Pradėsiu nuo akivaizdžių faktų – pagaliau Lietuvoje, Kaune, vyksta net trys pasaulinių meno žvaigždžių parodos – Yoko Ono „Ex It“, Williamo Kentridge´o „Tai, ko nepamename“, Marinos Abramovič „Būties atmintis“. Tiesa, kol kas Lietuvos banko Kauno filiale eksponuojama tik viena Yoko Ono instaliacija, skirta karui, o paroda bus atidaryta vėliau. Vargu ar atsiras daug žmonių, negirdėjusių šių vardų, net jei jie yra tolokai nuo dabarties meno vyksmų, nors žymioji menininkė Yoko Ono, kaip dažnai nutinka moterims, daug kam žinoma tik kaip Johno Lenono draugė, bet Marina Abramovič peržengė šias moterims skirtas stiklo lubas ir savo pavardę pavertė tikru meno prekės ženklu.
Turbūt jau nereikia kartoti, kad parodos įvyko kaip „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis. Ir ta proga dar vyks ar vyksta daugybė kitų renginių. Marinos Abramovič parodą organizavo galerija „Meno parkas“ (kuratoriai – Arvydas Žalpys ir jos parodos Lenkijoje kuratoriai Waclaw Kuczma, Dorota Kuczma), tačiau eiliniam žiūrovui tai mažai rūpi, o kartais ir meno kritikei norisi pabūti ta paprasta piliete, galbūt net neskaičiusia Abramovič autobiografijos „Eiti kiaurai sienas“, nemokėjusia kelių dešimčių eurų už jos paskaitą „Žalgirio“ arenoje, o tik atėjusia į Kauno paveikslų galeriją pamatyti parodos. Tačiau išankstinė nuomonė vis dėlto šmėžuoja už nugaros, nes pastarųjų metų pasaulinio meno prekės ženklo savininkės performansai sukeldavo nemažai kalbų dėl galimo savanorių išnaudojimo, dirbtinumo, išvaizdos pokyčių nebuvimo, tačiau į tokias apkalbas nesileisiu, tik priminsiu, kad tai – neatsiejama popžvaigždės gyvenimo dalis, kaip ir tūkstantinės auditorijos. Kadaise Abramovič savo performansu ironizavo tezes, kad „Menas privalo būti gražus, menininkas privalo būti gražus“ („Art Must Be Beautiful, Atist Must Be Beautiful“, 1975), tačiau atrodo, kad dabar į tai ji žiūri pakankamai rimtai.
Taigi, paskaitoje aš nebuvau, nes iš koncertų mieliau renkuosi Laurie Anderson, kuri gali surengti koncertą ir šunims, kuri taip pat mėgsta pasakojimo formatą, nors jos pasakojimai turi tai, ką demonstruoja Yoko Ono ar Williamo Kentridge´o ekspozicijos Kaune – neįtikėtiną ateities nuojautą. Ir tikrą žmogišką išgyvenimą – užuojautą skriaudžiamiems.
Šios dvi ekspozicijos atsidarė dar prieš karo Ukrainoje pradžią, tapdamos išsipildančių meno pranašysčių įrodymu, o Abramovič per savo parodos atidarymą jau turėjo progą viešai pasmerkti, kaip dera europietei, Rusijos vykdomą agresiją, nes atidarymas vyko po vasario 24-osios, t. y. kovo 29 dieną. Tiesa, Lietuvoje, europinės demokratijos šalyje, tiek eilinis žiūrovas, tiek meno kritikas neprivalo garbinti atvykusios žvaigždės, net jei pats atvykimo ir parodos surengimo faktas iš tiesų džiugina. Nes parodoje džiugina toli gražu ne viskas.
