Permanentiškai nėščias lenkų teatras

Rasa Rimickaitė, Varšuva 2005 08 22

aA

Tai bus istorija apie vieną miestą, jo gyventojus ir jų demokratiškai išrinktą valdžią, apie teatrą, duoną ir žaidimus, apie kasdienybę ir jubiliejus. Istorija su hepiendu.

Gdanskas - vienas didžiausių Lenkijos miestų, apie kurį pastaruoju metu Lenkijoje yra kalbama bene dažniausiai. Ir ne tik todėl, kad 2005 metų rugpjūtį Gdanske vyksta čia gimusio (ir, kaip tvirtina lenkai, demokratines permainas Rytų ir Vidurio Europoje pradėjusio) Lenkijos Solidarumo judėjimo 25-ųjų metinių minėjimai. Ne tik todėl, kad Gdanske įvykusio šio judėjimo lyderio ir pirmojo nekomunistinio Lenkijos prezidento Lecho Walęsos gimtadienyje pirmą kartą dalyvavo iš komunistinės stovyklos kilęs šiais metais kadenciją baigiantis dabartinis Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwasniewskis, kuriam dar prieš kelerius metus tas pats Lechas Valęsa sakėsi niekada nepaduosiąs rankos, o štai dabar įvyko simbolinis (ach!) dviejų ideologinių priešų susitaikymas. Kalbos apie Gdanską sklinda net ne todėl, kad prasidėjus rinkimų kampanijai į Lenkijos parlamentą vienos iš partijų lyderis kiekvieną dieną per visus televizijos ir radijo kanalus pasakoja apie Gdanską, kuris yra ne tik jo partijos išpažįstamų vertybių lopšys, bet ir jo  rinkimų apygarda.

Maciejus Nowakas
Gdanskas pastaruoju metu tapo dažniausiai minimu miestu tarp Lenkijos teatro žmonių. Mat baigiantis šių metų teatro sezonui vieno iš Gdansko teatrų direktorius staiga sužinojo, kad miesto, kuriam priklauso teatras, valdžia sako jam – ačiū ir viso gero. Tai galbūt nieko ir nestebintų – didelio čia daikto, liberali demokratinė rinka, nedarbo netrūksta, firmos bankrutuoja, todėl dažniausiai iš viso net ir nedėkojama. Jeigu:  atleidžiamas iš pareigų Gdansko teatro direktorius nebūtų viena svarbiausių Lenkijos teatriniame gyvenime asmenybių Maciejus Nowakas, jeigu jo vadovaujamas Teatr Wybrzeze nebūtų vienu įdomiausių pastaruoju metu Lenkijos teatrų ir jeigu už direktoriaus palikimą teatre piestu nebūtų stoję teatro kolektyvas ir daugelis žymių Lenkijos kultūros pasaulio atstovų.

Maciejus Nowakas – neeilinė ir lenkų teatro minioje pastebima asmenybė. Maždaug dviejų metrų ūgio apkūnus vyras, ilgi smilkiniuose jau pražilę garbanoti plaukai surišti į uodegėlę, puošiamą juodu aksominiu kaspinu, kontrastuojančiu su šviesiu veidu, kurį dar šviesesnį daro praplikęs pakaušis. Maciejus Nowakas – tai taip pat gerai visiems žinomas gurmanas, didžiausiame Lenkijos dienraštyje „Gazeta Wyborcza“ giriantis įvairias, žinoma, to vertas kavines ir restoranus, kadaise vadovavęs to paties dienraščio kultūros skyriui, vėliau tapęs naujai įkurto Lenkų teatro instituto direktoriumi, mėnraščio “Goniec kulturalny” („Kultūros vytis“?) kūrėjas, žurnalo “Ruch teatralny” („Teatrinis judėjimas“) redaktorius, buvęs Baltijos kultūros centro Gdanske direktorius, teatrinių užsiėmimų, skirtų paaugliams, organizatorius, teatro istorikas,– na ir šiaip spalvinga bei aktyvi, pozityvaus, o ne jokio mąstymo ideologiją išpažįstanti asmenybė. Beje, nedaug kas prisimena ar netgi žino faktą, kad būtent Maciejui Nowakui ir jo draugams, 1993 metais atvykusiems į Panevėžyje vykusį Lietuvos teatrų festivalį „Kelias“, lietuviai turi būti dėkingi už daugybę susižavėjimo lietuvių teatru kupinų, įžvalgių, analitinių straipsnių, vėliau pasirodžiusių didžiausiuose Lenkijos dienraščiuose, ir už tai, kad dabar ne tik lietuvių teatras kaip reiškinys, bet ir lietuvių režisieriai, aktoriai, dramaturgai kaip konkretūs žmonės su konkrečiais savo darbais yra žinomi ne tik Lenkijos teatralams, bet ir plačiau kultūra besidomintiems žmonėms.

