Gruodžio 12-14 dienomis Danijos mieste Orhuse vyko simpoziumas „Kontekstualizuojant šokį – šokio dramaturgija kaip meno jungimo su visuomene praktika“ (angl. „Contextualizing dance – Dance Dramatrurgy as a practice of interlinking Art with the Society“), kurį organizavo šokio ir vizualaus teatro erdvė „Bora Bora“. Simpoziume išsakytas idėjas atskleidžia šokio dramaturgė Ingrida Gerbutavičiutė ir kritikė Monika Jašinskaitė.
Kodėl pasirinkai vykti į šokio dramaturgijos simpoziumą „Kontekstualizuojant šokį…“?
Ingrida Gerbutavičiūtė: Pagrindinis akstinas – kelti kvalifikaciją, siekti žinių. Kai dirbu, daug savęs atiduodu menininkams ir meno kūrimo procesui, tad man pačiai reikia impulsų, kurie pamaitintų mano mąstymą. Europos šokio lauke konferencijų arba simpoziumų dramaturgijos tema nėra daug, dažniausiai dramaturgijai skiriama viena paskaita konferencijoje arba seminarų cikle. Tad dar vienas motyvas važiuoti buvo tai, kad šokio dramaturgijai paskirtas visas simpoziumas.
Monika Jašinskaitė: Man taip pat tai buvo viena retų galimybių kelti savo kaip šokio dramaturgės kvalifikaciją. Šiais metais mano kasdienėse veiklose dramaturgija buvo nustumta į šoną, tad norėjau skirti jai laiko ir dėmesio. Nepraleisti progos paskatino ir tai, jog simpoziumas vyko Danijoje, nes iki šiol nebuvau susidūrusi su kultūriniu, meniniu šios šalies kontekstu, o kaip kritikei man tai svarbu, nes padeda suvokti, kokios meninės idėjos gyvuoja Europoje, kaip jos keliauja ir vystosi.
Nutylėtos dalyvių prielaidos arba kas simpoziumo kontekste „savaime suprantama“
M. J.: Man pasirodė, kad simpoziumo dalyviai – daugiausia šokio menininkai bei dramaturgai ir su scenos menų dramaturgijos studijomis susiję Orhuso universiteto akademikai bei studentai – laikėsi nuomonės, jog menas būtinai turi atlikti kažkokią socialinę funkciją, kažkaip tarnauti visuomenei. Panašiai, kaip kažkas pastebėjo simpoziumo pabaigoje, kad, kalbėdami apie šokį, dažniausiai įsivaizduojame, jog tai turėtų būti šiuolaikinis scenos meno spektaklis. Bet juk šokis gali būti visoks, taip pat ir menas gali būti kuriamas ne tik dėl jo naudos visuomenei. Kita prielaida, kuri, rodos, taip ir liko neįvardinta, kad dramaturgo funkcija yra palengvinti, pagerinti menininko mąstymo procesą keliant klausimus. Daugelis kalbėtojų matė dramaturgą būtent kaip klausimų kėlėją, kai kurie pasidalino realiomis praktikomis: dramaturgė Merel Heering paskatino iškelti sau rūpimą klausimą ir jį kvestionuoti; pokalbyje apie tarpusavio bendradarbiavimą dramaturgas Jeppe H. Nissenas ir choreografas Andreas Constantinou, tarsi imituodami kūrybinį procesą, ping-pongu uždavinėjo vienas kitam klausimus. Bet aš pasigedau gilesnio sluoksnio – kaip užduoti klausimą efektyviai, kokie klausimai yra reikalingi, o kurie – ne?
Galiausiai buvo daug kalbama apie kūrėjo ir publikos ryšį, bet visiškai ignoruojami atlikimo arba interpretavimo dalykai, kurie kartais tampa dramaturgo problema.
