Valentinas Masalskis: mintys po spektaklio „Aš, Fojerbachas“ premjeros (2)

2007 02 07 Literatūra ir menas, 2007 02 02

aA

Valentinas Masalskis: „Mes dar neatsivalgę to sotumo”
Apie susvetimėjimą

Mes dabar kalbam apie tautos susvetimėjimą. Aš manau, kad tai netiesa, atvirkščiai – mes vieningi kaip niekad. Mes vieningi – nuo profesoriaus iki teisėjo, nuo teisėjo iki politiko, nuo politiko iki menininko, nuo mokytojo iki vaiko. Mes suvienyti turbūt daugiau negu Vytauto laikais. Tiktai mus vienija ne tai, kas reikia. Ne idealai mus vienija. Mus vienija turėjimas. Mus vienija noras turėti. Mus vienija noras pasirodyti. Mus vienija noras parduot save. Mus vienija autoritetų, mokslo atsisakymas, užsidarymas savajame ego. Tai mus tikrai vienija. Ir mes šiuo požiūriu labai vienodi. Tai baisus vienodumas. Tiktai su liūdesiu galiu tai konstatuot.

Žinoma, yra ir tokių, kurie pradeda apie tai kalbėt. Bet ką aš matau aplink – mes dar neatsivalgę to sotumo, kai mus užgriuvo postkomunistinė erdvė. Gyvenantys užsieny viskuo naudojasi tarsi kosmetika – viskas tas pats, tik jie slepia tai po kaukėmis. Aišku, jeigu ateitų į spektaklį, jie niekad nesureaguotų taip, kaip per premjerą tie vaikai, pradėję apšvietinėt mobiliaisiais telefonais – jie bent jau slėptų savo nekultūringumą. Mes laisvi, bet laisvas ir nekultūringas žmogus yra paprasčiausias chamas. Daugiau nieko. Jau nekalbu apie tai, kad jis dažnai tiesiog nesupranta, į kokią vietą yra atėjęs. Jis tik pamato ir galvoja, kad iš tikrųjų dingo šviesa, o jis turėtų skaityt sceninius ženklus, bet tam reikia ruoštis...

Apie darbą su aktoriais

Aš mokausi iš aktorių, jie mokosi iš manęs. Mokau, kad aktoriai visų pirma gerbtų partnerį. Norint suvaidinti savo personažą, pirmiausia reikia „apvaidint“ partnerį. Aš „apvaidinu“ partnerį, kai aš stebiuosi juo, kai sukuriu tam tiktą įtampą tarp jo ir mano personažo. Taip gimsta mūsų abiejų figūros.

Asistentas spektaklyje „Aš, Fojerbachas“ ištaria labai nedaug žodžių. Atrodytų, visai mažytė rolė. Bet kai paklausiau kaimynės apie tą spektaklį, ji pasakė: „Taip, patiko, ir žinai... tokių asistentų pilna aplink mus – vien tokie asistentai.“ O jos vyras sako: „Gerai, kad jūs kalbat apie tai, kad jie yra.“ Atrodo, nedidelė rolė, bet kai tu ją apipini savo vaidmeniu, ji išryškėja ir tampa svarbi.

Man atrodo, kad pagarba partneriui yra išnykusi dėl to paties egoizmo. Reikia „apvaidint“ – aš tave, tu mane, ir taip per konfliktą kartu lipame į kalną. Šito būna išmokstama.

Mokomės išgirst aplinką. Išgirst kitą, išgirst partnerį, išgirst temą. Aš prašau aktorių net pernakvoti toj erdvėj, kurioj jis vaidina, kad pajustų ją. Prašiau Šarūno (aktorius Šarūnas Puidokas – R.Z.), kad jis pernakvotų teatro scenoje, kad jis pajaustų, ką reiškia būti vienam naktį joje ir kas yra ta erdvė, kai jis vaidina „Kontrabose“.

Aktorius turi suprasti, kad jis yra dalis viso spektaklio. Jis mokosi dirbti su šviesa, mokosi mizanscenų, turi suprasti, ką reiškia scenografija, rūbas. Ir aš mokaus. Todėl, kad vienas nieko nepadarysi. Teatras yra kolektyvinis menas, kaip ir kinas. Ir mes turim sujungt viską – viskas turi būti sukomponuota kaip paveiksle. Kūrinys turi būti išbaigtas kaip kiaušinis, be jokių spyglių ar iškilumų.

Dažnai man sakydavo, kad aš gerai vaidinau, bet spektaklis blogas. Man tai didžiausias įžeidimas, nes man neįdomu, ar aš gerai vaidinau. Visas spektaklis turi apie tai kalbėt. Nuo pradžios iki pabaigos.

