|
|
|
Pranas Piaulokas ir Rimantė Krilavičiūtė Šiaulių dramos spektaklyje Witoldo Gombrowicziaus „Jungtuvės“ (rež. Algimantas Pociūnas). ŠDT nuotrauka |
Kai vis dažniau pribloškia žinia, kad vienas ar kitas mūsų teatro aktorius išeina iš gyvenimo, aštriai suvoki, kad esi amžinas jų, pasitraukusiųjų, skolininkas. Beje, ir likusiųjų – taip pat. Liūdna ir baisu rašyti apie tuos, kurių nebėra. Tad šįkart savo rašinio nenoriu vadinti atsisveikinimu. Tebus tai didelės mano pagarbos ir meilės artistui Pranui Piaulokui išraiška.
Jį pažinojau dar tuomet, kai buvo bebaigiąs teatro studijas tuometinėje Konservatorijoje. 1969-aisiais pirmą kartą įžengiau į žymios mūsų artistės Galinos Jackevičiūtės kursą, susipažinau su jos mokiniais: Aldona Adomaityte, Vladu Baranausku, Nijole Bižanaite, Gediminu Girdvainiu, Viktoru Valašinu, Rimantu Vaitkevičiumi, Vytautu Širka ir kitais. Tarp jų buvo aukštas jaunuolis Pranas Piaulokas, bendrakursiai jį vadino „Franku“ – kaip svetimšalį. Kaip supratau, jis buvo vienišius, labiau vertino ramybę, susikaupimą, nei kolektyvo bruzdėjimą. Buvo santūrus. Kartą po mano paskaitos apie prieškario režisierių Konstantiną Glinskį priėjęs paprašė apie jį literatūros. Matyt, Piaulokui imponavo šio mūsų scenos meistro teatrinės ir estetinės nuostatos, vaidybos virtuoziškumas, aštrus sceninės formos pojūtis. Pranas neliko tam abejingas ateityje…
Pradėjęs aktorystę Šiaulių dramos teatre 1969-aisiais, Pranas pasiliko čia iki paskutinių savo gyvenimo dienų. Trisdešimt devyneri metai pavydėtino, reto kūrybinio pastovumo. Pranas labai norėjo vaidinti. Tuo tarpu beveik visi jo buvę kurso draugai, išskyrus Vladą Baranauską, tebedirbantį Šiaulių dramoje iki šiol, išsisklaidė kas kur.
Pranas, kaip tikras žemaitis, nesiblaškė. Jis giliai įleido šaknis į Šiaulių dramos teatro kolektyvą, pelnė didžiulę aktorių trupės pagarbą, pasitikėjimą. Tapo pripažintu scenos meistru ne tik dėl savo fenomenalaus darbštumo ir kruopštumo, bet ir dėl didelio, originalaus talento. Jis net pabuvo šio teatro meno vadovu, tiesa, tik trumpai (1993–1994 m.), o nuo 1995 iki 2006 m. ėjo literatūrinės dalies vedėjo pareigas, kitaip tariant, „paragavo“ teatrologijos. 2001-aisiais Pranas sudarė teatro šešiasdešimtmečio sukakčiai skirtą jubiliejinį leidinį. Turiu pasakyti, kad tai vienas rimčiausių tokio pobūdžio leidinių, su kuriais esu susipažinusi. Ši knyga puikiai Prano paruošta, turininga, turtinga informacijos, įdomi ir gausiai iliustruota. Nuoširdžiai pasveikinau Praną, kviečiau jį „persikvalifikuoti“ į teatrologus, juo labiau kad jis priklausė vadinamųjų skaitančių, intelektualių aktorių kategorijai. Pranas gyvai domėjosi teatrine literatūra, ypač Kultūros, filosofijos ir meno instituto teatrologų leidžiamomis teatro istorijos knygomis. Atidžiai jas skaitė ir vertino.
