Aktoriui likti be teatro – katastrofa

Rita Bočiulytė 2007 11 22 Klaipėda, 2007 11 16

aA

Šiemet scenos meistras V.Paukštė pristatytas Nacionalinei kultūros ir meno premijai

Vytautas Paukštė – Elgeta spektaklyje „Kelionė į Damaską”. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Turbūt ir pristatyti nereikia? Kas nežino Klaipėdos dramos teatro ir kino aktoriaus Vytauto Paukštės?! Šiemet 75-ojo gimtadienio sulaukęs aktorius pristatytas Nacionalinei kultūros ir meno premijai. Ir būtent šiemet, kaip pats su širdgėla prasitarė, jis tapo aktoriumi be teatro, be antrųjų savo namų, kuriuose praleido 44 metus. Dėl avarinės būklės Klaipėdos dramos teatras, kaip prognozuojama, 5-7 metams uždarytas kapitalinei rekonstrukcijai. Iki šiol teatras neranda kur repetuoti naujus spektaklius, o likusius repertuare vaidina pripuolamai, išsibarstęs po visą miestą, kur ir kada gauna sceną. „Mano kartai šiame teatre tai reiškia pabaigą“, – konstatavo aktorius, nervingai degdamas pypkę.

Mintimis apie teatrą, gyvenimą ir aktoriaus profesiją V.Paukštė sutiko pasidalyti tame pačiame publikai uždarytame Klaipėdos dramos teatre, tarp pastolių, remiančių pastatą iš vidaus, kad sustabdytų jo griuvimą. Kalbėjomės nupūtę pjuvenas ir prisėdę ant apdulkėjusių minkštasuolių. Abiems buvo ne itin jauku. Dar taip neseniai gyvybe pulsavęs ir švente alsavęs teatras dabar atrodė tuščias, apleistas ir nykus. Su nebyliu priekaištu į mus žvelgė teatro mūzos, rymančios fojė prie išdžiūvusio fontanėlio...

– Net nejauku klausti – kaip jaučiasi aktorius, praradęs sceną? Kaip šventėte gražią savo amžiaus sukaktį?

– Ką švęsti?! Taigi su kuo švęsti?! Kur švęsti?! Jaučiuosi kaip žmogus, praradęs namus. Ne aš vienas. Tai mūsų trupės antrieji namai. Taip teatrą ir vadinom visą laiką. Taip ir buvo. Čia praleisdavome vos ne didžiąją savo gyvenimo dalį.

Tikriausiai prisimenate ir ankstesnę šio teatro rekonstrukciją?

– 1982-aisiais ji prasidėjo – puikiai prisimenu, nes švenčiau 50-metį. Tuometinis miesto vadovas Alfonsas Žalys jau buvo besiunčiąs mašinas sienoms griauti. Tiek to, sako, atšvęsk savo jubiliejų, tada griausim. Kitąryt po baliaus dar čia buvo žmonių – girdime, atvažiavo traktoriai ir pylė svambalu į priestato sieną, pradėjo griauti.

Dabar į gyvenimo pabaigą – dar viena rekonstrukcija. Tokių katastrofiškų įvykių mano gyvenime buvo gal keturi: kai Konservatorijoje mūsų kursą, nebaigusį mokslų, iš Vilniaus staiga išsiuntė į Kapsuką (dabar – Marijampolė), kuriame valdžia sugalvojo įkurti teatrą; kai po šešerių metų uždarė Kapsuko teatrą; pirmoji Klaipėdos dramos teatro rekonstrukcija, trukusi vos ne dešimt metų, ir dabartinė, kuri viską užantspauduoja. Bent jau mūsų kartai. Įsivaizduokite, dvejus metus bus kuriamas rekonstrukcijos projektas, paskui dar 4-5 metus jis bus įgyvendinamas. Septyneri metai mano amžiuje – viskas.

– Betgi kiti aktoriai sako, kad ne tiek svarbu, kur vaidinti, svarbiausia – vaidinti.