I. G.: Simpoziumo paskaitų ir viešų diskusijų aprašuose buvo minima dramaturginė praktika. Kiekvienas choreografas dažniausiai dirba tam tikru būdu, kartodamas vieną ar kitą darbo metodą – tai yra choreografinė praktika. Mes, dramaturgai, taip pat turime savo praktikas, tačiau apie tai, kokios jos yra, kalbėta nebuvo. Simpoziumo metu plačiau diskutuota apie visuomenę ir dramaturgo funkciją kontekstualizuoti šokio lauke vykstančius procesus, o asmeninėmis praktikomis apie dramaturgo darbą su choreografu buvo dalintasi mažiau. J. H. Nissenas ir A. Constantinou leido sau vienas kito klausti bet kokių klausimų, suprask – dramaturgijos kaip įvairių (kartu ir nepatogių) klausimų kėlimo metodas, tačiau stebint simpoziumo dalyviams šis procesas nukrypo nuo tikslo – turėjęs būti intymus kūrybinis pokalbis tarp choreografo ir dramaturgo, dialogas tapo atviru, bet padriku pašnekesiu. Todėl apie šį metodą iškilo daugiau klausimų nei atsakymų.
Šokio kontekstai, kuriuos galime atverti
M. J.: Kadangi simpoziumas vadinosi „Konteksualizuojant šokį…“, galvojau apie šokio kontekstus, kuriuos atvėrė pranešėjai, individualiuose pranešimuose arba grupinėse diskusijose pristatę savo veiklas. Šokio ekspertė Pia Krämer, savo darbo praktikose šokį ir meną pritaikanti labai įvairiais aspektais, kalbėjo apie darbą su bendruomenėmis ir jų įtraukimą į meno procesus. Menininkė Tina Tarpgaard (jos darbą „Mass-Bloom Exploration“, kuriame buvo panaudota 200 000 lervų klaipėdiečiai ir miesto svečiai galėjo matyti šių metų festivalyje „Plartforma“) atkreipė dėmesį į nežmonių (angl. non-humans) choreografijos galimybes kalbėti gamtos bei ekologijos temomis. Jau minėtas choreografas A. Constantinou į simpoziumą įtraukė lytiškumo problematiką. Šokėja ir menininkė Bára Sigfúsdóttir kalbėjo apie kūną kaip vidinę erdvę, kuri leidžia žmogų scenoje matyti kaip individą, reprezentuojantį kūną arba terpę, kuriame telpa visi humanizmo klausimai.
I. G.: Kūno kaip erdvės samprata šiuolaikiniame šokyje dabar labai populiari, ji prasidėjo nuo minties, jog kūnas yra pralaidi materija, per tam tikrus veiksmus kūno paviršiuje atspindinti socialines problemas, visuomenės normas ir tabu, humanizmo idėjas ir pan. Kūnas sugeria visas aplink esančias idėjas ir per judesį jas skleidžia atgal į aplinką. Tavo minima lytiškumo problematika galėtų būti potemė platesniame kūno kaip erdvės kontekste. O nežmonių choreografija gali turėti ir technologinį aspektą – prieš maždaug dešimt metų visa Skandinavija buvo pamišusi dėl robotų ir technologijų panaudojimo scenoje.
Dramaturgija = kuratorystė ?
M. J.: Sakyčiau, kad ir kuratorius, ir dramaturgas turi pojūtį turiniui ir formai, tačiau pats negeneruoja nei vieno, nei kito. Kaip simpoziume sakė dramaturgė Merel Heering, „Menininkui, su kuriuo aš dirbu, turiu atverti ir parodyti kuo daugiau kontekstų, bet nesu atsakinga už sprendimus“. Panašiai ir kuratorius, arba dramaturgas-programuotojas tik perkelia meninį turinį į tam tikrą kontekstą, kad jį pamatytų tam tikra publika. Taigi, yra panašumų, bet lygybės ženklo aš nedėčiau. Man rodos, kad vokiškoje dramaturgijos sampratoje esama daugiau kuratorystės, nei, vadinkime, „naujojoje dramaturgijoje“ apie kurią mes su tavim nuolat kalbame. O kaip tu manai?
