„France en scene“ 1. Tiesių žonglieriai

Ingrida Gerbutavičiūtė, Berlynas 2007 03 21

aA

„Daugmaž begalybė” – linijos iki begalybės istorijos
Berlyno teatrai švenčia premjerą: tris savaites truksiantis šiuolaikinio teatro, šiuolaikinės dramos bei naujojo cirko festivalis „France en scène“ į Berlyną atvežė Prancūzijos šiuolaikinės scenos trupes, laužančias nusistovėjusius publikos įpročius bei lūkesčius, ir šiuolaikinius žonglierius, pradedančius naujosios meno formos odisėją. Tarp gausios Prancūzijos šiuolaikinių trupių, dramos teatrų, naujojo cirko spektaklių bei performansų pasiūlos sušmėžuoja rašytojų Copi bei Jeano-Luco Lagarce‘o, fotografo bei dailininko Pierre‘o Molinier ir rašytojo bei režisieriaus Joëlio Pommerat pavardės. Socialines bei politines temas savo spektakliuose žada gvildenti scenografas Philippe‘as Quesne, choreografė Mathilde Monnier kartu su popmuzikos dainininku Philippe‘u Katerine bei savitu estetiniu požiūriu garsėjanti trupė Théâtre des Lucioles, savo spektaklius it mozaiką dėliodami iš vaizduojamojo meno, fotografijos, madų, naujausiųjų videotechnologijų bei muzikos gabalėlių. Naujasis cirkas kaip nauja meno forma, užsimezgusi ir pirmuosius savo žiedus skleidusi Prancūzijoje jau prieš porą dešimtmečių, pristato savitus teatro, šiuolaikinio šokio, muzikos, performanso, vaizduojamojo meno bei multimedijos cirko numerius-spektaklius. Tarp scenos žonglierių – Jeanas-Baptiste‘as André, trupės Anomalie bei CIE111 (šifruojama – Compagnie 111).

Pastaroji naujojo cirko trupė CIE 111 iš Tulūzos Berlyno publikai pristatė trečiąją savo trilogijos apie erdvę dalį „Plus ou moins l’infini“ („Daugmaž begalybė“). Pirmojoje trilogijos dalyje IJK kalbama apie kūną, antrojoje, „Atsarginis planas“ (Plan B) – apie plokštumą, trečioji vaizduoja liniją ir jos tęstinumo iki begalybės galimybę. Šis „teatrinis cirkas“, žonglierių geometrinis šokis, iliuzijų šou yra spektaklis apie abstrakcijas, žaidimas ribomis bei absoliutu.

Žaidimas ribomis bei absoliutu
Pirmąsias dešimt spektaklio minučių sceną užpildo erdvėje kybančios ilgesnės ar trumpesnės linijos, konstruodamos kvadratus, rombus, piramides ar matematinių funkcijų grafikus. Linijų šokį pagyvina besikeičianti spalvų gama. Tačiau šį tylos sakrališkumu apgaubtą, abstrakčių objektų reginį trikdo nenustojanti žiūrovų kosčiojimo banga. Sceninės erdvės planas, anot meno vadovo bei žongliravimo mokytojo Aurelieno Bory, buvo pieštas ranka, stengiantis užčiuopti išbaigtumą ir pajusti „apytikslumą“. Šios užduoties įvykdymas scenoje atrodo itin lengvas: CIE111 nariai puikiai valdo linijas, erdvę, savo kūnus ir publikos nuotaiką.

Penki vyrai ir moteris, tarp kurių ir eksperimentinio teatro režisierius bei aktorius Philas Soltanoffas iš Niujorko, kuria nuostabų iš tiesių ir kūnų dėliojamą piešinį. Teatro scenoje susipynusius vaidybos, šokios bei cirko elementus pagyvina subtilus humoras ir netikėtumai. Juoką kelia kontrastai ilgas-trumpas, žemas-aukštas, netikėtai palubėje atsiradęs aktorius ar ant išlenktų įvairaus ilgio pagalių lyg su kojūkais vaikštantys aktoriai-šokėjai. Šie pagaliai kartais tampa savarankiškai erdvėje veikiančiais subjektais, kartais didžiulio ekrano sudedamosiomis dalimis, kartais erdviniais ginklais, su kuriais atlikėjai kovoja, jų neliesdami. Pagaliai-tiesės yra ne tik objektai, bet ir jėgos, pusiausvyros bei ritmo matuokliai. Jie konstruoja erdvę ir jos pasikeitimo galimybes, kartu apibrėžia ir laiką.

Nuo cirko iki minimalizmo. Nuotraukos iš www.cie111.com
Spektaklis „Daugmaž begalybė“ neapsiriboja vien abstrakcijomis, jame gausu ir parodijos elementų: atlikėjai imituoja sulėtintas maratono scenas, kompiuterinių žaidimų „ligas“, boulingo žaidėjus ir jų kamuolius bei kėglius. Originaliai atrodo šešėlių pagrindu sukurta komiksų situacija. Veiksmas ekrane gimsta iš lėtų šokėjų pozų bei besikeičiančių šviesos blykčiojimų.

Ši daugiau nei valandą trunkanti „prancūziška architektūra“ teatro spektaklių, šokio kūrinių bei cirko numerių elementus sulipdo į nepakartojamą minimalistinį kūrinį. Prasidėjęs geometrinėmis figūromis, linijas supriešinęs su žmogaus kūnu ir pasibaigęs idėjomis spektaklis „Daugmaž begalybė“ nesitęsia iki begalybės – profesionaliai žongliruodamas disciplinų kraštutinumais jis triumfuoja savo vizualių abstrakcijų originalumu.

Užsienyje