Choreografas Martynas Rimeikis: „Drąsiai žvelgiame į baleto pavasarį“

2022 05 19 menufaktura.lt
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto meno vadovas Martynas Rimeikis. Martyno Aleksos nuotrauka
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto meno vadovas Martynas Rimeikis. Martyno Aleksos nuotrauka

aA

Smagu, kad po kelerių pandemijos metų galime drąsiau šnekėti apie naujus spektaklius, o ateities planai nebėra tokie migloti. Baleto trupės gyvenimas grįžo į įprastas vėžes: tai liudija šiame sezone parodyti visi numatyti spektakliai. Apie lūkesčius, planus ir gegužės 27, 28, 31 bei birželio 1, 2, 3 dienomis pristatomą „Baletų triptiko“ premjerą - šokio kritikės Ditės Elzbergaitės interviu su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) baleto meno vadovu Martynu Rimeikiu.

Pradėkime nuo artėjančios „Baletų triptiko“ premjeros. Galbūt galėtumėte plačiau papasakoti, kas mūsų laukia?

Jame bus rodomi trys vienaveiksmiai spektakliai: Wayne´o McGregoro „Infra“, Iváno Pérezo „Flesh“ ir mano „Dienos, minutės“. McGregoras - išskirtinio braižo choreografas, kurio kūrinius atliko Paryžiaus operos, San Francisko, Štutgarto, Niujorko, Australijos baleto trupės. Spektaklis „Infra“ pirmąkart buvo pastatytas su Anglijos karališkuoju baletu. Pérezas - buvęs Nyderlandų šokio teatro šokėjas, spektakliu „Flesh“ 2011 m. ten debiutavęs kaip choreografas. Nuo tada jis kūrė Paryžiaus operos teatro, Maskvos ir kitoms baleto trupėms. Į triptiką pateks ir 2019 m. mano sukurtas baletas „Dienos, minutės“. Formuojant šį baletų vakarą norėjosi, kad trupė susipažintų su choreografais, kurių šokio leksika skirtinga ir dar gerai nepažinta, todėl tai bus nauja ir, manau, labai vertinga.

Ar šiuos tris spektaklius sies bendra tematika, o gal tai visai atskiri darbai?

Tai yra šiuolaikinio šokio spektaklių vakaras. „Infra“ žvelgia į tai, kas vyksta po judraus miesto, po žmogaus paviršiumi, atskleidžia daugybę santykių ir visuomenės portretų. Spektaklyje „Flesh“ choreografas kvestionuoja savąjį atminties, praradimo, meilės ir mirties suvokimą. „Dienos, minutės“ - kūrinys apie šių dienų žmogaus akistatą su begaliniu informacijos srautu ir apie tai, kaip ,,viskas stovi vietoje pašėlusiu greičiu“. Tai temos, kurios dabar visus jaudina. Svarbu apie tai kalbėti ir šokio kalba.

LNOBT repertuare sparčiai daugėja baletų diptikų ir triptikų. Kodėl renkamasi rodyti vienaveiksmius baletus?

Diptikai ir triptikai rodomi tada, kai žiūrovams per vieną vakarą norima pristatyti skirtingų kūrėjų darbus. Europos ir pasaulio teatruose pastebiu mažųjų formų spektaklių tendenciją, bet man asmeniškai artimesni ilgametražiai spektakliai. Tokiame teatre kaip mūsiškis jie ir turėtų sudaryti repertuaro pagrindą. O tai, kad daugėja diptikų ir triptikų, labiau nulemta aplinkybių, bet ne repertuaro politikos. Būsimuose sezonuose daugiau dėmesio sulauks ilgametražiai spektakliai.

Ko išmokė keleri pandemijos metai, kaip jie paveikė teatrą?

Turbūt dauguma pasaulio žmonių per pandemiją susidūrė su vidiniais klausimais ir krizėmis. Manau, kiekvienas turėjome galimybę įsiklausyti į save, pradėti vertinti tai, ką turime, arba atvirkščiai - pakeisti kryptį. Galbūt kai ką tai išgąsdino, nes privertė pergalvoti savo vertybes. Svarstau, kad tik dabar, kai grįžome į įprastą gyvenimą, pradedame jausti viso to padarinius. Savaime suprantama, tai palietė ir profesinį šokėjų gyvenimą. Visgi dabar jau nebesinori kalbėti apie išgyvento meto sunkumus. Gyvenimas tęsiasi, už lango pavasaris.

Tapdamas LNOBT baleto meno vadovu teigėte, kad stengsitės išlaikyti balansą tarp klasikinių ir šiuolaikinių baletų, sieksite tęstinumo, profesionalumo ir kūrybiškumo. Kodėl Jums svarbūs būtent šie aspektai?

Viena iš pagrindinių mūsų teatro misijų - puoselėti klasikinio baleto tradiciją. Ne mažiau mums svarbus ir šių dienų baleto menas. Todėl turime nebijoti naujų kūrybos formų ir naujos šokio leksikos paieškų. Tas minėtasis balansas ir susideda iš šių dviejų svarbių dėmenų. O be kūrybiškumo, kaip ir be profesionalumo, tai būtų neįmanoma.

Teatro vardą visuomet garsina išskirtiniai pastatymai. Kuo Lietuvos baletas gali sužavėti ne tik mūsų, bet ir atvykstančius iš kitur žiūrovus?

Manau, jog žiūrovas, nesvarbu, kokios būtų tautybės, jaučia, kas scenoje tikra, o kas ne. Kiek tenka matyti kitų trupių spektaklių, visuomet nesunku pastebėti, kiek trupėje yra šokėjų, tikrai mylinčių šokį. Kuo jų daugiau, tuo labiau trupė jaudina ir paveikia. Manau, tam, kad jaudintume tiek Lietuvos, tiek užsienio žiūrovus, pirmiausia turime iš tikrųjų mylėti šokio meną. Taip pat visada žavi unikalumas, išskirtinumas. Todėl turime puoselėti savą, lietuvišką, kūrybą, siekti, kad atsirastų naujų, autentiškai dirbančių lietuvių choreografų.

Jei galėtumėte drąsiai pasvajoti, ko palinkėtumėte sau ir savo trupei?

Visų pirma norėčiau padėkoti trupei už drąsą ir nuveiktą darbą. Po tokio sunkaus laikotarpio didelis pasiekimas taip stipriai atsistoti ant kojų ir šokti tokius spektaklius, kaip „Don Kichotas“, „Korsaras“, „Pragiedrėjusi naktis“, „Šventasis pavasaris“. Šiame sezone buvo itin daug debiutų ne tik premjeriniuose, bet ir gerai pažįstamuose spektakliuose. Drąsiai einame ir į būsimą premjerą, kuri taip pat yra mūsų laukiantis iššūkis.

LNOBT informacija

Anonsai