Teatras turi būti žmonėms
Pradėjęs vadovauti teatrui prieš penkerius metus naujasis teatro direktorius vegetuojantį teatrą pavertė viena garsiausių Lenkijoje teatrinių erdvių. Nemažai reikšmingų ir plačias diskusijas Lenkijoje sukėlusių premjerų įvyko būtent čia. Direktorius į savo teatrą pasikvietė jaunus, gabius, nerimstančius bei iššūkių nebijančius režisierius,– Jano Klatos režisuotas „Hamletas“ buvo parodytas legendinėje Gdansko laivų statykloje; Rudolfo Ziolo pastatytos „Vedybos“ kritikų buvo pripažintos vienu svarbiausių pastarojo dešimtmečio spektaklių Lenkijoje; Aldona Figura pirmą kartą Lenkijoje inscenizavo garsiuosius „Vaginos monologus“, talentingoji Agnieszka Olsen čia pastatė Ivano Vyrypajevo hiphopinį „Deguonį“, čia buvo atsikviesta  ir režisierė Grazyna Kania, kuri po studijų nematydama perspektyvų Lenkijoje sėkmingai dirbo Vokietijoje...

Maciejus Nowakas iš karto pradėjo ieškoti naujų teatrinių erdvių ir formų. Benamių prieglaudoje buvo suvaidintas spektaklis „Benamystės dešimtmečio dienoraštis“ (sukurtas  pagal netekusios darbo mokyklos bibliotekoje ir 10 metų gyvenusios benamių prieglaudoje Anos Lojewskos dienoraštį, kuri, beje, vaidino aktorė ir du benamiai), atsirado kitų ciklo Szybki teatr miejski (Greitas miesto teatras) spektaklių; buvo surengtas ir teatrinis agurkų sezonas, kurio metu teatro aktoriai vaidina spektaklius į pajūrio kurortus iš įvairių šalių suvažiavusiems poilsiautojams (bilietai į liepą ir rugpjūtį Gdanske ir Sopote vaidinamus spektaklius išperkami dar nepasibaigus tikrajam teatro sezonui). Imta bendradarbiauti su kaimyninių šalių teatrais, pradėta dirbti su užsienio šalių režisieriais bei dramaturgais (čia vertėtų paminėti teatro Wybrzeze aktorių ir lietuvių režisieriaus Oskaro Koršunovo bendrą darbą Liublino festivalyje „Konfrontacje teatralne“ bei ketinimus inscenizuoti teatre Wybrzeze vieną iš Mariaus Ivaškevičiaus pjesių). Ir tai – tik kelios iniciatyvos ir tik keli spektakliai, kai kurie kontraversiški, kai kurie keliantys abejonių, tačiau visi priverčiantys vienaip ar kitaip reaguoti į teatrą, diskutuoti apie jį po spektaklio, polemizuoti periodikoje. Juolab kad per sezoną teatras paruošia 8-12 premjerų, suvaidina 500 spektaklių.

Ir štai staiga už visą tai miesto, kuriame, pasak jo valdžios, gyvena „katalikiška ir konservatyvi visuomenė“, vadovybė taria “ačiū”. Atrodė, kad valdžios giesmėse girdime pažįstamas gaideles ir kad vėl kaip kultūros vartotojai turėsime stoti kažkurion barikadų pusėn mūšyje tarp valdžios ir menininko. Čia derėtų priminti, kad kultūriniame lenkų gyvenime politikai į teatrų veiklą kišasi dažnai ir atvirai, ir ne tik skiriant ar atšaukiant  (priklausomai nuo politinės, pasaulėžiūrinės ir seksualinės orientacijos) savivaldybėms priklausančių teatrų direktorius, bet net ir formuojant teatrų. Vertėtų paminėti ir Varšuvos savivaldybės, kuriai priklauso 17 Varšuvos teatrų, Kultūros skyriaus direktorės pareiškimą, kad „amoralių“ ir „skandalingų“ vaidinimų miestas nerems, o lėšas skirs tik „aukščiausias vertybes ir gerai atliktą klasiką“ populiarinantiems spektakliams.

