Birželio 1 d. Paryžiaus Salle Gaveau koncertų salėje įvyko rečitalis, kurį surengė sopranas Asmik Grigorian ir jai fortepijonu akompanavęs Antoine ´ as Pallocas. Prancūzų žiniasklaida, operos gerbėjai ir ekspertai negaili solistei aplodismentų.
A. Grigorian debiutas Paryžiaus operoje buvo planuotas gegužę – ji turėjo pasirodyti Levo Dodino režisuotoje Piotro Čaikovskio „Pikų damoje“, tačiau pastatymas buvo atšauktas.
„Laiško scenoje“ jaunoji Tatjana, nepaisydama nusistovėjusių papročių ir taisyklių, atveria savo širdį ir sielą patraukliajam Oneginui. „A. Grigorian balse, jo pakilimuose, prasiveržimuose, kūkčiojimuose yra kažkas sunkiai sutramdomo“, – rašo žiniasklaida.
„Būkite atsargūs – „ugningas sopranas“ nereiškia nenutrūkstamo garsų vulkano išsiveržimo, kuris greitai užlieja į kėdes įsikibusią publiką. Jei viską užvaldo galia, garsas reikalingas tik tuomet, kai reikia iškvėpti“, – rašo muzikos žurnalistas Christophe ´ as Rizoud ´ as.
„Iš savo tėvo ji paveldėjo galią, išdidžiai skambantį diskanto ir metalinį atspalvį, juos papildė aistringu dramatišku temperamentu, nepamirštamu dar nuo 2015 m. Fromentalio Halévy „Žydės“ pastatymo Gente. Tačiau jai nesvetimas ir švelnumas bei lyrizmas, kaip rodo iš karto po to atliekama Jolantos arija“, – vertina muzikos žurnalistas Fredericas Noracas.
Vis tas P. Čaikovskis – trys melodijos, paimtos iš šeštuoju opusu pažymėtų romansų. Pirmiausia garsusis „Ne tik tas, kuris žinojo“ – keturis kartus įrašytas Franko Sinatros hitas, tada ilgesinga rauda „Ir vėl kaip anksčiau“, kurią atlikdama A. Grigorian priartėja iki šauksmo, ir meilės rauda „Triukšmingo pokylio sūkury“ – svajingai šnabždama atsirėmus į fortepijoną.
„P. Čaikovskio melodijose ji pademonstruoja visus melancholijos niuansus, subtilų atmosferos pojūtį ir sugebėjimą iš vienos akimirkos į kitą pereiti pusbalsiu, atskleidžiančiu puikios atlikėjos sumanumą ir verčiančiu su didelėmis viltimis laukti Sergejaus Rachmaninovo plokštelės, įrašytos bendradarbiaujant su „Alpha Classics“ leidybos grupe“, – teigia F. Noracas.
„Visiškai laisvai bendraujanti su auditorija Asmik Grigorian, paprašiusi stiklinės vandens, grįžta prie Giacomo Puccini arijų. Jau seniai negirdėjome tokios akivaizdžios Baterflai. Manon Lescaut arija „Sola, perduta, abbandonata“ dar kartą paliudija puikų repertuaro pasirinkimą ir patvirtina, jog solistė tik ir laukia scenos, kad galėtų išreikšti savo talentą. Frazė tutto e finito stingdo kraują dramatiškumu, kuris apima įsiklausant į kiekvieną arijos eilutę. Dosni programa meistriškai sukonstruota, kad atskleistų puikios menininkės talentą.
Komito pavardė kartais pasirodo muzikos renginių programose, o armėnų kompozitorius Armenas Tigranianas ir lietuvis Balys Dvarionas jose reti svečiai. Ausiai malonios fortepijono partitūros, ilgos rytietiškų melodijų frazės ir dvi čia atliekamos operų arijos neabejotinai yra atradimai, verčiantys ieškoti galimybių išgirsti daugiau. Richardo Strausso „Morgen!“ ir ypač „O mio babbino caro“ (G. Puccini „Gianni Schicchi“ arija, kurioje jauna mergina kalbasi su savo tėčiu) pakelia žiūrovus nuo kėdžių. Puikus Antoine ´ o Palloco akompanimentas fortepijonu buvo tarsi apkaustai naujai sutviskusiam deimantui. Paryžius turi nedelsdamas rezervuoti vietą savo sezone Asmik Grigorian – puikiam balsui ir neginčytinai rytojaus žvaigždei“, – rašo klasikinės muzikos ekspertas Huguesas Rameau-Craysas.
2018 m. rugpjūtį A. Grigorian pakėlė Zalcburgo festivalio publiką ant kojų, atlikusi pagrindinį Salomėjos vaidmenį to paties pavadinimo R. Strausso operoje. Armėnų ir lietuvių kilmės sopranas beprotišku intensyvumu ir neįtikėtinu natūralumu įkūnijo dailią, bet labai nedorą Herodijos dukrą, ant savo troškimų altoriaus pareikalavusią paaukoti Dievo pasiuntinį Joną Krikštytoją. Akivaizdu, kad Romeo Castellucci suvaldė negailestingą „labiausiai šokiruojančios visų laikų operos“ veikėją, tai liudija ir „C Major“ išleistas DVD diskas.
