Teatrinė Maskvos nemiga. I

Ingrida Ragelskienė 2012 04 13 Menų faktūra, 2012 04 13

aA

Norėčiau kitame gyvenime atgimti Maskvos teatro žiūrovu - ypač laimingu asmeniu, galinčiu kiekvieną vakarą leisti viename iš 88 valstybinių teatrų, arba vienoje iš 100 nepriklausomų teatrinių aikštelių. Statistika yra sumodeliavusi tradicinio Maskvos teatrų žiūrovo paveikslą - pasirodo, 15 mln. gyventojų mieste teatrą lanko 5 procentai žmonių, ir tai dažniausiai 42 metus perkopusi, tradiciškai vieniša moteris, užauginusi vaikus ir uždirbanti savo kultūrinių reikmių tenkinimui. Argi ne šviesi perspektyva?

Man, į rusofiliją ir kairuoliškas idėjas nespjaunančiam mikronui, labai patiktų būti ir ištirpti tame teatriniame Maskvos katile į kurį negailestinga festivalio „Zolotaja Maska 2012" (www.goldenmask.ru/) organizatorių ranka sumetė gausią teatralų iš viso pasaulio delegaciją. Šio festivalio ir nacionalinės teatrinės premijos rėmuose balandžio 5-9 dienomis vyko geriausių 2012 metais Rusijoje sukurtų spektaklių pristatymas. Programos „Russian Case 2012" kuratorė, teatro kritikė Jelena Kovalskaja, pristatydama 15 programai atrinktų pastatymų, akcentavo proporcijos svarbą - šeši programos spektakliai remiasi garsių Rusijos teatro režisierių klasikos interpretacija, likę devyni eksperimentuoja forma, turiniu ir, žinoma, atranda naujas Rusijos teatrui temas. Kaip taisyklė, visi eksperimentiniai pastatymai gimsta naujose, nepriklausomose teatrinėse aikštelėse. Šiuo metu ant kultūrinės bangos atsidūrė naujasis art-centras „Vinzavod" (www.winzavod.ru/) ir jame režisieriaus Kirilo Serebrenikovo kuruojamas projektas „Platforma", pristatantis žanrine sinteze ir naujomis temomis išsiskiriančius projektus; progresyviajame garsaus Rusijos teatro prodiuserio Eduardo Bojakovo teatre „Praktika" statoma tik naujoji dramaturgija; nepriklausomas teatr.doc, (www.teatrdoc.ru) išlaikomas dviejų teatralų - dramaturgės Jelenos Greminos ir režisieriaus Michailo Ugarovo titaniškų pastangų ir asmeninių investicijų dėka.

Taigi, išmintingos programos kuratorės pastangomis „Russian Case 2012" turėjo pristatyti rusiško teatro reiškinius, visiškai tipiškus ir bendrus visam Europos teatrui: veiklių, laisvų teatro kūrėjų pastangomis naujos formos ir naujos temos gimsta nepriklausomose aikštelėse. Tuo tarpu repertuarinio teatro gyvybingumas palaikomas talentingiausių režisierių statomos klasikos injekcijomis. Jei viskas būtų taip paprasta... Būnant Maskvoje esi priverstas visą laiką būti totalinio politinio teatro akistatoje ir apmąstyti tai. Be viso kito žmonės, teatralai, karščiuoja, dega šiuo svarbiu žanru. Politinio, valdžios organų kruopščiai režisuojamo teatro, visos pastarojo meto politinės kakofonijos, susiskaldymo, priešpriešų suraikyta teatrinė visuomenė nori kurti politizuotus, socialiai aktualius spektaklius. Išrėkti savo pasipriešinimą valdžios norui manipuliuoti visuomene, jos sąmone ir sąmoningumu savo mažutėse, nepriklausomose scenose.

Šios aplinkybės ypač apsunkina norą vienareikšmiškai, abstrakčiai apžvelgti „Russian Case 2012" paliktus įspūdžius ir įžvalgas. Smagu, kai pirmas programos koordinatorės Kovalskajos susitikimas su programos svečiais iš užsienio prasidėjo nuo sudėliotų taškų ant i - gavome tikslią dozę informacijos, kas kodėl ir už kiek stovi priešingoje barikadų pusėje, t.y. kurios Rusijos teatro žvaigždės yra proputiniškoj stovykloj, kurie - antiputiniškoj, kurie ragina „nesiūbuoti valtelės", o kurie linkę trapią stabilumo, prisitaikėliškumo būseną paversti kovos, pasipriešinimo, permainų kaitra. Faktas, kad Rusijos teatralai, inteligentija yra labai susiskaldę, suskaldyti, supriešinti ir susipriešinę, bet tai, kuo jie skiriasi nuo lietuviškos inteligentijos, yra ypač svarbu ir išskiria juos iš bendro konteksto. Tai visiškai unikali inteligentijos vaidmens svarba, svoris, išskirtinė vertė tiek visuomenės, tiek valdžios kontekste. Būtent jie inicijuoja permainas, savo kūryba žadina tų permainų troškulį, diskutuoja ir oponuoja visa kam, neleidžia visuomenei apsnūsti, purto, šokiruoja, žadina savo bendrapiliečius visomis įmanomomis meno formomis.