– Mes bandome... Bet čia – antrieji namai, čia viskas – sava. Dabar – tai Žvejų rūmuose, kur milžiniška salė, tai Koncertų salėje... Premjeras išleidžiame kažkur Gargžduose ar kur nors kitur, nes uostamiestyje nėra patalpų. Kai vyko pirmoji teatro rekonstrukcija, tuomet dar buvo miesto kultūros rūmai (dabar juose – Muzikinis teatras), kuriuose glaudėsi Liaudies opera ir mums atsirado vietos. Dabar visi turi savo planų ir bėdų. Kas užsiims kito bėdomis?.. Tokiu būdu ir vegetuojame. Aišku, kad svarbiausia – dirbti, bet kur ir kaip – irgi svarbu. Turėti savo grimo staliuką, prie jo atsisėsti, susikaupti... Mano grimo kambarys teatre buvo veteranų priebėga – Barauskas, aš, Venskūnas, Gražys ir Kancleris. Trys išėjo Anapilin, likome su Gražiu. Ne čia esmė. Mūsų teatro aura buvo ir liko ten, tarp tų skylančių sienų. Dabar tik širdį sopa. Net nesinori apie tai kalbėti. Po pirmosios rekonstrukcijos turėjome turbūt gražiausią, jaukiausią teatrą Lietuvoje. Na, ką padarysi, kad jis byra, o kaltų nėra. Sako, slenkantis smėlis, durpynas... Dieve mano, taigi aplinkui stovi namai! Dar arčiau upės, dar arčiau durpyno. O mūsiškis kelerius metus pastovėjo ir pradėjo sienos skeldėti. Vadinasi, kažkas pražiūrėta, nevalyvai padaryta. Tiek to, nekalbėkime daugiau apie tai, nes labai apmaudu, skaudu ir pikta.

Kaip reagavote, kai sužinojote, kad šiemet esate pristatytas Nacionalinei kultūros ir meno premijai?

– Tai labai aukštas, garbingas apdovanojimas. Bet mano atveju – nerealus. O pristatyti, pretenduoti galima ir į Nobelio premiją, bet tai nieko nereiškia. Žinoma, džiugu. Malonu, kai tave pastebi. Jautiesi reikalingas, ne beprasmiškai buvęs. Nors tai nieko nekeičia. Puikiai supranti, kad tai nepridės nieko – nei talento, nei sveikatos…

Taip, vėl rūkau pypkę. Niekuomet sau nežadėjau, kad niekada nerūkysiu. Aš nesu abstinentas. Niekuomet sau nesakiau, kad niekad nebegersiu. Šiandien – ne, o rytoj pažiūrėsiu. Ir taip praeina penkeri ir penkiolika metų. Ne, čia ne valia. Tai užsispyrimas.

Visuomet žaviuosi ir stebiuosi, kaip aktorius išmoksta tiek daug teksto, gali išbūti kone visą spektaklį scenoje ir vaidinti neklysdamas. Kaip Jums tai pavyksta?

– Tik jums taip atrodo, kad pavyksta. Suflerio etatas jau seniai panaikintas teatre. Būna akimirka, kuri, atrodo, kad tęsiasi valandą, – užgeso viskas. O paskui šviesa grįžta. Visko būna. Dar amžinatilsį Babkauskas klausė, ar kartoju tekstą prieš spektaklį? Ne, sakau, nekartoju, man taip geriau. „O aš jau kartoju, kitaip nebegaliu“, – atsiduso jis. Tada dar jaunas buvau, betgi ir jis tik dešimčia metų už mane vyresnis. O dabar ir aš kartoju. Eidamas į teatrą ir tekstą nešuosi. Nors prieš spektaklį kartais į jį net nepažiūriu. Bet turiu turėti po ranka. Jei pamiršau pasiimti – tragedija.

Kokiuose spektakliuose dabar vaidinate?

– Dažniausiai abiejuose O.Koršunovo pastatymuose – M.von Mayenburgo „Šaltas vaikas“ ir A.Strindbergo „Kelias į Damaską“. Vis dar rodome Moliere’o „Ožį“, retkarčiais – N.Gogolio „Vedybas“. Nenurašyti ir didieji spektakliai – „Frankas Krukas“ pagal P.Cvirkos romaną, B.Brechto „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis“, bet neįsivaizduoju, kada ir kur dar juos vaidinsime, nes jų scenografija netilps bet kokioje scenoje.

