Artistė Ona Knapkytė (1919–2008)

Irena Aleksaitė 2008 04 07 Literatūra ir menas, 2008 04 04

aA

Ona Knapkytė filme „Elektroninė senelė” 1985 metais
„Pūlinkai“ (taip švelniai Ją vadino artimi draugai) trūko lygiai dviejų dienų ligi devyniasdešimtmečio. Tačiau mirtis nelinkusi laukti. Nugyventas ilgas gyvenimas. Nelengvas, kupinas dramatiškų ir tragiškų įvykių. Turbūt greta šito –­ ir šviesių, džiaugsmingų akimirkų. Gal skaudžiausiu smūgiu Pūlinkai buvo Jos mylimo vyro ­ Romualdo Juknevičiaus pašalinimas iš Vilniaus dramos teatro direktoriaus ir vyriausiojo režisieriaus pareigų (1946), pateikiant jam politinio pobūdžio kaltinimų, jo išvarymas iš trupės, kuri visai neseniai buvo jo rūpestingai suburta ir veik idealiai sukomplektuota. Šis smūgis negalėjo nepaveikti jo sveikatos. Jis mirė 57 metų (1963). Infarktas ištiko Romualdą Juknevičių, uždraudus paskutinę, beveik baigtą premjerą. Tai buvo lenkų dramaturgo T. Karpowicziaus draminė-muzikinė baladė „Žalios pirštinės“. Onos Knapkytės mažametis sūnus Romualdas buvo taip sukrėstas tėvo mirties, jog ilgai negalėjo sklandžiai kalbėti…

Onos Knapkytės aktorinį likimą labiausiai paveikė visi šie skausmingi įvykiai, susiję su jos vyro, talentingo mūsų teatro režisieriaus, likimu. Drauge su juo Ji keliavo iš vieno miesto į kitą, iš vieno teatro į kitą. Iš pradžių buvo Žemaičių teatras Telšiuose, po kelerių metų R. Juknevičiaus draugų (ypač tuometinio Kultūros ministro Juozo Banaičio pastangomis) režisierius buvo perkeltas į Klaipėdos dramos teatrą, o dar po dvejų metų –­ į Kauno dramą, kol 1953 m. vėl grįžo į išsvajotą Vilniaus dramą, kurioje, deja, didelio kūrybinio džiaugsmo jau nebepatyrė.

Galima sakyti, jog svarbiausias Onos Knapkytės vaidmuo – Režisieriaus žmona. Ne visos aktorės teatro istorijoje deramai susidoroja su šiuo vaidmeniu. Ona Knapkytė, jos scenos partnerių liudijimu, šį „vaidmenį“ atliko itin korektiškai, išmintingai, be kaprizų ir pretenzijų, be parodomųjų šeimyninių konfliktų ar priekaištų. Ji gerbė Romualdo Juknevičiaus talentą, jo sugebėjimą kurti kūrybišką atmosferą, kurioje visiems buvo gera. Onos Knapkytės vieta teatre buvo tokia pat, kaip ir visų Jos kolegų aktorių. Bet ir R. Juknevičius, suvokdamas dviprasmišką savo žmonos situaciją, taip pat sugebėjo išlikti teisingas ir natūralus, nedemonstruodavo pabrėžtinos rūstybės, nei puolė į kitą kraštutinumą – kaip vienintelę scenos valdovę matyti tik savo žmoną. Juk šitos situacijos nesuvaldė net režisūros gigantas Vsevolodas Mejercholdas, dievinęs savąją Zinaidą Raich. Išliko net toks „istorinis“ aforizmas: „U Ziny v korzine“…

