Lenkų teatras atsisveikino su viena aktyviausių, ištikimiausių jo gyvenimo dalyvių – režisiere ir dviejų tarptautinių festivalių steigėja Krystyna Meissner. 1991 metais ji įsteigė festivalį „Kontakt“ Torunėje. Vėliau, nuo 1999-ųjų, jau vadovaujant Jadwigai Oleradzkai, jis truko apie dešimtmetį. Šiaip taip gyvuoja ir dabar. Susipažinome 1991-aisiais kažkurio mūsų teatro fojė per spektaklio pertrauką ir tą pačią dieną ji jau pakvietė mane, o vėliau ir kitus mūsų teatro kritikus į savo sumanytą festivalį. Kitais metais jau buvau festivalio tarptautinės žiuri nare, vėliau šioje žiuri keletą metų dalyvavo ir net jai vadovavo Rolandas Rastauskas ir Ramunė Marcinkevičiūtė. Apie „Kontaktą“ galima išleisti knygą – tiek daug festivalis yra sukaupęs teatrinės, kultūrinės ir žmogiškų ryšių patirties. Festivalio pavadinimas nėra atsitiktinis, jis išreiškia jo sumanymo esmę ir tikslus: bendrauti, pažinti, dalintis.
Bene dvidešimt metų iš eilės kiekvieną pavasarį, gegužės pabaigoje, kraudavausi lagaminą ir vykdavau į kelionę, žadančią daugybę teatrinių įspūdžių, parodų, susitikimų su nuostabiais žmonėmis – šventės organizatoriais ir svečiais, išklausyti įdomių pranešimų, dalyvauti teatrinių leidinių pristatyme. Taip pat – naršyti po knygynus įdomių ir reikalingų knygų. Per tuos metus Torunėje teko pamatyti per du šimtus įvairių šalių spektaklių. Matėme iškilių, pasauliui žinomų režisierių spektaklius ir dar jaunų, savo kelią pradedančių režisierių darbus. Tarp jų visuomet buvo ir mūsiškiai – Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas, parodę po kelis savo spektaklius, ne kartą apdovanoti, pagerbti. Būtent Torunėje lietuvių, taip pat ir kitų iš Sovietų Sąjungos išsivadavusių respublikų teatrams atsivėrė ir Europos festivalių vartai.
Svarbu ir tai, kad Krystynos Meissner dėka ir lietuvių, latvių bei estų studentams buvo suteikta galimybė pasisvečiuoti teatrų šventėje, ne tik susipažinti su festivalio spektakliais, bet ir pažinti nuostabiąją Torunę, įsikūrusią ant Vyslos krantų. Festivalio direktorei ypač rūpėjo įtraukti į programą posovietinių respublikų teatrus, kad šie pajustų ypatingą globos ir draugiškumo atmosferą, kad pasijustų esą Europos tautų šeimoje. Pamenu, kad jos rūpesčiu pirmaisiais „Kontakto“ metais mums buvo apmokama viskas – kelionė, viešbutis, bilietai ir darbas žiuri. Krystyna Meissner iš tikrųjų buvo aristokratiškai dosni ir širdinga. (Beje, miesto valdžia neatsitiktinai ją kaltino pereikvojimais, nesuvokdama jos kaip festivalio direktorės humanistinių paskatų ir to meto specifikos.) Džiaugiuosi, kad po kiekvieno festivalio, kai jam vadovavo Krystyna Meissner, o ir vėliau, grįžusi namo, dalyvaudavau specialiose LRT laidose ir mūsų spaudoje dalindavausi gausiais festivalio įspūdžiais. Visa tai tilpo mano knygoje „Laiškai žiūrovams“ (2009).
Krystynos meilė teatrui buvo ypatinga, trykštanti iš vidaus, nors nebūtum pastebėjęs kokių nors teatrališkų, į akis krintančių pačios Krystynos savybių. Ji buvo itin kukli, santūri, geranoriška, o kartu objektyvi. Visuomet vilkėjo juodais drabužiais, jos šviesų veidą supo kupeta neramių tamsių plaukų ir spindėjo mėlynos smalsios akys; savo išore greičiau priminė kokią pasišventėlę vienuolę nei artimai su teatru susijusį žmogų. Lengvai su visais bendravo, mezgė svarbius teatrui ryšius. Nors visuomet apsupta žmonių, man atrodo, buvo labai vieniša. Buvo išskirtinai inteligentiška, niekuomet nedemonstravo savo intelekto, turėjo savitą humoro jausmą. Per žiūrėtų spektaklių aptarimus, – Torunėje jie vykdavo kiekvieną vėlų vakarą septynias dienas iš eilės, – Krystyna visuomet aktyviai dalyvaudavo, skatindama diskusijas, iškeldama aktualius klausimus, ir, pati nerūkanti, išbūdavo iki išnaktų tirštai prirūkytame gražiajame Torunės teatro bufete.
Artimiau pabendraudavome Vilniuje, jai atvykus žiūrėti mūsų spektaklių, kur nors kavinėje, o kartą ir mano namuose vakarieniaujant. Kalbantis kamerinėje aplinkoje buvo dėmesinga pašnekovui, jos spindinčių akių žvilgsnis buvo įdėmus, o pokalbiai su ja, savaime aišku, sukosi apie teatrą; mėgo pasakoti apie savo sumanymus, dvejones, keliones po įvairiausias šalis renkant spektaklius savo šventei, apie sutiktus įdomius žmones ir nuotykius, neretai nutinkančius keliaujant. Beje, visus spektaklius žiūrėdavo pati, nepasitikėjo pavaduotojais, svetima akim. Niekuomet apie žmogų nesakė to, ko negalėtų pasakyti jam esant greta. Paskutinį kartą matėmės Vroclave, kur Krystyna, išėjusi iš Torunės teatro, nelengvai įkūrė kitą festivalį – „Dialogą“, kuriame tikėjosi pratęsti pamatinę „Kontakto“ kryptį ir galbūt dar pakelti festivalio meninio lygio kartelę. Šiame festivalyje yra tekę būti tik vieną ar du kartus. Bet niekuomet nepamiršiu ten matyto Roberto Wilsono režisuoto Georgo Büchnerio „Voiceko“ su gyvu džiazo orkestrėliu ir to, kaip po spektaklio apsikabinusios su Krystyna prie rūbinės verkėme, sukrėstos tobulo reginio. Tai ir buvo paskutinis mūsų pasimatymas.
