rilke ir nieko nesupratau. Visiškai nieko. Tas vardas man ir buvo uždaras. Jokių sąlyčio taškų. Dabar kartą per mėnesį nueinu į „Arbatos magiją” skaityti poezijos. Jaunimui, kas nori. Skaitome per vakarą vieną autorių, pasiūlau ką nors. Skaitome iš knygos – jo poeziją, apie jį, kalbamės. Neseniai pasirinkome Rilke. Knyga dvikalbė. Atėjo keletas, mokančių vokiškai. Kai išgirdau Rilke vokiškai, man tapo viskas aišku. Esu skaitęs apie jo „garsinę bangą”, kurios į lietuvių kalbą niekaip neišversi. Pirmą kartą išgirdau tokią gražią vokiečių kalbą. Ji tiesiog pakeri. Skambesys! Lietuviškai mes skaitome Rilke´s turinį, bet negirdime muzikos.
– O kiti poetai lengviau prieinami, arba, kaip sakai – atrakinami?
– Esu literatūros mokytojos sūnus, aktoriaus brolis, mūsų namai pilni knygų, bet poezija man ilgai nieko nereiškė, buvo tik būdas gauti pažymį – kol neperskaičiau Arvydo Ambraso „Žeme, nepalik mūsų”. 1974-ieji. Jis jau nebegyveno. Žmogus – magnetas, fakelas. Uždegė liepsną ir įtraukė į ją kitus. Radau savo autorių, ir dingo laikas. Nesupratau, kaip taip galima rašyti – tai, ką tu jauti. Nušvito, sprogo, kažkas atsidarė. Tai yra taip gera. Patiri kelias tokias akimirkas ir per jas esi laimingiausias žmogus pasaulyje.
Panašiai jaučiausi ir per Vytauto Kernagio koncertus, kai jis pradėjo dainuoti viešai. Buvau dar moksleivis. 1976 ar 1977 metai. Kernagis scenoje vienas su gitara. Jis ypatingai jautė ir vertino žodį. Net jeigu eilėraštyje trūkdavo, tarkime, emocijos ar kulminacijos, Kernagis tą padarydavo balsu. Keitėsi laikas – keitėsi Kernagis. Netgi atvirkščiai – Kernagis aplenkdavo laiką, lyg paruošdavo savo klausytojus jam.
Pasakojau, kaip baigėsi mano kinai. Dvylika metų plūkiesi ir jautiesi reikalingas, po to staiga – nulis, sėdi savo kambary ir žiūri į sieną. Tuo metu susitinku senamiesty Vytą su gitara ant peties. Na kaip, klausiu. Va, sako, nešuosi savo maitintoją. Gal važiuos į Ameriką, dirbs sodininku ir taip toliau… Po kabareto „Tarp girnų”, po Dainos teatro, po visų anšlagų. Jeigu Kernagį kas įsivaizduoja tik kaip viršūnių nugalėtoją, tai žinokim, kad buvo ir kitaip.
Arba jo „Strazdo” istorija. 1977 metų pabaiga – 1978 pradžia, Sigito Gedos „Strazdas” – Vytautas Kernagis ir Vytautas Grigolis, du labai talentingi žmonės Aktorių namuose skaito lietuvių poezijos šedevrą. Grigolis deklamuoja, Kernagis dainuoja. Nedaug tų koncertų įvyko. Gerai, kad plokštelę įrašė – nors tokiu būdu tai egzistuoja.
– Kaip tik ant tos plokštelės viršelio Marcelijaus Martinaičio parašyta, kad „Strazdas” yra „vienas geriausių, dramatiškiausių V.Kernagio kūrinių”. Deja, iki šiol mažai kam girdėtas.
– Kartais Vytas atnešdavo „Strazdą” į dainuojamosios poezijos svetainę Mokytojų namuose. Tai ir šiais laikais darydavo įspūdį. Bet Kernagis kalbėdavo, kad nedaug kur gali grot „Strazdą”. Eina laikas, ir vis nėra daug klausytojų, kuriems tu gali atlikti tokį gražų specifinį dalyką.
Čia kaip su šiemetiniu „Poezijos pavasariu” Airijos lietuviams – išvažiavo kūrybinė grupė, grįžo ir sako: kokios nuostabios dvi bendruomenės. Sakau, kiek žmonių jūsų klausė? Po šešiasdešimt. O Airijoje šiuo metu 300 tūkstančių lietuvių – iš tiek du kartus susirinko po šešiasdešimt nuostabių, kuriems reikalinga poezija. Tai kiek Lietuvoje galima skaityti „Strazdą”? Kam?
Dabar išleidus „Strazdo” diską, galbūt jau būtų poreikis. Nes padidėjusį poreikį poezijai aš juntu.
– Tapai Laimono Noreikos prizo laureatu. Ar su šituo aktoriumi esat susitikę, ar domėjaisi, kaip jis skaito poeziją?
– Girdėjau jį poezijos vakaruose, per Sąjūdžio mitingus, per televiziją. Vienintelį kartą bendravome – abu turėjome kūrybos vakarus Palangoje, „Ramybėje”, ir aš jį parvežiau į Vilnių. Esu laimingas, kad taip atsitiko. Tai buvo 2006 metų vasara, kitos jis nebesulaukė.
Mes kalbėjomės, jis daug pasakojo, viskas man buvo nauja ir įdomu. Kelias pastabas pasakė apie mano dainavimą. Kalbėjomės apie autorius, apie Meką papasakojo – ką jie šnekėjosi aname šimtmetyje, kai buvo susitikę Amerikoje, abu dar jauni. Apie Daukantą kalbėjom. Klausiau, kaip jis išmoko mintinai tokią sunkią Daukanto Pratarmę, nes kai mes Jaunimo teatre vaidinome Justino Marcinkevičiaus „Daukantą” Dalios Tamulevičiūtės spektaklyje, ta Pratarmė buvo sutrumpinta, ir vis tiek neįtikėtinai sunki. Klausydavausi vaidindamas ir nesuprasdavau, kaip toks tekstas išmokstamas. O Laimonas skaitydavo koncertuose ją visą. Pasirodo, jis buvo sau pasakęs, kad jeigu neišmoks Pratarmės, tai neskaitys ir visos Daukanto programos. Užsibrėžė pats sau tokį tikslą.
Tame, ką jis darė, daug pasišventimo, tarnystės menui. Žmogus neklausia, kiek jam mokės – jeigu kviečia, jis važiuoja. Ne save parodyti. Tarnauti. Sena karta!