Kuratorė Jelena Kovalskaja, profesorius Genadijus Dadamjanas ir režisierius Konstantinas Bogomolovas. Kamilės Žičkytės nuotrauka
Kuratorė Jelena Kovalskaja, profesorius Genadijus Dadamjanas ir režisierius Konstantinas Bogomolovas. Kamilės Žičkytės nuotrauka
Festivalyje „Zolotaja Maska 2012" glumina, šokiruoja, provokuoja mintis ir emocijas viskas - pradedant netradiciniu reklamos, pasirinkto įvaizdžio sprendimu - plakatuose klasikinę paauksuotą teatro kaukę pakeitė vidutinio amžiaus vyro veidas, pridengtas medicinine kauke, provokuojantis klausti, kiek ten to aukso likę po medicininiais tvarsčiais ant drastiško kosmetinio remonto ištiktos visuomenės, šalies, miesto veido. Neįprastai gilios buvo ir diskusijos, ypač finalinė, išplėtojusi „Teatro ir valdžios" temą. Programos kuratorė Jelena Kovalskaja, režisierius Konstantinas Bogomolovas ir Rusijos teatro meno akademijos teatrinio vadybos katedros profesorius Genadijus Dadamjanas konstatavo, kad Rusijos teatras paremtas amžinu paradoksu - būdamas visą laiką visiškai priklausomas nuo valdžios, tuo pačiu metu jis visada buvo ir išlieka totalaus protesto teritorija. Dar XX a. pradžioje Josifas Visarionovičius Stalinas puikiai įsisąmonino, kad iš visų meno rūšių teatras vienintelis pajėgus prisibelsti iki žmogaus širdies. Jo sukurta totalinės cenzūros, socrealizmo sistema sukūrė „prijaukinto meno svarbos" fenomeną. Šiuolaikinis Rusijos teatras ne tik turi išsivaduoti nuo ankstesnės valdžios suformuotos geležinės struktūros, jis dar turi ir prisijaukinti laisvę, priprasti prie laisvės ir pripratinti prie jos visuomenę, labai nevienalytį sociumą. Rusijos teatras sprendžia ir kitą globalią problemą - pasak profesoriaus Dadamjano, šiuolaikinis teatras privalo išlaviruoti, išlaikyti pusiausvyrą tarp inovacijos ir stabilizacijos bei susitaikyti su tuo, kad  XX a. režisūrinis teatras jau senokai nuvirto nuo postamento, šiuo metu teatre įsigali teatro prodiuserio, teatro direktoriaus visavaldystė.

Jaunas režisierius Konstantinas Bogomolovas apstulbino ne tik savo intelektualumu, radikaliomis idėjomis ir griežta visuomenine pozicija. Jo Sankt Peterburgo teatre „Prijut komediantov" (liet. „Komediantų prieglauda") sukurtas spektaklis „Lyras. Komedija" ne politiniais lozungais, o didžiule menine sugestija ir drąsa sugrąžino į šiuolaikinį Rusijos teatrą menininko, režisieriaus kūrėjo autoritetą, autorinę autentiką ir visą socialinį aktualumą. Mane asmeniškai spektaklis pribloškė laisve ir paradoksalumu - kurti ir interpretuoti, permąstyti, suvaldyti ir generuoti stipriausią iki šiol matytą kūrybinę, meninę ideologiją. Dalis Rusijos teatrinės visuomenės sutiko Bogomolovo pastatymą kaip iššūkį, kaip įžūlią provokaciją. Mane taip pralinksminęs susidorojimas su šventenybėmis - klasika, Shakespeare´u, Rusijos istorija, Rusijos stabais vietiniams žiūrovams kėlė psichosomatinius spazmus ir isteriją - visą puokštę reakcijų, matyt, senokai pamirštų, dirbtinai nuslopintų XXI amžiaus teatre. Režisieriaus Bogomolovo „Lyras. Komedija" turi ir dar vieną ypač ryškią savybę - jis atveria laisvę interpretacijoms. Neatsitiktinai mudvi su kolege iš Lietuvos springdamos pusę nakties diskutavom ir stebėjomės, kodėl spektaklį ji ir aš taip skirtingai perskaitėme, pabandėm išsiaiškinti, suprasti. Mus suvienyti galėtų tik vieno iš pagrindinių „Lyro. Komedijos" veikėjų Zaratustros - EU pasiuntinio SSRS finalinė išvada stebint ciklišką Lyro dvaro užstalės beprotystę - „po viso šito nebeįmanoma daryti seną, gerą meną...". Taigi.

Bus daugiau

Užsienyje