Iki šiol pamenu studijų laikais lankytas rudenines latvių teatro muges, kvietusias užsienio profesionalus susipažinti su įdomiausiomis metų premjeromis. Šįmet buvau pakviesta į naujas tradicijas kuriantį showcaseʼą, kurio organizatorė Lauma Mellēna-Bartkeviča teigė siekianti ne tiek reklamuoti spektaklius, kiek stiprinti Baltijos regiono bendradarbiavimą. Plėtoti ir palaikyti ryšius bei žiūrėti Latvijoje sukurtus spektaklius ji pakvietė Lietuvos ir Estijos, taip pat – Lenkijos teatro profesionalus.
Iš devynių mugėje siūlytų spektaklių pavyko pamatyti tik keturis; dauguma jų vyko tuo pačiu metu, tad teko atsakingai susidėlioti asmeninį repertuarą. Į jį įtraukiau Andrejaus Jarovojaus politinių muzikinių etiudų rinkinį „Nasing Spešal“ Gertrūdos gatvės teatre, Latvijos nacionalinio teatro Mažojoje salėje rodomą Vladislavo Nastavševo spektaklį „Nepažįstamieji traukinyje“, Alvio Hermanio režisuotą rusų aktorės Chulpan Chamatovos monospektaklį „Post Scriptum“ ir Lietuvoje apdovanoto režisieriaus Elmāro Seņkovo darbą „Grimai“ Liepojos dramos teatre.
Spektakliai režisuoti Latvijoje populiarių, įvairaus amžiaus ir patirčių režisierių, kurių estetikos ir stiliai sunkiai palyginami. Vis dėlto bendrumų yra: visi keturi spektakliai pastatyti kokybiškai ir tvarkingai, be to, didelė reikšmė juose suteikta kalbamajam tekstui. Šį pastebėjimą palaikė trys jauni latvių režisieriai, kuriems išreiškusi nuostabą teksto gausa, sulaukiau tvirto atsakymo: taip, dauguma spektaklių Latvijoje yra kalbos, kalbos, kalbos.
Pirmą vakarą atsisakiau lankytis organizatorių siūlytame „Tegyvuoja karalienė. Vivat!“ Michailo Čechovo rusų dramos teatre ir patraukiau į Gertrūdos gatvę žiūrėti Jarovojaus „Nasing spešal“. Pavadinimui parinktų žodžių istorija beveik analogiška mūsiškei premjero Algirdo Butkevičiaus „šaudė tu šaudė“ legendai. Spektaklio dramaturgijos pagrindas – vienas ilgiausių Seimo posėdžių nepriklausomybę atgavusios Latvijos istorijoje, vykęs 2008-ųjų gruodį, šaliai patiriant pasaulinę ekonominę ir vietinę politinę krizes. Posėdyje svarstytas kitų metų biudžetas, oficiali posėdžio trukmė – 28 valandos ir 16 minučių (neįskaitant savaitę trukusios pertraukos). Tikėtina, kad tai, kas protokole užrašyta sausai, realybėje buvo išrėkta, iškeikta, gal net išdaužyta. Dokumentą iliustruojantis spektaklis sudarytas iš muzikinių kompozicijų, kuriose aktoriai kalba, dainuoja, repuoja politikų tekstus, šmaikščiai interpretuodami personažus ir rodydami jų absurdišką elgesį bei santykius. Kūrėjai pasitelkė įvairius muzikos stilius (pradedant darnia klasika, baigiant „ištaškytu“ beat boxʼu), leidusius gyvai ir charakteringai atskleisti žmonių būsenas skirtinguose posėdžio etapuose.
Atrodytų, tarsi spektaklis prieštarautų minėtai teksto pirmenybei. Vis dėlto, taip nėra. Sėkmingai parinktoje muzikinėje ir choreografinėje išraiškoje skleidėsi universalūs santykiai, lengvai atpažįstami net nesuprantantiems latvių kalbos. Tačiau išskirtiniu ir ypatingu kūrinį pavertė būtent tekste įtvirtintas istorinis ir kultūrinis palikimas.
Nastavševo „Nepažįstamiesiems traukinyje“ dramaturgiją kūrė Vilnis Vējšas pagal amerikiečių rašytojos Patricios Highsmith romaną ir biografiją. Čia sujungti du siužetai: romano istoriją (apie traukinyje susitikusius vyrus, įsipainiojusius į nusikaltimų ir skolų vienas kitam pinkles) įrėmina ir ją nuolat pertraukia homoseksualios prigimties ir mizoginiško charakterio autorės scenos, kuriose ji intensyviai dirba bei nuolat ieško žmogiško ir seksualinio ryšio.
Autorės užrašytas trileris ir jos biografijos detalės sujungtos sklandžiai, istorijos įvilktos į penktojo dešimtmečio stilių, pasireiškiantį muzikoje ir personažų įvaizdžiuose (vyrai dėvi skrybėles ir vilki ilgus paltus ar švarkus, moterys – griežto kirpimo sukneles). Skoninga apranga ir galantiški personažų veiksmai sėkmingai dangsto žiaurius žmonių polinkius ir klaikiai nepatogias situacijas. Įdomu, kad vizualiai patraukli išraiška beveik nekuria savarankiškų prasmių, veikiau sudaro foną glūdinčioms tekste, t. y., žodžiais pasakomoje informacijoje.
