Meilės analizė. Juodraštis

Ingrida Gerbutavičiūtė, Berlynas 2007 01 30

aA

Ilgesingi ir net graudūs Silvios Farias solo. Laurent´o Phillipe´o nuotrauka
Pagaliau sulaukus tikros žiemos ir Berlyne, ima snigti ne tik miesto gatvėse, bet ir Haus der Berlyner Festspiele scenoje, kurioje Pinos Bausch trupės šokėjų judesių subtilumas primena krentančių snaigių lengvumą. Skirtumas toks, kad scenos „snaiges“ puošia įvairiaspalvės šilko suknelės, o jei sniego nėra – džiaugsmą sukelia dirbtinė popierinių nosinaičių pūga ar akmenėlių kruša. Štai toks iš pirmo žvilgsnio lengvas ir saldus buvo Pinos Bausch šokio spektaklis „Juodraštinis montažas“, pabaigęs trečiąjį Berlyno tarptautinio teatro ir šokio festivalį „spielzeiteuropa“.

Su 67-uosius metus einančia viena garsiausių šiuolaikinio šokio choreografių Pina Bausch Lietuvos publika turėjo galimybę susipažinti 2001 metais, kuomet Lietuvos operos ir baleto teatre buvo rodomas Vupertalio šokio teatro spektaklis „Langų plovėjas“, sulaukęs gerų kritikų atsiliepimų. Choreografo Kurto Joosso įkurtos Folkwango akademijos Esene mokinė, vėliau Folkwango baleto trupės šokėja, pagaliau, Vupertalio teatro režisieriaus Arno Wüstenhöferio kvietimu – Vupertalio teatro baleto skyriaus direktorė bei choreografė Pina Bausch, sulaužusi tradicines šokio teatro formas, net tik pelnė šokio revoliucionierės vardą, bet ir sukūrė savą šokio braižą, kritikų tituluojamą kaip „judesio poezija“. Per 30 šokio spektaklių sukūrusi choreografė linkusi išlaikyti savąjį stilių: spektakliuose vyrai dažnai dėvi juodus kostiumus, moterys, pasipuošusios margaspalvėmis suknelėmis, šoka paleistais ilgais plaukais, kurie „ataidi“ ilgų suknelių skėtėse. Spektaklių temos taip pat panašios – tai meilės troškimas, meilės bei laimės ieškojimas, ilgesys, tikėjimas, viltis. Kalbėdama apie žmogaus sielą, vaikystės prisiminimus, nuoskaudas ar nuolatinę įtampą tarp lyčių choreografė nesudrebina ir neužliūliuoja savo spektakliais, ji lieka ištikima gerai pasvertam optimizmui.

2005 metais sukurtas spektaklis „Rough Cut“ (Juodraštinis montažas) – tipiškas Pinos Bausch kūrinys: lengvas šokio detalėmis, spalvotas kostiumais bei scenografija, ilgesingas ar net graudus solo gabaliukais, erotiškas duetais, žaismingas grupiniais šokiais. Šis spektaklis, sukurtas po kelių savaičių trukusios Vupertalio šokio teatro viešnagės Pietų Korėjos sostinėje Seule, scenoje atrodo lyg spalvotas knygos apie Europą bei Aziją skirtukas.

Peterio Pabsto sukurtas 12 metrų ledkalnis scenos fone metaforiškai simbolizuoja suledėjusius Pietų bei Šiaurės Korėjos tarpusavio santykius. Priešais jį, šalia ir ant jo šokamas džiaugsmas, vilionės, meilė, ištirpdanti ledus ir padedanti kalno augmenijai susprogti bei pražysti, arba nostalgija, vienatvė, baimė, stingdanti šalčiu bei šniokščianti kalnų upės purslais. Šiuo ledkalniu, akcentuojančiu taip pat ir Pietų Korėjos technologijų viršūnę, nusileidžia ir į jį kopia keturi Vokietijos alpinistų sąjungos atstovai, tarsi stengdamiesi pasivyti ar pranokti mokslinius azijiečių pranašumus.

Ant ledkalnio iš meilės pražįstanti augmenija. Ursulos Kaufmann nuotrauka. Nuotraukos iš www.berlinerfestspiele.de
Spektaklio draminė ašis išlankstoma lyg sinusoidės grafikas, jungiantis džiaugsmo ir liūdesio, įsimylėjimo ir išsiskirimo taškus. Linksmus duetus, komiškus trio ar kvartetus keičia „skausmingi“, „verkiantys“ solo. Pastarųjų prieštarą dar labiau paryškina muzikos kaita – puikus Matthiaso Burkerto bei Andreaso Eisenschneiderio darbas. Šis „aukštyn – žemyn“ nė truputėlio nevargina, priešingai – kuriama subtili Pinos Bausch judesių poezija. Šokėjai bėga, skrenda, plaukia, nardo, sapnuoja, jie šypsosi, vilioja, flirtuoja. Moterų solo pagrindas – gilus grand-plié antroje pozicijoje, ilgi rankų bei kojų mostai, „lūžtantys“ per čiurnas ir riešus, žaidimas paleistais plaukais bei teatrališki rankų prisidėjimai prie kaktos, burnos ar širdies. Vyrai savuosius solo, išreiškiančius vyrišką jėgą bei energiją, atlieka horizontalioje padėtyje, tokiu būdu kontrastuodami su moterų jausmingumu, „besisukančiu“ ant vertikalios ašies.

Spektaklyje gausu ir komiškumo elementų. Žiūrovai kikena matydami, kai švilpaujamą melodiją lyg muzikos instrumentą šokėjai perduoda iš lūpų į lūpas, kaip teatrališkai skutama Pekino kopūsto galva, kuomet kopūstų lapai tampa vėduoklėmis ar (padedant vyrams) į liauną šakelę tarsi beždžionėlė lipa mažo ūgio šokėja Ditta Miranda Jasjfi. Kiek tragikomiška scena, kurioje kiekviena moteris atpažintų bent dalelę savęs, yra nepaliaujamas prašymas „Pasakyk dar kartą“ – kokios gražios yra mano akys, nosis, burna, kokios gražios yra mano rankos ir mano plaukai. „Pasakyk dar kartą, prašau, pasakyk dar kartą...“

Todėl nenuostabu, kad ryškiausia spektaklyje lieka meilės tema. Viliojama čia kaip ir tikrame gyvenime: žvilgsniais, šypsenomis, kūno kalba. Erotizuoti judesiai apverčiami aukštyn kojomis: ne vyras šukuoja moterį rankų judesiais, o moteris vilioja vyrą pritūpdama ir stodamasi, suknelės klostė tampa grindų skuduru, apnuogindama „valytojos“ kojas. Žinoma, didžiausios viliokės taip ir lieka moterys. Bet kokios vyrų pastangos suvilioti moterį nueina perniek. Žiebtuvėliu deginamos moters Achilo sausgyslės nė truputėlio nesušildo jos širdies. Mieli vyrai, na argi taip reikia vilioti moterį? – lyg tarp eilučių klausia choreografė. Kiek paplušėję, vyrai ir moterys atranda vienas kitą: jie trykšta laime, savo kūnais formuodami širdeles, o mylėjimosi scenos subtiliai retušuojamos pramoginių šokių rankų pozicijomis gulint.

Štai toks spalvotai lengvas ir be galo emocionalus, iki mažiausių detalių „sukarpytas“ šiuolaikinio šokio karalienės Pinos Bausch spektaklis „Juodraštinis montažas“ tampa kiekvieno žmogaus troškimo, būti mylimam, choreografine analize.

Užsienyje