„Laisvos scenos“ gastrolėse - abejotina ir saugi opozicija ir atlaidus žvilgsnis į nusikaltėlius

Aušra Kaminskaitė 2022 05 04 LRT.lt, 2022-04-29
Scena iš spektaklio „Du garažai“, režisierius Elmāras Seņkovas. Iljos Smirnovo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Du garažai“, režisierius Elmāras Seņkovas. Iljos Smirnovo nuotrauka

aA

„Vaba lava“ estiškai reiškia „laisva scena“. Taip vadinasi kultūros centras Taline (2018-ųjų gruodį atidaręs filialą Narvoje), kurio išlaikymą iš dalies finansuoja Estijos valstybinės struktūros ir kuris veikia kaip atvira erdvė nevyriausybinio meno lauko veikloms.

Kas antrus metus centras buria naują kuratorių komandą, kurią sudaro užsienietis, parengiantis koncepciją ir pritraukiantis užsienio menininkus, ir estas, padedantis sukviesti vietines aktorių komandas ir įkontekstinti programą. Tokia tvarka liudija įstaigą, laisvą nuo savo krašto mentaliteto ribų ir nuo ilgalaikės tų pačių asmenybių įtakos.

Kalbėti apie „Vaba lava“ veiklos principus aktualu ne tik tam, kad iš pavydo pajustume poreikį ką nors panašaus steigti Lietuvoje, bet ir todėl, kad balandžio pabaigoje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) viešėjo trys šiame centre sukurti spektakliai. Pradėkime nuo paradokso: gastrolės Lietuvoje tapo ne laisvės nuo asmenybių, bet priešingai - prisirišimo prie jų ženklu. Visų trijų spektaklių sukūrimą inicijavo Marius Ivaškevičius, 2019-2021 m. kuravęs centro tarptautinę programą. Vadinasi, užsienio spektaklių gastrolėse susidūrėme su repertuaru, kurį formavo žmogus, formuojantis ir LNDT repertuarą.

Būdama teatro, kuriame per adekvatų atstumą reflektuojamos esamojo laiko aktualijos, šalininkė, susižavėjau savalaikiu atvežtų spektaklių turiniu. „Dviejuose garažuose“, režisuotuose latvio Elmāro Seņkovo, atstumas pasiektas kartų skirtumais: akivaizdu, kad scenoje aktoriai vaidino kur kas vyresnius žmones, nei yra patys. „Du garažai“ neturi nuoseklios istorijos, tai improvizuotas pasakojimas apie vyrus, savo garažuose tampančius vienišo pasaulio karaliais.

Apie liūdnus, jautrius ir ne viskuo savyje patenkintus šeimininkus, kurie visuomenėje jaučiasi silpni, o užsidarę gali be baimės ir kritikos demonstruoti savo jėgą ir išmonę. Nepaprastai juokingame ir jaukiame spektaklyje vyrų asmenybės išreikštos mansplaining´u ir jo turinio neatitikimu realybei. Mažiau nei dviejų valandų komediją „baltiška“ anglų kalba, estų ir latvių aktoriams žaidžiant vyriškumą, norėtųsi turėti ir kurio nors Lietuvos teatro repertuare.

Latvio Valterio Sīlio režisuotame spektaklyje „Aš turėjau pusbrolį“ atstumas randasi latviams ir estams reflektuojant Lietuvos kontekste jautrias temas. Latvių dramaturgė Rasa Bugavičute-Pēce pjesėje pirmu asmeniu pasakoja apie savo santykius su pusbroliu iš Kauno Deimantu Bugavičiumi, paauglystėje įsitraukusiu į nusikalstamą veiklą ir 27-erių nušautą samdytų žudikų iš Estijos.

Kūrinys kalba apie besąlygišką meilę artimam žmogui ir klausia, kada dera pradėti aktyviai kištis į to, kurį priimi ir palaikai, asmeninius sprendimus. Turiu pripažinti, kad žiūrėti spektaklį pirmiausia traukė aplink 2000-uosius Lietuvoje veikusio nusikalstamo pasaulio kontekstas. Tad nors nemaloniai, bet taikliai spektaklyje nuskambėjo nuostaba, kad lietuviai iki šiol fetišizuoja nusikalstamą pasaulį, tai įrodo, pavyzdžiui, nuteistųjų parašytų knygų populiarumas.