Aišku, žiūrovas gali prisimint detales, pavyzdžiui, muziką. Esu bandęs visame spektaklyje beveik visai nenaudoti muzikos, ji yra tik spektaklio pabaigoje. „Nuolankiojoje“ taip yra. Pabaigoj aš dedu tam tikrą akcentą, kad padėčiau žiūrovui patikėt, palikčiau jam erdvės, kad išeičiau iš pasakojamos istorijos į platumas. Per vieną laidą girdėjau, kaip kompozitorius pasakė: „Žinot, jeigu mano muziką prisimins išėję iš spektaklio, kaip gerą muziką – tai bus labai blogai, bet jeigu mano muzika padės jam atsimint jo išgyvenimus iš to spektaklio arba filmo – tai bus labai gerai.“

„Menas yra išgyvenimas”. Valentino Masalskio Karalius Lyras. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Dar vienas dalykas – tai mokymasis mąstyti. Norint sukurti muzikinę natą ar žodį, reikia pirmiausia prisodrint jį filosofinės prasmės. Man neįdomu, kai aktoriai tik nufotografuoja savo personažą ir nieko daugiau nebekuria. Mes niekuo negalim nustebinti jūsų būdami ant scenos, išskyrus tuo, kad mes išgyvenam visą šitą įvykį, o kartu su mūsų išgyvenimais jaudinatės ir jūs. Čia Michailo Čechovo, Stanislavskio, Mameto sistemos, aš jas ir naudoju. Menas yra išgyvenimas – išgyvenimas paveikslo, išgyvenimas spektaklio, išgyvenimas filmo. Publika ateina išgyvent istorijos, ateina susijaudint, ir ji lieka dėkinga. Ji neateina tik atskirai paklausyt muzikos.

Apie tikrumą

Nei scenoj, nei kine manęs niekad nejaudina teisybė. Jeigu stovi scenoj šaldytuvas arba sofa, manęs tai nejaudina. Jeigu padarytas namas kaip tikras – manęs tai nestebina. Aš tada netikiu niekuo. Nes menas yra ženklai.

Kine mane seniau sukaupdavo normalus, paprastas garsas ir vaizdo ženklai. Nuo ženklų prasmės aš susijaudinu ir verkiu. Arba juokiuos. Ženklų komponavimas mane jaudina. Jų sudėjimas, jų parodymas tam tikru laiku.

Kodėl jaudina paukščiai spektaklyje „Aš, Fojerbachas“? Kodėl žiūrovai taip įtiki ta šviesa? Todėl, kad prieš tai keturiasdešimt minučių buvo viena lėkšta šviesa. Aš nežaidžiau jokia šviesa. Būčiau pradėjęs išmones daryt, žiūrovas būtų tais paukščiais nepatikėjęs. Bet kai staiga po keturiasdešimt minučių spektaklio jam pasirodo kažkokie miražai – tada jisai tiki tais miražais. Taip pat, kai visą spektaklį būna tik tuščia scena, jis pradeda tikėt tuo milžinišku šuniu, kuris staiga pasirodo. Reikia tik laiku viską pateikti.

Apie kiną

Sovietmečiu kine vaidinau dėl pinigų. Ir dabar didžiulė pinigų problema, be to, visą laiką tikiuosi, kad kažkas įdomaus pavyks. Aš sakiau, kad kinas yra miręs menas – bet jis yra kitoks, jis jaudina kuo kitu. Jis jaudina komponavimu. Sakau, kad miręs, nes kine ką tu padarai, tas jau nebepasikartoja, nes yra du laikai. Teatre aš išgyvenu čia ir dabar: aš dabar mirštu, dabar gimstu arba susipykstu. Laiko sąlyga teatre yra gerokai įdomesnė.

Žinoma, kartais kine įvyksta tie didieji stebuklai – atėjęs žinodamas, kad tai yra miręs laikas, valgydamas traškučius, gerdamas kavą staiga tu pamiršti tą sąlygą ir buvęs laikas tampa dabartimi. Toks filmas yra Leigho „Paslaptys ir melagystės“ – aš galiu jį dešimt, penkiolika kartų žiūrėt, aš jį visą išmontavęs. Jis mane jaudina jau vien savo tema, nors aš jau žinau ir pabaigą, ir pradžią, aš žinau net kadruotes, bet jis mane jaudina. Galbūt labai pataikyta į mano amžių, į mano supratimą, į mano išgyvenimus, kuriais dabar aš gyvenu.

Parengė Romas Zabarauskas

Salonas