Gal dabar turite daugiau laisvesnio laiko, nei anksčiau?

– Dabar neturiu. Nes reikia ruoštis. Kam – nenorėčiau dar kalbėti, nes… Yra sakoma, kad jeigu nori prajuokinti Viešpatį Dievą – papasakok apie savo rytojaus planus.

Kaip gyvenate tą dieną prieš išeidamas į sceną? Ką darote tą vakarą, kad geras būtų spektaklis ir Jūsų vaidmuo jame?

Karalius Lyras Algirdo Latėno spektaklyje. Valentino Klimo nuotrauka
– Tenka prisiversti atgaminti viską, kas buvo. Tas išėjimas – stresas. Kiti stebisi – tu tiek metų scenoje, koks tau stresas, ko nerviniesi? Ne, neįmanoma prie to įprasti. Kuo toliau – tuo baisiau. Gal dėl atsakomybės prieš save. Aš scenos bijojau visada. Nuo pirmojo išėjimo prieš publiką, nuo diplominio spektaklio, kai A.Vienuolio „Prieblandą“ vaidinome Akademiniame teatre. Gal reikėjo tuomet mesti teatrą. Nes buvau kone be sąmonės. Neatsimenu, ką scenoje veikiau. Tai, matyt, charakterio savybė, nieko nepadarysi. O vaistus gerti baisu, nes kartu su nusiraminimu ir kūrybinis nervas gali „nusėsti“.

Kaip tokiame strese įmanoma išgyventi ir dirbti?

– Jis, matyt, kažką stimuliuoja. Vieni sako, kad jeigu tau teatre sunku, tai eik iš teatro, ko jame būni, jei tau sunku. Yra kita nuomonė, ir Romualdas Juknevičius mums taip sakydavo, – jeigu tau teatre pasidarė gera ir lengva, tai eik iš teatro. Nežinau, kur tiesa. Kai kas galėdavo du ar tris spektaklius per dieną vaidinti, – jiems nebūdavo problemos. Aš su vadovybe ėjau į didžiulį konfliktą dėl to. Regis, tada gastrolėse Šiauliuose vaidinome „Mindaugą“. Buvo taip suplanuota: vienas spektaklis iš vakaro, kitądien – antras, vakare – trečias. Norėjau eit velniop iš teatro, sakau, dviejų spektaklių perdien – ne, net ir labai norėdamas negaliu. Buvome susikibę iki kraštutinio konflikto, iki pareiškimo. Baigėsi tuo, kad dieninį spektaklį nuėmė.

Ar daug buvo tokių atvejų, kai norėjote išeiti iš teatro?

– Nedaug, gal pora. Teatras gi yra liga.

Taip sunku, toks nervas, tai kas laiko? Nepagydoma liga?

– Turbūt nepagydoma. Tai baisus užkratas. Nes aš žinau iš savo kolegų, kurie dėl tam tikrų priežasčių išėjo iš teatro, kad jie teatro niekuomet nepamiršo. Poetas, mano kurso draugas amžinatilsį Martynas Vainilaitis dar Kapsuke išėjo iš teatro dėl tam tikrų aplinkybių. Paskui jis į teatrą nekeldavo kojos. Jis negalėjo prisiminti.

O kuo žavi ta profesija?

– Turbūt niekuomet apie tai nesusimąsčiau. Kas joje yra gražaus?.. Nežinau... Reikia dirbti. Nežinau, kaip atrodo mūsų profesija iš kitos – salės – pusės. Tai jūs, žiūrovai, pasakykit. Mes gi šito nematome. Jeigu tu padarei akivaizdžią klaidą – tada tu matai, negali nusiraminti, graužiesi. Jeigu kam nors iš partnerių atrodo, kad gerai padarei, tu gi nežinai būdamas scenoje, ar iš tikrųjų gerai.

Įdomu, ar aktorius pats žino, bent jaučia tą tikrąją tiesą – ar pavyko vaidmuo? Ar jam svarbu tiesa, ar jam reikia ją žinoti? Gal jam geriau apsigauti?