Maciejaus Nowako atveju daugelis galvojo, kad naujos tapatybės ieškantis teatras tiesiog prašovė pro šalį ir nepataikė į konservatyvaus dešiniųjų vertybių šalininkų skonio dešimtuką. Ir kad – dar daugiau! – teatro direktorius, viešas asmuo, nesigėdi, „viešai demonstruoti priklausomybės seksualinėms mažumoms!!!”, „pozuoti su trumpikėmis apsijuosęs kūną dešrelėmis“, dėl ko, kaip pareiškė „sąžiningos darbo liaudies“ išrinktas vietinis politikas, ta „liaudis kenčia, kai kiti TAIP linksminasi“.

Tačiau atrodo, kad Gdansko miesto valdžios ir jai priklausančio teatro konflikto atveju atsakymas slypi ne tik šiose Europos Sąjungai priklausančios valstybės bendravimo standartų neatitinkančiose metaforose, bet lenkų tradicijoje giliai įsišaknijusiame posakyje „Kiedy nie wiesz, o co chodzi, chodzi o pieniądze“. Atsiprašau už lenkišką citatą, tačiau esminių kaimynų kultūros žinojimas niekada nepakenks, be to, šis posakis lengvai nesiduoda „išguldomas“ taisyklingai lietuviškai. Esmę galėtume išversti taip: „Kai nežinai, kur slypi konflikto priežastis, žinok, kad piniguose, kai kažkas kažkam kažko nesumokėjo”.

Teatro Wybrzeze įsiskolinimas 2003 metais siekė 2,1 mln. zlotų, 2004 - 1,3 mln., na, o baigiantis šiam sezonui – 1,1 mln. zlotų. Skolos – tai mūsų laikų problema, bet štai Nacionalinė Varšuvos Opera įsiskolinusi 6 mln. zlotų, ir nepaisant jų šįmet gauna dar 61 milijoną. Prieš penkerius metus atėjęs į Gdansko teatrą naujasis direktorius paveldėjo milžiniškas skolas. Nepaisant to, kad buvo reorganizuota sena ir neefektyvi teatrinė struktūra (ką reiškia vien 900 vietų žiūrovų salė!), etatai sumažinti nuo 160 iki 100, organizuoti konkursai dekoracijoms, kostiumams ir kitiems darbams atlikti, kiekvieno teatro pastato kampas panaudotas teatriniams tikslams,– įsiskolinimas, nors ir mažėjo, bet nedingo. Miesto valdžia, skirianti pinigus teatrui (2001-2004 metais Wybrzeze teatras gavo 31 mln. zlotų), nevengdama tokios mielos rinkėjų ausiai populistinės retorikos pradėjo kaltinti teatro direktorių tuo, kad šis pagrindiniam Lenkijos Pamario regiono, kuriame gyvena per 2 milijonus gyventojų, teatrui skiria per mažai laiko,– mat teatre vienas pats užsiima ir teatro finansais, ir repertuaru, vadovauja teatrui Wybrzeze ir greta – Lenkijos teatro institutui, na ir kad net galbūt eikvoja pinigus „abejotinos moralinės vertės“ repertuarui ten, kur gimė lenkų tradicijos, šeimos vertybės ir Solidarumas.

„Be plieskiančio šviesomis teatro miestas praranda prestižą.” www.e-teatr.pl archyvo nuotraukos
Tačiau šio teatro direkcija kiekvienais metais Pamario vaivadijos savivaldybei pateikia kruopščią tiek repertuarinę (Gdansko valdžios vyrai lankosi teatre retai), tiek finansinę ataskaitą. Po pirmojo teatro ir valdžios susitikimo Gdansko vadovybė pasiūlė išeitį – statyti mažiau spektaklių, tada galbūt pavyktų išspręsti finansines teatro problemas. Tačiau teatro direktorius pasakė: „Nesutinku. Repertuarinis teatras dideliame mieste tik ir gali būti prasmingas tuo, kad jame vaidinama kasdien. Be plieskiančio šviesomis teatro miestas praranda prestižą, be aktyvumo ar netgi kūrybinės karštinės teatras žlunga”. Šių tegul ir kiek patosu dvelkiančių žodžių teisingumą patvirtina, deja, ne vieno būtent taip žlugusio teatro pavyzdys. Todėl, pasak Maciejaus Nowako, „Mums jau gana nuolatinio aukojimosi. Norime valstybės, kuri, atsižvelgdama į natūralų abipusio solidarumo principą, užtikrintų savo piliečiams saugumą, išsilavinimą, sveikatos ir socialinę apsaugą (…), o taip pat patenkintų poreikį būti teatre ir kurti teatrą“.