Ona Knapkytė - Margarita Heinricho von Kleisto „Sukultame ąsotyje” Vilniaus miesto teatre 1943 metais
Iš pagarbos ir meilės Onai Knapkytei nepatingėjau išrinkti visų Jos vaidmenų, suvaidintų dramos scenoje. Per 26 metus sukurta apie 60 personažų. O turbūt tiek pat dar ir radijo teatre. Aktorė buvo darbšti it nenuilstanti bitė. Labai mylėjo savo profesiją. Gal niekada ir nesusimąstė, kiek jėgų ir energijos iš Jos atėmė tokie vaidmenys, kurie programėlėse įvardyti kaip „ir kt.“, arba „mergos“, „darbininkė“, „III-ioji merga“, „Miesto pensiono auklėtiniai“, „skaitovė“ ir t. t. Tai personažai – ne tik be vardų, bet ir be teksto, tai masinių scenų dalyviai. Be to, ir pats sovietinis laikotarpis diktavo teatrui ideologiškai nuspalvintą repertuarą. Ir Onai Knapkytei teko vaidinti gausybę sovietinių moterų, kurios viena nuo kitos skyrėsi gal tik vardais ir tėvavardžiais: Marija Lvovna, Lena Bogačiova, Tatjana, Ksenija, Jelena, Fima, Nastia, Molochova, Jevdokimova. Tai buvo pagyvenusios žmonos arba jaunos merginos, aktyvistės. Nedaug aktorė galėjo „išpūsti“ iš tų socialinių charakteristikų, o žiūrovams nelengva buvo jas ir atskirti spektaklyje. O laiko, energijos, emocijų, nervų, jaudulio ir čia buvo nemaža įdėta. Ir ne šie vaidmenys galėjo atskleisti Onos Knapkytės savitą aktorinę prigimtį. Manau, jog šia prasme labiausiai aktorei pasitarnavo Romualdas Juknevičius. Ne todėl, kad buvo Jai artimas žmogus, o todėl, kad šis režisierius buvo itin atidus kiekvienam vaidinančiajam scenoje. Jis stebėdavo jų sugebėjimus, palaipsnį talento brendimą ir žvelgė toli į priekį, iš anksto numatydamas kiekvienam tą vienintelį vaidmenį, kuris tarsi seniai laukė savojo atlikėjo.

Nedidukei, trapaus sudėjimo, gyvai, temperamentingai ir plastiškai Onai Knapkytei R. Juknevičius pasiūlė ir aktorinių siurprizų, gal ir netikėtų vaidmenų. Po daugybės žavių, išdykėliškų jaunų mergyčių (Marciūtės, Barboros, Julijos, Keti, Paulinos), žioplų tarnaičių, Ona Knapkytė staiga R. Juknevičiaus režisuotame 1945 m. spektaklyje – A. Čechovo vodevilyje „Jubiliejus“ gauna senstelėjusios našlės įkyruolės Merčiutkinos vaidmenį, kuri it „kibi“ musė persekioja jubiliatą, reikalaudama finansinės kompensacijos. Tirštai nugrimuota, juodais nėriniais apkarstyta, su apgailėtinos išvaizdos nušiurusia skrybėlaite į sceną smulkia ristele įsliuogė O. Knapkytės našlelė, visa tirtanti, drebanti, apsimetinėjanti, zyzianti, kniaukianti, stūgaujanti ir nuolat raudanti. R. Juknevičius suvokė giliai paslėptą šios jaunos, dailios aktorės išraiškingumą, sugebėjimą raiškiai, net groteskiškai transformuotis. Po Merčiutkinos vaidmens neatsitiktinai jauna aktorė Boriso Dauguviečio režisuotame Moliero „Tartiufe“ (1945) gauna vos ne šimtametės senutės – ponios Pernel vaidmenį. Išdžiūvusi it sausa medžio šakelė, siekianti išlaikyti „aristokratišką orumą“, ponia Pernel buvo veik išprotėjusi dėl meilės Tartiufui, silpnu balseliu giedanti jam ditirambus, vartanti dideles akis, besitaškanti ašaromis ir seilėmis… Abu šiuos Onos Knapkytės vaidmenis – ir Merčiutkiną, ir ponią Pernel – mačiau dar būdama gimnazistė, ir jie stipriai įsirėžė į mano emocinę atmintį, nes buvo itin ryškūs, netikėti aštria scenine forma.

Iš gausybės Onos Knapkytės vaidmenų išskirčiau du – Fioklą Ivanovą N. Gogolio „Vedybose“ (Telšių žemaičių dramos teatras, 1947) ir Lizavetą Bogdanovą I. Turgenevo „Mėnuo kaime“ (1962). Abu spektaklius režisavo R. Juknevičius. Ir vėl Onai Knapkytei buvo siūlomi groteskinės vaidybos principai. Ypač Fioklos Ivanovos vaidmeniu. Apsimuturiavusi skaromis, tarsi jose pasislėpusi ar užsimaskavusi Fiokla nenuilsdama su pasiutusia energija ir savotišku įniršiu šniukštinėjo savo piršlybų versle, niekam neužleisdama pozicijų – siekdama būti pirmąja, būti dėmesio centre ar net savotišku būsimų jaunavedžių „generalisimu“…

