Iš mūsų vaidybų (XV)

Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė 2023 11 26 7md.lt, 2023-11-17
Scena iš spektaklio „Ruletė“, režisierius Jo Strømgrenas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Ruletė“, režisierius Jo Strømgrenas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Ieva. 2023 m. rugsėjo 7 d., 11:05

Ruduo prasidėjo lengvais spektakliais. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Jo Strømgreno „Ruletė“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023) yra labiau „vienkartinis kūrinys“, palyginti su jo „Durimis“ (LNDT, 2018). „Ruletės“ prasmės tiesmukesnės nei poetiškųjų „Durų“, kuriose abstrakčių, prasmes išplečiančių choreografijos elementų buvo daugiau, kaip ir tavo apibūdinamo jausmo, kad kūrinyje „slypi kažkas kur kas daugiau, nei mums parodoma“. Nors „Ruletė“, palyginti su „Durimis“, stokoja gylio, nesakau, kad nenorėčiau jos pasižiūrėti dar kartą. Vis dėlto tai vientisas ir smagus kūrinys, o kartais juk reikia ir žaismės. Be to, su laiku spektaklio humoras turėtų įgauti režisieriui būdingos melancholijos. Strømgrenas ir pats pripažino, kad tą vakarą ir jam komedijos buvo kiek per daug. Autorinis šio kūrėjo braižas ir stiliaus pajautimas į meninį lygmenį perkelia banalius, daug sykių matytus komedinių situacijų triukus, leidžiančius mėgautis aktorių meistriškumu, - stilizuotai perdėtos, bet taiklios ir aštrios jų reakcijos teikia žiūrovui malonumą. 

Socializacijos funkciją atliekančioje diskusijoje po šio spektaklio pajutau, kaip pasiilgau tų rimtų pokalbių, kuriuos kadaise vesdavo išsamiai režisieriaus kūrybą aptarti gerai pasirengę teatrologai, - po jų praturtėdavai kaip po rimtos menotyros paskaitos.

Kitas lengvas kūrinys - šiuolaikinio cirko festivalyje „Helium“ matytas pasirodymas „Portretai“. Jis - vienas tų, kuriuose reikia atsilošti ir atsipalaiduoti. Šiuo atveju stebėti menininkų dirbtuve paverstą sceną, mėgautis neskubriu veiksmo ritmu ir klausytis raminančio radijo murmėjimo. Oro akrobatė, žonglierius ir dailininkė kuria abstrakčius paveikslus, kartu tyrinėdami skirtingų menų sąveiką. Toks meniškas žaidimas žavioje kompanijoje gali tapti dar vienu lengvu ir neįpareigojančiu kelių valandų pasprukimu nuo kasdienybės. Gal kartais reikia ir tokių linksmų, jaukių vakarų teatre su lengvais, bet kokybiškais kūriniais? Gal neverta iš kiekvieno spektaklio reikalauti prasiskverbti į būties gelmes?

 

Rimgailė. 2023 m. spalio 5 d., 15:10

Recenzijoje „Spin that wheel!“ teatrologė Sigita Ivaškaitė daro prielaidą, jog tai dėl choreografijos trūkumo Strømgreno „Ruletė“ pasirodė gerokai paviršutiniškesnis spektaklis nei „Durys“, nors abu spektakliai stipriai suveržti technine prasme (juk ir „Duryse“ esama montažinės / koliažinės režisūros, į labai ribotą laiką, tamsą ar erdvę turinčių suspėti aktorių). Rodos, abiejų spektaklių „varomoji jėga“ vis dar tebėra ritmas, tačiau „Ruletės“ ritmas nesuteikia erdvės judesiui ir aktorius priverčia vaidinti. Vaidybos stilių čia, žinoma, lemia situacijų komedijos žanras, todėl ji spaudžiama į visišką kraštutinumą. O išdidinant tam tikras psichologines personažų savybes spektaklis nustoja gylio ir palieka žiūrovą tik kaip reaguojantį į „kvailesnio“ personažo nesėkmes ar klaidas. Įprastai toks „palengvinimas“, kai žiūrovas eina žingsniu prieš personažą, žemina ir žiūrovą, ir aktorių, tačiau situacijų komedijoje tai gali būti laikoma viena iš žanrinės vaidybos priemonių.