Itin švari, racionali parodos architektūra gerokai aptriušusias Kauno parodų rūmų sales paverčia istorinių Abramovič performansų videodokumentacijos muziejumi. Ir ne tik jos vienos. Kaip teigiama parodos aprašyme, idėja buvo sukurti vientisą videoinstaliaciją, vengiant artefaktų, fotografijos, tapybos darbų ar piešinių. Apatinėje salėje eksponuojami senesni, žvaigždės statuso pamatus pakloję menininkės performansai. Abramovič garsėja kūriniais, atliktais ant žmogaus psichinių ar fizinių galimybių ribos, beatodairiškai atsisakant savo saugumo, privatumo, tikrinant žiūrovo moralines ir etines ribas. Vienas tokių, tapusių Abramovič kūrybine etikete – „Rhythm 0“ (1974), kai menininkė stovėjo galerijoje „Studio Morra“, o žiūrovai galėjo jai daryti ką panorėję, naudodami 72 išdėliotus daiktus, tarp jų rožę, kvepalus, plunksną, medų, duoną, vyną, vinis, skalpelį, žirkles ar šaunamąjį ginklą su viena kulka. Ir tai – neabejotinas jos nuopelnas, iki tol buvusių meno ribų peržengimas. Tačiau parodoje šio kūrinio nėra, o pirmo aukšto ekspozicijoje, einant nuo vieno ekrano prie kito, klausant, išgyvenant kūrinius, nejučia esi įtraukiamas į visai nelauktą naratyvą. Nors eksponuojama ir kelių performansų, kuriuos Abramovič atlieka viena, dokumentacija, didžiąją ekspozicijos dalį sudaro nuo 1976-ųjų atlikti kūriniai, kuriuose dalyvauja du žmonės – vyras ir moteris, Marina Abramovič ir jos partneris Ulay (Uwe Laysiepen). Atidžiai peržiūrint šių performansų medžiagą, pamažu jie pradeda pildyti vienas kitą, kaskart pridėdami dar vieną dviejų žmonių – vyro ir moters – sudėtingų santykių aspektą, tiria porą sudarančių asmenų ego, vyriškos ir moteriškos psichinės bei fizinės energijos ribas.
Dviejų žmonių konflikto apogėjuje kartais tiek vyro, tiek moters antrajai pusei skeliamas antausis tampa performanso „Šviesa-tamsa“ („Light / Dark“, 1977) pagrindu, kai per veidą trankoma paeiliui ir vis greitėjančiu tempu tol, kol abiejų veiksmai susilieja į vientisą smurto masę ir vienas kažkuris tai nutraukia. Žvelgiant iš vyro ir moters santykių perspektyvos dramatiškai atrodo ir „Nepamatuojamybės“ („Imponderabilia“, 1977), kai pora, nusirengusi nuogai, verčia žiūrovus (ar, verčiau, „patyrėjus“) praeiti, ar, tiksliau, prasisprausti tarp jųdviejų siauru įėjimo durų tarpu, neišvengiamai liečiant, su galimybe pasirinkti, į kurį atsisukti veidu. Pora, leidžianti miniai eiti tarp jųdviejų… Performanse „Atramos energija“ abu balansuoja ant įtemptos lanko strėlės, nukreiptos menininkei į širdį („Rest Energy“, 1980). „Plėtimasis erdvėje“ („Expansion in Space“, 1977), atliktas „Documentoje 6“ Kaselyje, tarsi plečia asmeninę poros erdvę, visu kūnu abiem daužant pastato kolonas, kurios pamažu juda į priekį, tačiau taip abu tolsta vienas nuo kito. Net jau be partnerio menininkės atliktame performanse „Išpažintis“ („Confesion“, 2010), kai ji nejudėdama klūpi ant grindų priešais asilą ir jie žiūri vienas į kitą, subtitruose kalbama apie menininkės tėvų, t. y. vyro ir moters, santykius. Reikia pabrėžti, kad bendros kūrybos laikotarpiu Abramovič ir Ulay´us ne tik buvo lygūs kūrėjai, bet ir rengėsi bei elgėsi lyg dvyniai, veikė kartu įsteigtos grupės „The Other“ vardu, buvo gimę tą pačią dieną (lapkričio 30-ąją, tik skirtingais metais), net apibūdino save kaip vieną kūną su dviem galvomis.