Ona Knapkytė – Dimka Vilniaus valstybinio dramos teatro spektaklyje „Dimkos nuotykiai” 1956 metais
O aktorės varginga dvarininkų įnamė Lizaveta Bagdunovna – jau seniai „persirpusi“ meilės reikaluose senstelėjusi dama, raustanti it penkiolikmetė, netenkanti žado ir amo besiperšančiam jai tokiam pat senberniui. Šios apvytusios moterėlės, siekiančios visais įmanomais būdais – nevykusiu koketavimu, negrabiomis manieromis slėpti giliai širdyje smilkstančius „meilės“ jausmus, iš tiesų buvo gaila ir graudu... Onos Knapkytės įnamė buvo vaidinama atsargiais potėpiais, tarsi einant dar ne visai įšalusiu ežero ledu.

Iš groteskinių-satyrinių Onos Knapkytės vaidmenų neabejotinai išsiskiria senelė Eugenija Jono Jurašo režisuotame S. Mrożeko „Tango“ spektaklyje (1967). Onos Knapkytės Senelė – bekūnė dvasia, ore plevenanti šmėkla, gulinti ant katafalko ir laukianti mirties. Visiškas groteskinis marazmas, rodantis ne tiek fizinį-moralinį žmogaus išgverimą, kiek pačios visuomenės degradaciją. Onos Knapkytės beveik nemateriali Senelė drauge su vyru, irgi Eugenijumi, – Stepu Jukna – tuščiaviduriu balionu, dar kupinu visokių ambicingų fanaberijų, „karininkiškos“ bravados, Jono Jurašo spektaklyje tampa tikrų tikriausiais manekenais, iškamšomis ir, žinoma, siaubingai juokingu istorijos atavizmu.

Romualdo Juknevičiaus taikli režisūrinė akis įžiūrėjo aktorinėje Onos Knapkytės prigimtyje dar vieną unikalią teatrinę perversiją. Būtent R. Juknevičius stumtelėjo aktorę dar į vieną sferą. Jis pirmasis Jai pasiūlė vaidinti berniuką Poviliuką spektaklyje „Še tau, kad nori“ (V. Miliūno pjesė, 1955). Ir prasidėjo! Dabar jau be Onos Knapkytės berniukų vaidmenų neįsivaizduojamas vaikiškas spektaklis, kaip, beje, ir radijo vaidinimas. Po Poviliuko buvo Dimka (M. Lvovskio „Dimkos nuotykiai“, 1956); mažasis jūreivis Junga (A.Korneičiuko „Eskadros žuvimas“, 1957); Nykštukas (A. Brigadėrės „Nykštukas“, 1958); Stepukas („Lakštingala“ pagal P. Cvirką, 1959); Saulius (V. Limanto „Vestuvių maršas“, 1959); Zigmukas (K. Sajos „Pirmoji drama“, 1961). Tie Onos Knapkytės suvaidinti berniukai –­ visi skirtingi, individualizuoti: tai žvitrūs, padaužos, tai lyriški, tai protuoliai... Juose nebuvo nė lašo saldaus sentimentalumo, įprastų tokiems vaidmenims aktorinių štampų... Ona Knapkytė kiekvieno jų charakteryje, elgesyje atkakliai ieškojo naujų bruožų. Gal ir jos mylimas sūnus Romualdas taip pat tapo pavyzdžiu kokiam nors mielam scenos berniukui.

Romualdas Juknevičius nelepino žmonos, niekada dėmesiu neišskyrė Jos iš kitų aktorių. Namie apie Jos vaidmenis nekalbėdavo. O Knapkytė niekada nieko ir nereikalaudavo. Ir vis dėlto režisierius rado būdą, kaip už Jos talentą, kantrybę ir korektiškumą atsilyginti. Jis, matyt, ir šį kartą jautė, jog Knapkytės aktorinis diapazonas žymiai platesnis, sudėtingesnis nei Jai siūlomi epizodiniai, vaikiški ar groteskiniai sceniniai charakteriai. Gal sąžinės balsas sukirbėjo griežtojo Juknevičiaus širdyje. Tai įvyko vos du kartus: Ona Knapkytė gavo gal savo išsvajotą vaidmenį – dramatinį, gilų, jautrų. Būtent Telšių žemaičių dramos teatre R. Juknevičius skyrė jai pagrindinį vaidmenį A. Ostrovskio pjesėje „Augintinė“ (1948).