Tiesa, beprasmė kalba „Ruletėje“ kelia išties daug nesusipratimų: ar aktoriams reikėjo palikti anglų kalbą kaip ženklą? Jeigu taip, kodėl tuomet „klaidžiojama“ tarp anglų ir skandinavų tarties be jokios logikos? Rodos, aktoriai tiesiog pildo mizanscenas teisindami savo personažų elgesį. Gal tiek daug vaidybos reikalauja žodinio paaiškinimo, kurį „Duryse“ užpildė būtent judesys? Ir net jeigu „Ruletės“ vaidybą galima pateisinti būtent spektaklio žanru, lieka kitas neatsakytas klausimas - apie ką šis spektaklis ir kam jis skirtas?

Tikiu, kad „Ruletė“ bus vienas lankomiausių spektaklių, bet ar toks ir yra jo tikslas - surasti savo žiūrovą, nepaisant tematinio spektaklio lėkštumo? Juk, pripažinkim, iš spektaklio nelabai ką ir teišsineši - slaptų (homoseksualių) fantazijų, kurias sukelia psichotropinių medžiagų vartojimas. Man kur kas įdomiau, kas liko pirminiame šio spektaklio sumanyme, - spektaklis taip pat turėjo kalbėti apie narkotikus, bet buvo sumanytas kaip skirtas paaugliams. Akivaizdu, kad dabar „Ruletė“ rinks vyresnio amžiaus publiką, tačiau ką jai siūlys? Pasijuokti iš stereotipų ir toliau jais gyventi? Ar tai žaismė ir lengvumas, ar vis dėlto paviršutiniškumas?

Tavo paminėtas spektaklis „Portretai“, regis, tėra vizualinis teatro peizažas, kuris nepretenduoja į bendresnius moralinius klausimus, nes žiūrovą veikia kaip vaizdas, įspūdis, netikėtumas.  

 

Ieva. 2023 m. lapkričio 2 d., 11:22

Skaitydama tavo laišką prisiminiau jau kurį laiką mintyse besiformuojantį klausimą: kada ir kaip režisieriai, turintys labai ryškų stilistinį braižą (prie tokių priskiriu ir Strømgreną), ima kartotis? Galima pagalvoti ir apie Robertą Wilsoną, kurio kūrinių estetika vis dar kelia įspūdį. Gal todėl, kad mažiau būdinga mūsų regiono teatrui?

Tačiau yra ir kitas pavyzdys. Vilniaus senajame teatre žiūrint Jurijaus Butusovo spektaklį „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ kyla abejonė: kaip scenoje paridenti akmenį ar uždegti žvakę, kad tai neatrodytų klišė? Spektaklis sukurtas meistriškai, tačiau apie jį galiu galvoti tik kaip apie „seną gerą teatrą“. O žingsniai atgal verčia suglumti. Kai kurie spektaklio elementai atrodė pasenusios klišės, nors Butusovo kūrybą mačiau pirmą kartą. Įspūdį patvirtino Valerijaus Panasiuko recenzija: „Išties, Butusovas yra nuspėjamai nenuspėjamas, jo „ypatingųjų“ sceninių metaforų asortimentas pernelyg nesikeičia, o radikalų pradinio dramaturginio teksto permontavimą galima vertinti net ir kaip labai jam tradicinį. Taigi Vilniuje sukurtas spektaklis organiškai įsikomponuoja į bendrąjį Butusovo kūrybos aspektą, bet tuo pat metu įspėja apie tai, kad režisierius atsidūrė pavojingame kritiniame taške, kai jo „individualus braižas“ virsta „atpažįstamų priemonių rinkiniu“ (jei nepavadintume jų štampais).“ („7 meno dienos“, nr. 31) Vadinasi, spektaklyje yra kažkas, kas net pirmą kartą susidūrus su režisieriaus kūryba leidžia pajusti, kad jo stilius pavojingai perauga į klišes. Manau, šįkart tai lėmė ir estetinės spektaklio sąsajos su Eimunto Nekrošiaus teatru (spektaklio scenografiją kūrė Marius Nekrošius). Ne pirmą kartą pastebiu, kad bet koks panašumas su Nekrošiaus kūryba mane veikia atstumiančiai, tarsi bandymas kopijuoti ar pakartoti tai, kas jau buvo. Ypač tai trikdo jaunų režisierių darbuose.

