Dominyka Adomaitytė – sinchroninių triukšmų kūrėja, „Folių“ menininkė (Foley artist), sukūrusi garsus performansams „Georges Méliès: La Nuit inventée“ (Prancūzų sinemateka, 2021), „Par Belzébuth!“ (Luvras, 2022) bei „La Neige“ (Pompidou centras, 2019). Menininkė taip pat kūrė garsus kino filmams „Motinos“ (rež. Birutė Kapustinskaitė, 2021), „Per arti“ (rež. Austėja Urbaitė, 2021), „Automobilių stovėjimo aikštelė“ (rež. Jorė Janavičiūtė, 2021), „Vevnitř“ (rež. Viktorie Štěpánová, 2020). Kartu su Vykintu Labanausku režisavo animacinį trumpametražį filmą „Močiutės blynai“ (2019).
Kūrybinį kelią pradėjote nuo teatro, bet dabar dirbate kine. Ar teatras jums vis dar svarbus?
Dar prieš susidomėdama teatru buvau labai arti garso, tik negalėjau to suvokti ir įvardyti. Vaikystėje vienas mėgstamiausių žaidimų su draugais būdavo kurti radijo pjeses, istorijas, įrašant balsus senų kasečių juostose. Būdama keturiolikos susitaupiau ir nusipirkau pirmą diktofoną, kuriuo įrašinėjau slaptus žmonių pokalbius, draugų balsus, man įdomiai skambančius aplinkos garsus. Turėjau skirtingų žmonių juoko kolekciją. Visa tai atrodė labai įdomu, bet nieko su tais garsais nedarydavau, tiesiog pats procesas buvo įtraukiantis ir magiškas. O būdama aštuoniolikos sugalvojau, kad noriu išmokti šokti stepą. Šis šokis ugdė ne tik mano ritmo pojūtį, bet ir gebėjimą, žiūrint į einantį žmogų, greitai savo kūnu perimti jo judėjimo manierą ir žingsnių ritmiką. Taigi nesąmoningai garsinė kūryba ir išraiška visada buvo šalia manęs.
Vėlyvoje paauglystėje atradau teatrą. Vaikystėje buvau kukli, bijodavau išreikšti savo mintis. Teatras mane paveikė labai terapiškai, išjudino vidų, atpalaidavo ir atvėrė: supratau, kad drąsiai dalintis su kitais savo vidiniu pasauliu yra didžiulis gėris. Taip pat, žiūrint iš dabartinės perspektyvos, teatro režisūros studijose įgyta patirtis leidžia dirbant su filmų garsu geriau suvokti režisierius, jų sprendimus, psichologiją ir veiksmus. Studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje gavau ir vaidybos pagrindų, kurie padeda, kai reikia perteikti personažo būseną per jį supančius garsus. Nors šiuo metu teatro mano profesiniame gyvenime nėra, nes visą laiką užima kinas, tarp šių patirčių jaučiu didelį ryšį. Ateityje norėčiau sugrįžti į teatrą su kokiu nors projektu, bet kaip garso kūrėja.
Luvre vykęs performansas „Par Belzébuth!“ buvo pristatomas kaip teatro ir kino sintezė. Čia susipina ir teatro, ir kino garsai, tačiau kuo jie skiriasi?
Kine garsas dažniausiai kuriamas jau turint vaizdą ir nuo jo atsispiriama tolesniems ieškojimams. Kino garsas susideda iš skirtingų sluoksnių, tokių kaip atmosfera, „Foliai“, garso dizainas, specialieji garso efektai, dialogai, muzika. Teatre nesu kūrusi garso, todėl sudėtinga lyginti, bet iš gruodį vykusio performanso Prancūzų sinematekoje ir prieš porą savaičių sukurto performanso Luvre supratau, kad gyvai atliekant nebyliųjų filmų istorijas svarbu ne bandyti įgarsinti kiekvieną mažą detalę, kurią matai, bet koncentruotis į akcentus ir per juos suvokti filmo dramaturgiją. Tai man atvėrė labai daug.