Pirmas visus tris spektaklius jungęs aspektas - tai gana vienplaniai, žiūrovą sunkiai pasiekiantys estų aktoriai. Tikėtina, atvežti kūriniai paprastai vaidinami mažose salėse, tad profesionalai savo energija pratę aprėpti kur kas mažiau publikos.

Antra jungiamoji grandis - tema: visuose kūriniuose pasakota apie gyvenimo nuskriaustus vyrus, kurie dėl kintančių aplinkybių ir nepakankamo tėvų dėmesio vaikystėje tapo nevykėliais arba nusikaltėliais. Šiuo atžvilgiu spektakliai teisino klaidingus vyrų pasirinkimus, tvirtindami net ir nusikaltėlius esant visų pirma jautrius, liūdnus, mylinčius ir ieškančius meilės.

Iš principo būdami teisūs, kūrėjai nepasakė vieno šioje temoje svarbaus dalyko: ne visi „nuskriaustieji“ galiausiai imasi fizinės, psichologinės ar kitokios agresijos. Suprasti sistemas ir aplinkybes, kuriomis žmonės tampa nelaimingi ir kartais žiaurūs, labai svarbu. Vis dėlto pravartu iškart klausti, ar supratimas skatina keisti, ar pateisina tai, ko nereikėtų teisinti? Štai diskusijoje po „Error 403“ nuskambėjęs teiginys, kad tarp Ukrainoje siautėjančių rusų yra daug tokių, koks parodytas spektaklyje, pasirodė grindžiantis antrąjį kelią.

„Error 403“ režisavo Baltarusijoje gimę ir daugiau nei dešimtmetį Jungtinėje Karalystėje gyvenantys kūrėjai Nicolai´us Halezinas ir Natalia Kaliada. Spektaklyje pasakojama apie „Almaz“ narį, tėvą ir neištikimą vyrą Nikitą, nušovusį pirma auka protestuose Minske tapusį Aliaksandrą Taraikovskį. Spektaklyje greta Nikitos veikia jo Sąžinė ir čia kūrinys tampa nepažiūrimas, nes skaitydami intensyviai beriamo teksto subtitrus (spektaklis vaidinamas estų kalba), negalime pastebėti, kuris aktorius taria žodžius.

Nusprendus praleisti dalį teksto ir pažiūrėti, kas vyksta scenoje, joje netenka išvysti nieko ypatinga - vien iliustraciją situacijų, kurias posovietinės šalies piliečiai matė ir girdėjo šimtus kartų. Valdžia įgalina žmogų žudyti jai nepalankius asmenis, o tada jį teisia, paversdama savo inicijuotų nusikaltimų atpirkimo ožiu. Politine prasme spektaklis iš principo paveikus, o menine jis yra joks, nes neturi unikalios koncepcijos. Todėl nieko keista, kad po jo vykusi diskusija su autoriais ir politologais Linu Kojala ir Vyčiu Jurkoniu buvo nukreipta vien į politines, o ne į menines temas.

„Error 403“ pastatė kūrėjai, Londone įsteigę vadinamąjį populiariausią opozicinį pogrindinį baltarusių teatrą - Baltarusijos laisvąjį teatrą (Belarus Free Theatre). Be to, kad „populiariausias“, mano supratimu, automatiškai nebereiškia „pogrindinis“, spektaklis ir ypač po jo vykusi diskusija paskatino persvarstyti opozicionieriais save laikančių kūrėjų vaidmenį. Kalbu, žinoma, ne apie bandančius kurti savo valstybėje, bet apie iš jų pabėgusius ir saugioje aplinkoje veikiančius žmones; taip pat apie demokratinių valstybių piliečius, kartais užsukdavusius į autokratines šalis pastatyti, anot jų, vietinei valdžiai ir tvarkai oponavusių spektaklių.

Daugiau nei dešimtmetį Londone kuriantys baltarusiai prisistato kaip Lukašenkos opozicionieriai. Viename interviu teigiama, kad prieš keletą metų Halezinas nuotoliniu būdu statė spektaklius ir Baltarusijoje. Mes, Lietuvos gyventojai, opozicionieriaus nuopelnus greičiausiai skirsime būtent režisieriui, o ne atlikėjams, rizikavusiems patirti (o galbūt patyrusiems) realias pasekmes. Spektaklį „Error 403“ baltarusiai statė saugioje ir demokratiją Baltarusijoje palaikančioje Estijoje, iš ten grįžo į saugią Didžiąją Britaniją.