Pranas Piaulokas – aktorius. Tai tema, reikalaujanti ypač daug tyrinėtojo atidumo, reikalaujanti ir specialios monografijos ar straipsnių rinkinio, nes jis – išskirtinis, originalus. Paminėsiu, mano supratimu, svarbesnes jo kūrybos akimirkas. Pirmiausia manau, kad Pranui labai pasisekė. Jam režisieriai – Aurelija Ragauskaitė, Saulius Varnas, Gytis Padegimas, Nataša Ogaj ir kiti – patikėjo didžiosios klasikos vaidmenis, apie kuriuos gali svajoti ir pasaulinio garso artistai. Priminsiu juos: Orfėjas (Anouilh’o „Euridikė“, 1972), Krūšna (Mykolaičio-Putino „Valdovas“, 1974), Žaldokas (Sruogos „Pajūrio kurortas“, 1975), Žanas (Strindbergo „Freken Julija“, 1977), Skirgaila (Krėvės „Skirgaila“, 1981), Liuciferis (Byrono „Kainas“, 1982), Sganarelis (Moliere’o „Don Žuanas“, 1984), Izaokas (Bergmano „Žemuogių pievelė“, 1985), Pontijus Pilotas (Bulgakovo „Meistras ir Margarita“, 1987), Daktaras Rankas (Ibseno „Nora“, 1988), Dovydas (Milašiaus „Mefibosetas“, 1991), Panikovskis (Ilfo ir Petrovo „Aukso veršis“, 2003). Vien šių vaidmenų pakaktų Prano talentui pripažinti. O kiek dar kitų, į sąrašą nepatekusių pavadinimų! Nuo 1969 iki 2008-ųjų mirties dienos Šiaulių scenoje Piaulokas suvaidino aštuoniasdešimt šešis vaidmenis, o kur dar kine, taip pat kituose teatruose…
Piauloko aktorinė amplitudė stebėtinai plati ir įvairi. Jam iš esmės pavaldūs ir įvairūs charakteriai, ir įvairūs žanrai. Jis puikiai jausdavosi tragedijoje, tragifarse, psichologinėje ir romantinėje dramoje, simbolinėje pjesėje ir komedijoje. Jam nesvetima ir lengva ironija, ir filosofinis, intelektualus kūrinys… Pranas buvo šelmiškai žaismingas princesės tėvas Altounas Carlo Gozzi „Princesėje Turandot“; tikras „makalas“ Panikovskis „Aukso veršyje“, kurio kiekviena kūno dalis – rankos, kojos, galva – egzistavo tarsi skyrium ir dar vibravo. Netekęs fiziškumo, materialumo, žemės traukos buvo jo suvaidintas bemaž dviejų šimtų metų senumo sendaikčių supirkėjas Saliamonas iš Millerio „Kainos“; sutrikęs, savo jausmų nesuprantantis tarnas Žanas, įpainiotas į savo šeimininkės panelės Julijos meilės spąstus; arba ilgšis Sganarelis, virpantis iš baimės it drebulės lapas… Pranas Piaulokas tokiems vaidmenims naudojo savo įspūdingus fizinius duomenis, didžiulį dėmesį skirdamas judesiui, plastinei raiškai, balsui ir įvairioms jo tembro moduliacijoms. Kiti jo sceniniai herojai – valdovas Krūšna, Liuciferis, Skirgaila, Dovydas – stebino savo galinga dvasine energija, aistrų proveržiais, charakterio monolitiškumu. Šie aktoriaus sukurti herojai tarsi išsitiesė visu savo ūgiu ir vidine jėga.
Visada stebėjausi viena išskirtine Prano savybe – jo prigimtis, elgsena, bendravimas pasižymėjo įgimta elegancija, sakyčiau, giliu inteligentiškumu, net aristokratiškumu, nors užaugo Pranas kur kas paprastesnėje aplinkoje. Jis visko pasiekė pats, savo begaliniu žinių troškimu, stipria valia, pasiutusiu darbštumu. Ir kas žino, galbūt būtent menas harmonizavo jo jautrią sielą ir skvarbų protą…
Didžiulį įspūdį man paliko Prano senasis Izaokas iš Bergmano „Žemuogių pievelės“. Aktoriaus herojus vilkėjo juodą kostiumą, dėvėjo elegantišką juodą skrybėlę, vaikščiojo lėtai, pasiremdamas lazda. Jo netvirtas senatviškas balsas tyloje skambėjo ypač prasmingai. Kas tai buvo? Senatvės, vienišumo simfonija? O gal šis Žmogus pasiklydo žemėje, netekęs visų ryšių, nutolęs nuo realybės, atsidūręs vakuume?.. Prano Piauloko intelektas padiktavo būtent tokią filosofiškai prasmingą Izaoko sceninę interpretaciją, pakylėtą iki plačių, jaudinančių apibendrinimų. Prisimenu, kokia tyla tvyrojo žiūrovų salėje, nes galbūt tą kartą visi suprato vaidybos paslapties ir įtaigos jėgą, retai kada taip jautriai atsiveriančią.
Piaulokas buvo gausiai apdovanotas už daugelį savo sceninių darbų. Šia prasme jis nebuvo nei nuskriaustas, nei užmirštas. O kūrėjui tai irgi labai svarbu – kaip savotiška moralinė kompensacija. Apie savo negalavimus nemėgo kalbėti. Todėl žinia apie jo pavojingą ligą daugelį mūsų stačiai pribloškė, nes Pranas visą laiką vaidino nepaisydamas vienos nebevaldomos rankos. Scena, teatras buvo jo gyvenimas, gyvybingumo šaltinis. Nežadėjo su ja skirtis, gal buvo tuo įtikėjęs…
Lietuvių teatras neteko itin reto talento ir įtaigaus artisto, tikro scenos Džentelmeno – Prano Piauloko, žemaičio nuo Endriejavo.