Kadangi garso studijoje kasdien kuriu kiekvienos smulkiausios filmo detalės garsą (tarkim, dokumentiniame filme apie prerijų šunis – kailiuko „garsą“, jiems pasisukus, ar šaknų graužimo dantimis), man buvo sunku į filmo istoriją pažiūrėti iš paukščio skrydžio, bet kai tai supratau, atradau savo garso performansų kūrimo sistemą.
O panašu tai, kad tiek kine, tiek teatre garsas prisideda prie filme ar spektaklyje gvildenamų temų gilinimo, antrųjų, trečiųjų „dugnų“ kūrimo ir žiūrovų nukėlimo į fikcinį, tikrovėje neegzistuojantį pasaulį.
„Folių“ menininkas – rečiau girdima sąvoka. Kas tai yra?
Lietuviškai Foley artist yra sinchroninių triukšmų kūrėja / -as. Šios profesijos pradininkas – Jackas Foley, tiesiogiai transliuojamose radijo pjesėse gyvai kurdavęs „Folių“. To meto garso technika negalėjo tiksliai ir kokybiškai atkartoti jau anksčiau įrašytų garsų, todėl radijo stotys į tokias transliacijas kviesdavo garso kūrėjus, kurie vėliau imti vadinti „Folių“ menininkais (Foley artist).
Svarbu paminėti, kad tada nebuvo galimybių įrašyti kelių garso takelių ir po to juos montuoti, kaip tai daroma šiandien. Tuo metu visas filmo garso takelis – muzika, dialogai ir garso efektai – būdavo įrašomi vienu metu, tarsi gaivališkas, ekscentriškas orkestras. Grupė sinchroninių triukšmautojų pasiskirstydavo, kas už ką atsakingas, tarkim, vienas žingsniuoja už vieną personažą, kitas – už kitą, trečias atidarinėja duris, o ketvirtas suka vėjo mašiną ir pila „lietų“ ant metalinių plokščių. Šiais laikais „Folių“ menininkai dirba baigiamajame etape, atkurdami visų personažų žingsnius, drabužių šiugždesį, gamtos reiškinius ir filme matomų daiktų garsus. Daugiau nei 80 procentų kino filmo garso sukuriama baigiamajame etape, kai vaizdas jau yra sumontuotas, nes per filmavimus aikštelėje svarbiausia gerai įrašyti dialogus, dėl to kiti aplinkos garsai pridedami vėliau. Animacijos ar gyvūnų dokumentikos filmuose beveik visas garsas sukuriamas baigiamajame etape.
Esu girdėjusi juoką, kad pasaulyje „Folių“ menininkų yra mažiau nei kosmonautų. Bet čia esama tiesos, nes patekti į šią profesiją gana sudėtinga: nėra mokyklų ar edukacinių programų, kurios ruoštų „triukšmautojus“, mat nuo senų laikų ši profesija buvo perleidžiama iš kartos į kartą, jaunajam kūrėjui stebint ir mokantis iš labiau patyrusio profesionalo. Šiuo metu palaikau ryšį su pora „Folių“ meistrų, pas kuriuos planuoju nuvykti pasimokyti.
Šią profesiją atradau prieš kokius šešerius metus ir iškart įsimylėjau. Tai didžiulė mano aistra, be kurios ilgai gyventi negaliu. Dešimt metų ieškojusi tokios profesijos, kad galėčiau mėgautis kiekviena jos proceso akimirka, galiausiai tai atradau „Folių“ studijoje su tūkstančiais skirtingai skambančių ir kalbančių objektų. Įdomu tai, kad būtent šioje profesijoje ir susipina gyvas teatro atlikimas su išskirtine kino galimybe montuoti garso sluoksnius.