Įdomu ir tai, kad diskusijoje po spektaklio kūrėjai veikiau gynė nei kritikavo Baltarusijos vaidmenį šiandienėje geopolitikoje. Ją puikiai apibūdino Ivaškevičius, diskusijos pradžioje paklausęs svečių, kaip jie jaučiasi dabar, kai prieš keletą metų Baltarusija tarptautiniu mastu buvo matoma kaip laisvės ir demokratijos bet kokia kaina trokštanti valstybė, o šiandien veikia kaip šalis agresorė. Halezinas griežtai paneigė tokį šalies apibūdinimą, sakydamas, kad tai yra valstybes kiršinančių Rusijos trolių mintis ir kad tokiu atveju kas antras čia, LNDT fojė, sėdintis baltarusis taip pat turėtų būti vadinamas agresoriumi.

Iškart po šio pasisakymo Kaliada ėmėsi whataboutism´o, teigdama, kad jai labiau rūpi ne jos gimtinės, o demokratinių Vakarų elgesys, pavyzdžiui, Estijos, kuri prasidėjus karui atsisakė į savo universitetus priimti Baltarusijos piliečius. Taip pat ji pasakojo daug metų dirbanti su sankcijomis ir kai Briuselyje po pirmų protestų Minske paprašiusi įvesti sankcijas Lukašenkai, išgirdusi: pas jus per mažai žuvusiųjų. Ši frazė nuskambėjo be jokių paaiškinimų, kaip jos autorė susijusi su sankcijomis („Google“ pagal jos pavardę nurodo tik kūrybinę veiklą, jokios politinės), su kokiais žmonėmis ir kokiu lygmeniu ji kalbėjo Briuselyje.

Situacija pasufleravo kontekstą, kuriam skirti daugiau dėmesio anksčiau nebuvo poreikio. Prasidėjus karui Ukrainoje išryškėjo, kad daliai menininkų, vadinančių save opozicionieriais ir gyvenančių ne tose šalyse, kurių valdžios struktūroms jie oponuoja, šis vaidmuo yra jų karjeros pagrindas. Tai dažniausiai provakarietiški, atitinkamo progresyvumo kūrėjai, atsisakę susitaikyti su vietine tvarka ir išvykę protestuoti ten, kur jų kūryba vargiai turi realią įtaką, bet bent jau patys nėra už ją baudžiami. Tokie kūrėjai neretai tampa egzotika, karjera ja gali remtis pakankamai ilgą laiką.

Prieš porą mėnesių rusai ir baltarusiai pasaulio akyse tapo pirmiausia šalių agresorių atstovais ir tik paskui unikaliais individais su savo pažiūromis. Pirma, Europos valstybės akivaizdžiai pamatė diktatūrų veidą, tad jį iliustruojanti kūryba tapo mažiau netikėta (realybė įtaigesnė už meną). Antra, kūrėjams iš po kojų buvo išmuštas karjeros pagrindas, kurį daug metų sudarė jų tautybė ir santykis su gimtąja šalimi. Tai, žinoma, kelia pyktį būtent Vakarų, besistengiančių visomis priemonėmis atsiriboti nuo Rusiją kare remiančių valstybių, atžvilgiu.

Jokiu būdu neteigiu, kad opozicinė menininkų veikla yra nereikalinga ir neprasminga. Veikiau persvarstau situacijas, kai kūrėjai tampa žinomi ne tiek dėl išskirtinės meninės veiklos, kiek dėl savo deklaruojamos pozicijos, ir kaip ta pozicija kinta priklausomai nuo jos įtakos asmeninei karjerai.

Panašių pavyzdžių rastume ir tarp Lietuvos kūrėjų, daug metų vykdavusių į Rusiją „nešti demokratinių vertybių“ ar „spektakliais oponuoti vietinei valdžiai“. Nežinau, ar ta kūryba iš tiesų ką nors pakeitė vietinių galvose, ar dažniau tenkino dalies asmenų, laikiusių save provakarietiškais, tačiau mokesčiais rėmusių Rusijos karo pramonę, poreikius.

Kaip bebūtų, šiandien tokia opozicija patiria grėsmę - daug metų Rusijoje kurti ryšiai, vakarėliai su vietine inteligentija, susitarimai su valstybinių teatrų vadovais ir komandomis prarado didžiąją dalį perspektyvų. Ir skaudžiausia čia tiems, kurių galvomis ir ryšiais teatro pasaulis plėtėsi daugiausia į Rytus nuo Lietuvos.

LRT.lt

Komentarai