– Komplimentus girdėti turbūt visiems malonu. Sunku atskirti, kur tiesa, kur tik pagyros. Savijauta – irgi be galo apgaulingas dalykas. Tau atrodo, kad visai neblogai vaidinai, o iš šalies kažkas pažiūrėjęs ateina ir klausia: „Kas tau šiandien buvo, kad?..“ Kitąsyk atrodo, Viešpatie Dieve, neišeina, kaip su rankiniu stabdžiu užblokuota – niekaip netraukia. O paskui tau sako: „Na, šiandien, tai buvo!..“ Taigi savijauta pasikliauti negalima. Čia reikia žvilgsnio iš šalies. Tam teatre yra režisierius. Būna jų gerų, būna blogų, įvairiausių. Bet tai pašalinė akis, kuri gali tave koreguoti, stumtelėti šen ar ten. Visai nereiškia, kad tu šiandien puikiai jautiesi, bet iš šalies gali pasirodyti, kad tu labai geros formos. Čia viskas sąlygiška. Nes tai vienkartinis, momento reikalas, kurio nepakartosi. Beprasmiška stengtis, jeigu tu jautei arba kas nors tau pasakė, kad buvo gerai, tą patį pakartoti. Nieko nebus. Visiškai efemeriškas momento dalykas. Tik kinas gali bandyti jį užfiksuoti. Bet jame daryk ką nori – nieko nebepakeisi. Aš nemėgstu į save žiūrėti. Man atrodo, visi vaidina normaliai, bet kai pamatai save – nors skradžiai žemę prasmek, viskas atrodo blogai.

Gal Jūs labai savikritiškas?

– Galbūt. Dėl to turbūt ir tie stresai. Pavyzdžiui, kai dar daugiau vaidinau kine, į filmų premjeras aš įeidavau, kai jau salėje būdavo tamsu ir išeidavau pabaigoje, kol dar neįsižiebė šviesos. Neduok Dieve, tos gėdos.

Kaip metai atsiliepia Jūsų aktorystei?

– Žinoma, kad atsiliepia. Juk vaidmenys reikalauja ir fizinės, ir dvasinės jėgos. Ypač didieji. Ir ne tik jie. Nelengva atlaikyti tą trijų valandų krūvį scenoje. Dalykus, kurie tau pačiam kažką drasko viduje. Turi draskyti, kitaip gi nieko neišeis. Todėl aš nežinau, ar be sunkios gyvenimiškos patirties tai įmanoma. Visos patirtys artistui būtinos ir reikalingos. Viskas nusėda, viskas guli giliai. Reikiamu momentu šias teigiamas ir neigiamas emocijas šioje profesijoje reikia iškelti. Reikia turėti, ką iškelti. Nes, tarkim, jeigu mes skaitome prozą, kiekvienas įvaizdis kiekvienam asocijuojasi su kažkokiu labai asmenišku prisiminimu. Mes gi nematome miško apskritai – aš atsimenu mišką tokį, kokį aš mačiau, pievą – kokią aš mačiau, upę – kokią aš mačiau. Man nėra apskritai – kažkoks ežeras. Man yra Almajas, arba Ilgaitis, arba Pakasas. Apie ežerą kalbėdamas, atgaminu jų prisiminimą. Arba, sakykim, emocijas kitas. Tuose didžiuosiuose vaidmenyse. Turi susieti juos kažkuo su savimi. Nes tu niekuomet nebuvai to žmogaus kailyje – nei Mindaugo, nei Mažvydo. Ir niekuomet nebūsi. Reiškia, turi iš savo patirties, skaudžios arba geros patirties ištraukti ir atiduoti. Tik tuomet bus tikra. Visuomet buvau prieš persikūnijimo sąvoką. Nes tai neįmanoma. Na, kaip galima persikūnyti į dramblį?!

Betgi persikūnyti yra stanislavskiška.