Tačiau ši dviejų žmonių santykių drama turi tik vieną pavardę afišoje, reklamoje, žiniasklaidoje – Abramovič. Čia galima paprieštarauti, kad nereikia išradinėti problemos, juk smulkiomis raidėmis pateiktame parodos aprašyme Ulay´aus pavardė nenutylėta, kad eksponuojamas net atskiras menininkės interviu, skirtas jųdviejų istorijai, arba tarti jį taip įskaudinus ją, kad… arba sakyti, kad teisiškai Abramovič turi būtent tokias teises į kūrinius, tačiau net aktorių, atliekančių režisieriaus sumanymus, pavardės yra labai svarbi filmo dalis. Tiesa, menininko pavardė buvo vėl pasirodžiusi Abramovič 2010 MoMA retrospektyvoje, performanse „The Artist Is Present“, bet… kaip žiūrovo. Ten Marina sėdėjo žiūrėdama kiekvienam, atsisėdančiam prieš ją už stalo į akis, kol priešais lyg netyčia atsidūrė jos buvęs partneris. Tuomet buvo plačiai aptarinėjamas situacijos dirbtinumas, jos ašarų tikrumas ir panašūs dalykai, tačiau žiūrovų abejonės meno pasaulyje įvardijamos paprastai – „meno kūrinys neįtikina“.
Galima sakyti, kad aš esu tik mažos šalies su aptriušusiomis parodų salėmis niekam nežinoma meno kritikė ir mano nuomonė nieko nepakeis. Žinoma, popžvaigždės ir politikai, būdami galios viršūnėje, gali cenzūruoti savo gyvenimą, jį visokeriopai puošti, tobulinti net savo išvaizdą, nes ji yra prekės ženklo dalis, tačiau neleistina, kad cenzūruotų kitų gyvenimą, net jei tai sutvarkoma pagal įstatymus ar tie kiti patys sutinka atiduoti autorines teises. Parodoje, kur tiek daug dviejų žmonių, afišoje pačios menininkės gera valia turėtų atsirasti ir antrojo menininko vardas – Ulay. Tuo labiau, kad jis jau miręs. Bent jau siekiant nebūti grobuonimi, nes kolonializmas, plėšikavimas bandant pagrobti svetimą skalbyklę ar kūrybą neturėtų mums tikti. Kitaip viskas atsiduoda putinizmu, kur Krymas irgi „išreiškė valią“ atiduoti savo teises, o kadaise į Sovietų Sąjungą atseit „savo noru įstojo“ ir Lietuva. Kaip sako Williamas Kentridge´as, „Turime suprasti skirtingas sukonstruotų nežinojimų formas, per kurias nuo mūsų tikslingai nuslepiami dalykai, istorijos, mums uždaromi priėjimai prie archyvų, sudeginami gėdingi faktai.“ Karo akivaizdoje Kentridge´o kūryba atrodo dar aktualesnė, nes jis savo poziciją mato visų nuskriaustųjų bei užribyje paliktųjų pusėje, ką įvardija žodžiu „benkartiškumas“. O „Būties atmintis“ iš tiesų kalba apie atmintį, šioje parodoje vis dar matomas kadaise buvęs gyvas kūrybinis dviejų žmonių bendradarbiavimo kūnas, kaip jie įvardijo – vienas kūnas su dviem galvomis. Dabar viena galva nukirsta ir kūnas paliktas tik su viena galva ir viena pavarde – Abramovič. Tačiau tokiu atveju visada jaučiasi net ir kruopščiai maskuojamas trūkumas. Ir todėl menininkė nėra graži.
Paroda veikia iki liepos 31 d.