Nežinia, ar šie stiprūs, Solidarumo metinių išvakarėse netgi revoliuciniai žodžiai, ar teatro ir jo direktoriaus pusėn stojusių Lenkijos žiniasklaidos bei žymių Lenkijos kultūros veikėjų vienareikšmė pozicija, ar eilinis teatro direktoriaus sumanymas surengti visuotinę diskusiją dėl teatro ateities, tačiau teatro situacija pasikeitė kardinaliai.

Po susitikimo teatre, pasak Lenkijos žinių agentūros, Pamario vaivadijos maršalka pareiškė išgirdęs iš Lenkijos kultūros pasaulio atstovų daug gerų žodžių apie teatrą, supratęs, kad negali griauti to, ką sukūrė direktorius Nowakas ir todėl nekasiąs „duobės teatrui“. Taip pat pabrėžė, kad jeigu teatro Wybrzeze direkcija paruoš repertuarą su biudžetu suderinantį „patikimą, racionalų ir realistinį finansinį planą“, jau atšauktas iš teatro direktoriaus pareigų Maciejus Nowakas, jeigu procedūra leis (mat jau paskelbtas konkursas direktoriaus etatui užimti), bus paliktas teatro Wybrzeze direktoriumi, o jeigu ne – galės dar kartą dalyvauti konkurse. Be to, Pamario vaivadija paskyrė teatrui papildomus 400 tūkstančių zlotų,o Pamario vaivados prašymu Lenkijos kultūros ministras pažadėjo suteikti teatrui Wybrzeze nacionalinės kultūros institucijos statusą: tai reiškia, kad teatrą pradės finansuoti ne tik vietos valdžia, bet ir Lenkijos kultūros ministerija.

Šį faktą Gdanske leidžiamas dienraštis didžiuodamasis pavadino „Stebuklu prie Motlavos“ (palygindamas su „Stebuklu prie Vyslos“,– irgi rugpjūtį minėsimas istorinis įvykis, kai lenkų kariuomenė 1920 metais sutriuškino Sovietinės Armijos dalinius ir taip  sustabdė bolševizmo ekspansiją į Vakarus) bei primindamas istorinius Solidarumo judėjimo lyderių ir komunistinės valdžios 1980 metais įvykusių derybų rezultatus (šie  leido be kraujo baigti masiškus streikus visoje Lenkijoje, užregistruoti Solidarumo judėjimą, paleisti iš kalėjimų opozicijos lyderius ir kt.).

Ši istorija turi laimingą pabaigą. Tokių, tik be laimingų pabaigų, Lenkijoje galima išgirsti vis dažniau ir dažniau. Varšuvos valdžios, kuri šiuo metu labai užsiėmusi Solidarumo metinių minėjimu sostinėje, sprendimo laukia vienas geriausių ir savo veikla teatrui labiausiai nusipelniusių Varšuvoje klubų „Le Madam“, kurį ir dėl ideologinių priežasčių grasina iškelti iš patalpų,– klubo likimas komplikuotas tuo labiau, kad Varšuvos prezidentas, uždraudęs Tolerancijos paradą Varšuvoje, yra visiškai nepakantus netradicinės orientacijos pažiūroms; gi klubo savininko ne tik pažiūros yra būtent netradicinės, bet dar ir gymis, taip sakant, tamsus. Visa tai ir vėl kelia diskusijas apie kultūrą, jos vaidmenį visuomenės gyvenime (visos politinės jėgos bent jau deklaruoja, kad vaidmuo – esminis), o svarbiausia – apie jos vietą prie valstybės biudžeto kasos.

Viename 1966 metais žurnalui „Vogue“ duotų interviu Nabokovas paklausė žurnalistės Penelopės Gilliatt: „Ar karalienė nėščia?“ – „Ne - atsakė žurnalistė. – Kai mačiau ją televizijoje futbolo čempionato metu, ji darė tokį gestą“,– Nabokovas parodė, kaip moteris glosto suknelę. – „Ji visada taip daro“,– atsakė žurnalistė. „Ach, suprantu, - atsakė rašytojas. – Toks karališkas gestas. Permanentiškai nėščia. Su įpėdiniu įsčiose“. Kiekvienam susidomėjusiam jį supančia kultūrine aplinka panašiai atrodo ir teatras – permanentiškai nėščias teatro karalystės įpėdiniais. Todėl apie kitus sezono įpėdinius – kitą kartą.

Užsienyje