Šis spektaklis - dovana aktoriams vyrams: visaverčius personažus sukūrė Dmitrijus Denisiukas ir Igoris Abramovičius, energingai ir emocingai galėjo pasireikšti Valentinas Novopolskis. Šiuo atveju nekyla abejonių, ar šiems aktoriams vaidinti įdomu. Tokį klausimą esame kėlusios svarstydamos apie vizualius spektaklius, kuriuose aktorius dažnai tampa funkcija. Šiuo atveju norisi paklausti, ar sunku: tiek daug teksto, toks ilgas... Nepaisant to, kad Tomo Stoppardo pjesė, keldama asmeninės kiekvieno atsakomybės klausimą, šiandien skamba aktualiai, spektaklio raiškos priemonės žiūrovą palieka abejingą. Kai žvelgi į daugelį sykių matytus dalykus, net tai, kas šiame kūrinyje žavi, viskas atrodo kaip praėjusio laiko reminiscencija. O Vilniaus senajam teatrui labiau nei kitiems reikia gero šiuolaikinio Vakarų vėjo. Galbūt jo įpūs jaunų režisierių spektakliai...

 

Rimgailė. 2023 m. lapkričio 9 d., 12:34

Turbūt visi kūrėjai galiausiai ima patys save kartoti. Ir veikiausiai negali būti kitaip, nes, kaip pati ir sakei, jie turi labai ryškų stilistinį braižą. Tačiau režisūrinis stilius, net jeigu jau nusistovėjęs, tampa tam tikru išskirtinumu, bet ne savęs kartote. Todėl laukdamas konkretaus spektaklio premjeros dažniausiai nutuoki, kur tave vesis kūrėjas, bet net ir eidamas tuo pačiu keliu visuomet tikiesi naujo tikslo jo pabaigoje. Ir štai čia, mano akimis, kartojimo klausimas pasiekia kraštutinumą, kai režisieriai ima perstatyti savo spektaklius įvairiose šalyse. Suprantu, kad kartais konkreti literatūra atsiveria tik po tam tikro laiko ir galbūt net po premjeros. Bet visuomet galima dirbti su jau įvykusiu spektakliu - juk jis gyvas ir pats savaime linkęs į kaitą. O kai sėkmės sulaukęs spektaklis paties režisieriaus atstatomas kituose teatruose su kitais aktoriais ir (svarbiausia) visai kitokiu kontekstu... ne tik kelias lieka tas pats, bet ir jo tikslas. Tokie spektakliai labiausiai kenkia ne žiūrovams, o režisieriui, kai įstringama savo paties paspęstuose spąstuose. Tuomet jau nebekalbame apie kūrybą ar interpretaciją - veikiau tik apie meno kūrinio adaptaciją. Viena vertus, tai lengvas kelias, kita vertus, mes nebekalbame apie kūrybą - tai tik funkciniai brėžinių ir mizanscenų pritaikymai.

Ir Strømgrenas, ir Wilsonas turi labai ryškų vizualinį / choreografinį stilių. Bet galbūt ir juos jau galime vadinti „senu geru (postdraminiu) teatru“? Apie teatrą lengviau kalbėti retrospektyviai, kai spektakliai ar režisieriai suranda savo vietą istorijoje, bet... galbūt istorija jie virsta ir tada, kai nustoja stebinti. Vadinasi, daug anksčiau nei pasensta.

-----

Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė

7md.lt

Komentarai