I. G.: Pritariu tau, tačiau turime nepamiršti konteksto, apie kurį kalbame. Galvodama apie dramaturgo vaidmenį kultūriniame-meniniame lauke, išskirčiau makro ir mikro lygmenis. Mikrolygmuo – glaudus dramaturgo darbas su choreografu, pagalba suvaldant kuriamą spektaklį, visa tai, apie ką mes su tavimi kalbėjome straipsnyje „Dramaturgas kaip lygiavertis partneris“ (žurnalas „Teatras“ Nr. 11, 2018 m.). Makrolygmuo – dramaturgo kaip kuratoriaus darbas. Tačiau Lietuvoje sakyti, kad dramaturgas kuria meninę programą, yra visiška nesąmonė. O Vokietijoje situacija kitokia, nes ten dramaturgas sudaro nacionalinių teatrų arba festivalių programas, jo indėlis dažnai būna didesnis nei meno vadovo, į kitas šalis ieškoti meninių bendradarbiavimo galimybių dažniau važiuoja dramaturgas, o ne meno vadovas. Vienas tokių pavyzdžių – šių metų festivalio „Tanzfestival Rhein Main“ programą sudarė meno centro „Künstlerhaus Mousonturm“ dramaturgė Anna Wagner su Hesės valstybinio teatro Vysbadene ir Darmštate baleto trupės kuratoriumi Bruno Heynderickx.
Auditorijų plėtros vardan
M. J.: Man pasirodė, kad šiame simpoziume, o gal ir visoje Danijoje, labai norima plėsti šokio auditoriją, atverti meną didesnei žmonių grupei. Tačiau dažnai meno pasaulyje tai daroma labai desperatiškai, todėl atrodo absurdiškai. Tai man primena kitą simpoziume išsakytą mintį: „Galbūt mes turėtume pagalvoti apie tuos žmones, kurių šioje erdvėje nėra, todėl jie negali sau atstovauti“. Kartais gražu pagalvoti už kitus, bet ar tikrai prasminga? Juk menininkai, meninių programų kūrėjai, kuratoriai bando galvoti apie žmones, kurie yra už meno bendruomenės ribų, jiems mėgina sukurti kažkokį produktą, užuot savo dėmesį skyrę tiems, kurie jau yra toje bendruomenėje, kurie jau žiūri jų spektaklius. Ką tu apie tai manai?
I. G.: Auditorijų plėtros siekiama ne tik Danijoje – ir Lietuvoje, ir Vokietijoje, ir Čekijoje, ir Vengrijoje, ir Belgijoje visi kaip pamišę nori pritraukti daugiau publikos ir dirbti su bendruomenėmis. Kodėl? Prieš kelerius metus Europos komisija darbą su bendruomenėmis įtraukė į kultūros politikos gaires, mat menas turėtų būti patrauklesnis didesniam žmonių kiekiui. Tad šios gairės buvo nuleistos į nacionalinį lygmenį ir šalių narių kultūros ministerijų gairėse mes matome tą patį įrašą – darbą su bendruomenėmis, kuris leidžiamas dar žemiau – į menininkų lygmenį. Vieni iš tikrųjų nori dirbti su bendruomenėmis, tai atitinka jų menines vizijas, kitiems tai visiškai svetima. Kiek arti bendruomenė turėtų būti prie meninio proceso, turėtų nuspręsti choreografas. Tačiau kultūros ministerija ir kitos kultūros politiką formuojančios institucijos daro tiesioginę įtaką kūrėjams, choreografai jaučia spaudimą ir automatiškai imasi organizuoti kūrybines dirbtuves, dirbti su bendruomenėmis ir panašiai. Taip choreografai priversti dirbti su tuo, ko jie galbūt nenori arba tai nėra jų pirminė meninė misija.
Man patiko teatro „Bora Bora“ vadovo Jespero de Neergaardo išsakyta mintis, jog turime supažindinti žmones su šiuolaikiniu šokiu, bet žmonės, jau susipažinę ir žinantys, kas tai yra, turi teisę rinktis eiti arba neiti žiūrėti šiuolaikinio šokio. Tai labai demokratiška. Mes galime pamėginti žmones įtraukti į šokio bendruomenę, bet mes neturime teisės piktintis, jei žinodami, koks šokis yra šiandien, jie neateina į spektaklius. Tuo pačiu Kopenhagos šokio namų „Dansehallerne“ direktorius Danjelis Anderssonas save pristatė kaip aktyvų tam tikrų kultūros renginių „nežiūrovą“ – jis žino, kokie tie renginiai ir sąmoningai renkasi juose nesilankyti. Simpoziumo metu buvo daug kalbama kaip įtraukti kitą. Mano manymu, šokio bendruomenei kitas yra žmogus, kuris tik miglotai numano arba visai nežino, kas yra šiuolaikinis šokis.