Minėjau sprendimą nesilankyti Michailo Čechovo vardo teatre, kuriame vaidinama rusų kalba. Vis dėlto rusų kalba netrukdė pasirinkti Alvio Hermanio „Post Scriptum“, – žymios pavardės nugalėjo principus. „Post Scriptum“ prasideda Chamatovai be žodžių pasineriant į sovietiniame bute užsidariusios moters būseną ir kuriant jaukią, atpažįstamą, tačiau šaltą atmosferą. Neilgai trukus, dėmesio centre atsiduria žodžiai: aktorė „skaito“ rusų cenzūros neleistą publikuoti Dostojevskio „Demonų“ ištrauką, kurioje detaliai aprašoma mergaitės seksualinio išnaudojimo scena. Vėliau ji imasi nužudytos žurnalistės Anos Politkovskajos teksto ir galiausiai nuosekliai papasakoja apie vadinamąją „Nord Ost“ įkaitų dramą – 2002-aisiais Dubrovkos teatre (Maskvoje) įvykdytą išpuolį. Tąkart, pasibaigus dviejų dalių miuziklo pertraukai, į sceną įžengė Čečėnijos kovotojais-savižudžiais prisistatę teroristai ir pareikalavo visiškai atitraukti Rusijos karines pajėgas iš Čečėnijos teritorijos. Praėjus 57-ioms valandoms ir nužudžius du įkaitus, Rusijos prezidentas Putinas priėmė sprendimą: paleisti neaiškios kilmės dujas ir apnuodyti visus buvusius salėje. Anot vadovybės, tai buvo vienintelė galimybė sutramdyti užpuolikus ir išgelbėti nors dalį įkaitų. Greta daugumos užpuolikų, nuo dujų mirė daugiau nei šimtas rusų.
Šių metų birželio viduryje, Naujasis Rygos teatras, pakvietęs žiūrovus į „Post Scriptum“, iš esmės pakvietė paklausyti apie tai, kaip didžiai kenčia ir kokią siaubingą valdžios priespaudą patiria rusų tauta. Neatmetant fakto, kad dalis rusų iš tiesų kenčia, spektaklis veikia ir kaip pasityčiojimas iš Ukrainą ginančių žmonių bei šalies gyventojų, kuriuos eiliniai, galbūt net minėtą išpuolį patyrę Rusijos piliečiai šiandien žudo, prievartauja, riboja jų prieigą prie gyvybiškai svarbių išteklių.
Spektaklio aprašyme teigiama, kad „Post Scriptum“ analizuojama rusų (ir ne tik jų) sąmonė ir pasąmonė, tačiau to, kas vyksta kūrinyje, nepavadinčiau analize. Uždraustos Dostojevskio ištraukos skaitymas, žymių vyrų ezoterinių paistalų rinktinė video medžiagoje ir jautri didelę nelaimę išgyvenusios rusės istorija veikiau liudija tam tikrų struktūrų keliamą pavojų. Bandymo atskleisti rusų mentaliteto ypatumus bei to priežasčių spektaklyje neteko pastebėti.
Hermanis šiame kontekste – ne vienintelis. Kitą dieną po „Nepažįstamųjų traukinyje“ sužinojau, kad organizatoriai dvejojo, ar šį spektaklį įtraukti į programą, nes Rusijai užpuolus Ukrainą Nastavševas nenutraukė kūrybinių ryšių su šalimi agresore. Balandžio pradžioje Permės Čaikovskio operos ir baleto teatre jis pastatė Piotro Čaikovskio operą „Eugenijus Oneginas“.
Keista pastebėti, kaip stipriai pastaruoju metu (tai prasidėjo veikiau su metoo judėjimu, o ne šių metų vasario 24-ąją) meno percepciją pakeitė su menine estetika nesusiję kūrėjų pasirinkimai. Iš dalies tai atrodo neteisinga: juk vertybiniu požiūriu nepriimtinas žmogus gali kurti priimtiną meną. Kita vertus, teatro prigimtis yra kelioms valandoms pareikalauti žiūrovų dėmesio menininkų idėjoms išvysti, tad natūralu, kad iš neva tiesą ir tikrąsias vertybes skelbiančių žmonių reikalaujame ne tik pamokų, bet ir pavyzdžio.
Tekstui nuslydus į geopolitinių pokyčių ir menininkų pozicijos įtakos žiūrinčiojo percepcijai temas, sunku sugrįžti prie mugės, kurią vainikavo Seņkovo „Grimai“ Liepojos teatre. Vis dėlto pabandykime tai padaryti, nes šiame spektaklyje kalbos dekonstrukcija ir vartojimas siūlo pakankamai medžiagos nuosekliai analizei, tad nesinori atimti bent keleto planuotų eilučių. Tai spektaklis, kuriame tekstas iš pirmo žvilgsnio atrodo antraeilė išraiškos priemonė, tačiau iš tiesų daro svarbią įtaką kūrinio suvokimui. Brolių Grimų pasakas latviškai seka Mirtis; visi kiti personažai komunikuoja nerišliomis kalbomis, paremtomis atpažįstamumu: girdime estiškus, suomiškus, vokiškus, rusiškus, lenkiškus, itališkus, ispaniškus, kiniškus, japoniškus, netgi arabiškus žodžius. Kalbinė raiška suteikia atitinkamus charakterius: nurodo tautybę, o kartu – ir su ja susijusius stereotipus. Taip nepolitinis spektaklis įgyja politines potekstes.
Prasidėjęs įspūdinga kalbamojo teksto lavina, mugės potyris baigėsi klausimais apie tai, kaip teatro poveikis keičia požiūrį į jautrias situacijas. Šiandien, kai ne tik Baltijos šalys, bet ir didesnė dalis Europos pradeda suvokti minkštosios galios mechanizmą, natūralu svarstyti ne tik apie estetikos, bet ir jos konteksto poveikį žiūrovams. Menininkams tai yra ir gera, ir bloga naujiena. Bloga, nes jų elgesys stebimas atidžiau nei anksčiau. Gera, nes tokie procesai grindžia meno svarbą ir įtaką kasdieniam gyvenimui, kurios įprastai esame linkę nepastebėti.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