–Yra tokia legenda, kad Stanislavskis to reikalaudavo iš netalentingų artistų. Kad tie dėtų visas pastangas, kad vaidinat „išaugtų“ šuns kudlos ar katės uodega. Ir žmogus darydavo milžiniškas pastangas, kad prie to priartėtų. Ir kai kam pasisekdavo gerai suvaidinti. Todėl tai yra iš fantastikos srities, kad artistas persikūnija. Buvo genialus artistas Lebedevas. Sakoma, kad „Arklio istorijoje“ jis persikūnijo į arklį. Jam nei uodega išdygo, nei kanopos išaugo. Jis gi rankoje turi uodegą ir ja mojuoja. Štai tas momentas, kai reikia stebėti gyvenimą ir pabandyti pakartoti, susiejus su savo vidumi.

Ir mūsų mylima pedagogė Regina Senkutė sakydavo: jūs privalote stebėti gyvenimą. Jūs neturite visko užmiršti ir raudoti, nes jūsų motina mirė. Jūs privalote stebėti, kaip aplinkui elgiasi žmonės. Jeigu jūs einate parku ir matote žmogų, sėdintį ant suolelio, bandykite atspėti, kokia jo profesija. Visuomet šito prisireiks. Net tragiškiausiose situacijose stebėkite gyvenimą. Ir dėkitės viską sau į galvą. Aktorius privalo būti gyvenimo stebėtojas. Nes jeigu tu nestebėsi, nekaupsi asmeniškų išgyvenimų, tai ir neturėsi. Jei nieko nėra, neįdėta, tik baltas lapas, tai nebus iš ko ir ištraukti. Kiekvieno žmogaus amplitudė – nuo angelo iki šėtono. Svarbu savo viduje atkasti, kas tavyje yra šlykštaus ir negero, ir kas yra truputėlį geresnio. Scenoje praverčia viskas. Kuo didesnę gyvenimišką patirtį turi artistas – negerų ir gerų įvykių – tuo jis gali būti turtingesnis. Jeigu mokės tai atkasti reikiamu momentu.

O Jums gyvenimas daug davė?

– Žinote, niekam tiek nelinkėčiau. Nuo pat vaikystės. Juk buvau liaudies priešo vaikas – mano tėvas buvo savanoris, paskui visąlaik tarnavo policijoje nuo eilinio policininko iki nuovados viršininko. Užėjus bolševikams, visai šeimai teko slapstytis, kad neišvežtų į Sibirą. Kai tėvą areštavo ir ištrėmė 25 metams į Vorkutą, kur jis mirė po dvejų metų, o mamai pavyko čia vaikus išslapstyti po visus kampus ir pačiai pasislėpti, dvejus metus pas dėdę ganiau karves, paskui glaudžiausi vaikų namuose, kad galėčiau mokytis. Aš gi gyvenau įsislaptinęs iki pat Stalino mirties. Ir vėliau nedaug kas pasikeitė. Iki pat 1989-ųjų buvau taip vadinamas „nevyjezdnoj artist“ – manęs neišleisdavo filmuotis į užsienį. Visko per gyvenimą buvo, prisikaupė.

Dabar laikai pasikeitė – viskas kitaip. Kaip vertinate tuos pasikeitimus?

– Objektyviai žiūrint, viskas turi būti gerai. Subjektyviai – ne viskas turbūt yra gerai. Ir ne man vienam taip atrodo. Kaip dabar sakoma, nėra pinigų. Būtiniausioms žmogaus dvasios reikmėms – kultūrai, švietimui nėra pinigų. Bet reikia pirkti prezidentinį lėktuvą už 80 milijonų ir kalbama apie būtinybę atnaujinti Lietuvos karo laivyną. Prisimenu smetoninį anekdotą: Ulmanas paprašė Smetonos paskolinti tankų. Tas klausia: „Tai kiek tau duoti – vieną ar visus – abu?“. Toks ir mūsų karo laivynas. Bet ten eina šimtai milijonų. Saugumas pastatą statosi – taip pat šimtai milijonų. Pinigų, pasirodo, yra. O teatrui, kultūrai reikia 50 milijonų – tų pinigų nėra. Visai nesvarbu, koks ministras yra ar bus. Tai valstybės reikalas. Valstybė šiam reikalui tiesiog neduoda pinigų. Jai nereikia nei teatro, nei kultūros? Man dėl to labai neramu.

Salonas