O. Knapkytės veikėja buvo jauna, kaip ir pati aktorė, neturtinga ir bekraitė mergina Nadia – augintinė, šviesi ir atvira, nuoširdžiai mylinti ir be galo patikli. Apsigavusi dėl mylimojo klastos ir apgavystės, ji skaudžiai kenčia, išgyvena ir galiausiai atsikrato iliuzijų. Būtent dėl santūrios, išmintingos ir subtilios Onos Knapkytės vaidybos šis R. Juknevičiaus spektaklis sulaukė didžiulio pasisekimo, ypač kai buvo nuvežtas į mėgėjiškų teatrų festivalį Kaune. Po vaidinimo uždanga kėlėsi ir kėlėsi, spektaklis buvo apdovanotas pirmąja premija.

Ona Knapkytė, matyt, mokėjo kantriai laukti savo žvaigždės valandos. Praėjus šešeriems metams po „Augintinės“, R. Juknevičius dar sykį įteikia žmonai dovaną, skirdamas vaidmenį, kuris A.Čechovo buvo parašytas tarsi specialiai Jai. Tai buvo Sonia („Dėdė Vania“) – paprasta, drovi kaime išaugusi mergina su kasa, kukliai apsirengusi, tyli ir nepastebima. R. Juknevičius specialiai ją tokią pristatė žiūrovams, aiškiai priešindamas Sonios –­ Knapkytės nuoširdumą ir neišvaizdumą rafinuotai ir šaltai gražuolei –­ Lidijos Kupstaitės Jelenai Andrejevnai, dėl kurios visi vyrai spektaklyje buvo pametę galvas. Onai Knapkytei šią gražuolę reikėjo nurungti. Sonia R. Juknevičiaus spektaklyje švytėjo moralinėmis savybėmis, vidiniu dvasiniu grožiu ir sielos švelnumu. Šitai Ona Knapkytė kuo puikiausiai atskleidė scenoje, nes ir gyvenime Ji tokia buvo – Pūlinka.

Režisierius Romualdas Juknevičius, aktorė Ona Knapkytė ir jų sūnus Romas, 1955 metai. Archyvo nuotraukos
Štai ir mąstau – kokia nedėkinga ir savotiškai žiauri aktoriaus profesija, kiek ilgai tenka laukti to savojo, vienintelio vaidmens. O kartais ir visai nesulaukti. Tokia tad abejotina moralinė satisfakcija. Onos Knapkytės atvejis – taip pat ne iš laimingiausių, nes nebūtų buvusi Ji R. Juknevičiaus žmona, gal ir žymiai daugiau būtų gavusi išskirtinių vaidmenų, atitinkančių ryškų Jos talentą. O kiek tarp tų 60-ies dramos scenoje Jos suvaidintų vienadienių vaidmenų sudaro tie stebuklingi „pataikymai“?.. Gali ir neviltis apimti...

Ona Knapkytė nugyveno ilgą gyvenimą. Priartėjo prie devyniasdešimties. Nepaisant gausybės ligų, operacijų, kurias teko iškentėti, Ją palaikė meilė dviem Romualdams – mirusiam vyrui ir rūpestingam, visa siela atsidavusiam sūnui. Prasta savijauta neabejotinai darė savo. Jos sąmonė pamažu geso. Jau nebegirdėjau Jos skardaus juoko, šmaikštaus sąmojo. Ir tai irgi tragedija. Tačiau net sunkiom minutėm Ona Knapkytė nedejuodavo ir nekalbėdavo apie mirtį. Vis klausinėdavo – ar dar tebestovi Nacionalinio teatro fojė Jos mylimo vyro režisieriaus Romualdo Juknevičiaus biustas ir ar dar Jis nepamirštas... O kai sužinojo, jog ir Telšių Žemaitės dramos teatro fojė neseniai buvo pastatytas R. Juknevičiaus biustas, Jos džiaugsmui nebuvo ribų, nors į tą šventę Ji jau nebepajėgė nuvažiuoti.

Negausus būrelis palydėjo Ją į Antakalnio kapines. Tik artimieji ir ištikimieji draugai. Nedaug buvo ir aktorių, ypač iš Nacionalinio teatro. Labai gaila, net baisu, kad ši karta, matyt, jokių sentimentų praeičiai nebeturi... Kaip ir žmoniškų priedermių.

LITERATŪRA IR MENAS

Salonas