Ketverius metus dirbusi Prahos garso baigiamųjų darbų studijoje kaip „Folių“ menininkė, šiuo metu kraustausi į Lietuvą ir kartu su garso režisieriumi Juliumi Grigelioniu čia planuojame įkurti pirmą profesionalią garso studiją, orientuotą į „Folių“ kūrimą. Joje bus kuriamas ir garso dizainas, bet „Folių“ atžvilgiu tai bus pirmoji profesionali „Folių“ studija Lietuvoje.
Kaip vyko garso paieška minėtam performansui?
Gruodžio mėnesį Prancūzų sinematekoje vykęs pirmasis Georges´o Méliès´o retrospektyvos performansas man buvo pirmas valandos trukmės gyvo garso pasirodymas. Buvo daug jaudulio ir nežinomybės. Kadangi tai buvo pirmas kartas, dar neturėjau atradusi savo darbo sistemos, spaudė laikas, be to, buvome trise: nuostabus ir jautrus pianistas Lawrence´as Leherissey, „smėlėto“ žemo balso aktorė Julie Linquette, įkūnijusi filmų personažus, ir aš, atsakinga už gyvų garso efektų kūrimą.
Galiausiai atidėjusi visus kitus darbus į šalį, draugų padedama, porai savaičių visa galva nėriau į performanso rengimą. Pirma peržiūrėjau Méliès´o filmus, išsinagrinėjau jų dramaturgiją, kontekstus. Žiūrėjau apie jį dokumentinius filmus, skaičiau straipsnius apie jo filmų specifiką. Tada turėjau paruošti garsinę, dramaturginę „Folių“ arką, kuri buvo mūsų performanso ašis ir nuo kurios kurdami savo garso dalį atsispyrė Lawrence´as ir Julie. Tada dalyvavome šio renginio „mamos“ Émilie Cauquy organizuojamuose susitikimuose, kuriuose visi kartu gryninome idėjas ir ieškojome geriausių sprendimų.
Bendrą gyvą repeticiją turėjome tik prieš pat performansą, todėl reikėjo būti viską iš anksto pasiruošus, sutarus ir susidėliojus. Nors dėl šių aplinkybių jautėme daug nerimo, visa komanda buvo nuostabi, darbai vyko sklandžiai ir įdomiai.
Antrosios Méliès´o retrospektyvos dalies tema buvo velnio simbolika šio režisieriaus kūryboje. Ir nors per pirmąjį performansą įgavau daug įgūdžių ir patirties, kai sėdau prie naujų filmų ir naujos temos, atrodė, kad reikia vėl iš naujo pradėti ieškoti garsinės ašies. Kiekviena tema gali būti išreikšta skirtingomis garsinėmis tekstūromis ir spalvomis. Pirmasis šioje programoje – dviejų minučių filmas „Éruption volcanique à la Martinique“, atkuriantis ugnikalnio išsiveržimą. Kartu su komanda norėjome, kad jis simboliškai įvestų žiūrovus į „velnišką“ šios programos temą. Daug galvojau, koks garsas galėtų sukurti lavos tekėjimo ir šnypštimo garsą, ir tada į galvą atėjo kiaušinis ir gaminant omletą girdimi garsai. Skamba net paradoksaliai, kad performansas, kurio tema yra velnias bei pragaras, prasideda kiaušinio, simbolizuojančio gyvenimą, skilimu. Svarbu paminėti, kad per antrą performansą aš, kaip „Folių“ menininkė, buvau ne viena – prie garsų kūrimo pakviečiau prisidėti savo draugą, animacijos režisierių Vykintą Labanauską. Ateityje norėčiau pabandyti sukurti gyvą garso performansą filmui su „Folių“ menininkų orkestrėliu.
Kuo kinematografinis performansas skiriasi nuo mums įprastų vaizdo projekcijų spektakliuose ir performansuose?