Dramaturgija kaip saugios erdvės kūrimas
M. J.: Iš J. H. Nisseno ir A. Constantinou pokalbio galime daryti išvadą, kad dramaturgo užduotis – sukurti saugią erdvę, kurioje menininkas galėtų tyrinėti nesaugius dalykus. Kiek tavo požiūriu tai svarbu?
I. G.: Galime galvoti apie choreografo ir dramaturgo bendradarbiavimą, tačiau panašus ryšys sieja ir choreografą bei atlikėjus, kitus menininkus – kostiumų dailininką, scenografą, kompozitorių, taip pat yra choreografo ir žiūrovų ryšys. Galime teigti, kad toje saugioje erdvėje yra ne du, o trys nariai – pavyzdžiui, choreografas, dramaturgas ir žiūrovai. Saugi erdvė kaskart kitokia. Man kaip dramaturgei saugi erdvė yra tuomet, kai aš visapusiškai pasitikiu choreografu ir choreografas pasitiki manim – mano minčių eiga, sprendimais ir t. t. Saugi erdvė yra paremta pasitikėjimu.
Jeigu žiūrovas ateina žiūrėti spektaklio, tai reiškia, kad jis nors truputį pasitiki spektaklio kūrėju. Choreografas savo darbe imasi nagrinėti tam tikrą temą galvodamas, kad ji palies vieną ar kitą žmogų – taigi, pasitikėjimo vektorius abipusis.
Man patiko Nyderlandų kritikės Annette van Zwoll klausimas „Kas / koks yra kritinis mąstymas saugioje erdvėje?“ (angl. „What is critical thinking in a safe space?“). Choreografė Christine Fentz jai atsakė, kad būtent „dramaturgija ir yra kritinis mąstymas saugioje erdvėje“. Čia atsiskleidžia daugialypė dramaturgo funkcija: dramaturgas turi sukurti saugią erdvę choreografui, kad šis galėtų kelti sau nepatogius klausimus, dramaturgas turi sukurti saugią erdvę ir publikai, kad ji norėtų ateiti į teatrą ir galėtų apmąstyti vieną ar kitą temą, vienus ar kitus asmeninius ar visuomeninius procesus.
Dalyvavimo simpoziume rezultatai
M. J.: Per tris dienas, praleistas simpoziume „Kontekstualizuojant šokį…“ gavau keletą naudingų dramaturgijos instrumentų ir keletą nuorodų, kur galėčiau rasti kai kuriuos kitus man svarbius instrumentus. Seminaro metu kilo keletas realių darbo idėjų, kurios gali būti naudingos man ir scenos menų bendruomenei. Galiausiai atgaivinau keletą man svarbių ryšių ir įgavau daugiau profesinio pasitikėjimo. O tu?
I. G.: Aš taip pat gavau keletą konkrečių dramaturgijos instrumentų, kuriuos galėčiau panaudoti mikro lygmenyje. Sveika pasidalinti mintimis ir paklausyti žmonių, kurie dirba toje pačioje sferoje kitose šalyse. Pokalbiai apie kuravimą ir darbą su bendruomenėmis man buvo labai svarbūs. Tarsi buvo kalbama pernelyg aptakiai, bet manau, kad apie tai reikia kalbėti. Pasikeitimas informacija įkvepia, suteikia naujų impulsų daryti vienus arba kitus dalykus, atveria akis, kad, pvz., vienas modelis mūsų bendruomenėje visiškai neveiktų, o kitas tikrai veiktų ir kodėl. Manau, kad labai svarbu apie tai kalbėtis ir dalintis patirtimi.