Manau, pagrindinis skirtumas tas, kad kinematografinio performanso ašis yra filmas, t. y. anksčiau užfiksuotas vaizdas. Vykstant gyvam performansui ar spektakliui ritmą diktuoja realiu laiku vaidinantys aktoriai, todėl viskas kaskart gali kisti. Tai apsunkintų galimybę atlikti „Folius“ taip, kaip jie kuriami kinui. Per kinematografinį garso performansą esame pasiruošę visą „Folių“ partitūrą, kurioje būname užrašę, kokį daiktą / objektą kurią sekundę ir iš kur turime paimti, į kurį mikrofoną sugroti ir į kurią tiksliai vietą bei kurią sekundę padėti. Dėl to dirbant komandoje labai svarbi tiksli komunikacija. Aišku, būna ir improvizacijos, bet ritmas priklauso nuo kino filmo, būtent dėl to turime galimybę tiksliai suplanuoti pasirodymą.
Kuo iš garso perspektyvos jus domina tokio tipo performansas?
Man patinka scenoje kartu su kitais kūrėjais gyvai atlikti garsus, stebint publikai. To man kartais trūksta dirbant kino garso studijoje, nes žiūrovų reakciją į garsus gali pajusti tik praėjus mėnesiams nuo kūrybinio proceso. Taip pat, kadangi nedaug žmonių žino apie šią profesiją, man gera dalintis savo atradimais ir patirtimi. „Folių“ išskirtinumas – garso ir vaizdo neatitikimas. Kai ateinu dirbti į „Folių“ studiją, tyčia užsimerkiu ir bandau matyti ausimis. Žmonės, atėję į akustinės gitaros koncertą, jau iš anksto žino, kaip skamba gitara, o kino garso performansuose jie pamato, kaip ugnies liepsnojimas sukuriamas prie mikrofono mosuojant džinsiniais marškiniais arba kaip mano mėgstamu salieru galima sukurti lūžtančių kaulų garsą.
Jūsų kūrybiniame kelyje yra Čekija ir Prancūzija. Kuo skiriasi garso paieškos dirbant su skirtingų kultūrų menininkais?
Manau, daugelio šalių kino kūrėjai vienodai retai galvoja apie garsą bei jo svarbą. Tad jei reikėtų įvardyti skirtumus, tikriausiai tai labiau priklausytų nuo skirtingų kino režisierių asmenybės, o ne nuo jų tautybės. Šiais vaizdų perpildytais laikais daugelis dėmesį sutelkia būtent į vizualią išraišką, o apie garsą susimąstoma tik baigiamajame etape. Tad bendradarbiaudama su skirtingais kino menininkais stengiuosi nuo pirmųjų projekto dienų atkreipti jų dėmesį į garso dėmenį. Tai dažnai ne tik padeda atrasti tikslesnę projekto garso kalbą, bet ir pasiūlo režisieriams įdomių sprendimų kitose kino gamybos srityse, tarkim, montažo ar scenarijaus rašymo.
Kokios idėjos ir projektai jus lydi dabar?
Šiuo metu savo laiką skiriu kino garsui ir animacinių filmų režisūrai. Kaip garso režisierė ir „Folių“ menininkė, dirbdama tiek Vilniuje, tiek Prahoje, kuriu garso pasaulius įvairių režisierių vaidybiniams, dokumentiniams, animaciniams filmams ir serialams. Kaip kino režisierė kartu su Vykintu Labanausku plėtoju kelis skirtingus animacinių filmų projektus. Trumpametražis lėlinės animacijos filmas „Stikliniai drambliai“ šiuo metu laukia gamybos finansavimo. Taip pat jau trečius metus po truputį vystau naujo animacinio dokumentinio filmo apie su sekso tema susijusias baimes ir tabu idėją.
Gegužę kartu su Vykintu kursime trumpą „stop kadro“ filmą, kurio idėja gavo gamybos finansavimą ir pateko į kūrybinio konkurso „Papaya Young Creators“ finalą. Kitas Méliès´o retrospektyvos garso performansas planuojamas 2023 m., tačiau rengiuosi atlikti panašaus pobūdžio „Folių“ performansą Vilniuje rugsėjį vyksiančiame „Pirmosios bangos“ ankstyvojo kino festivalyje. O daugiausia jėgų ir naujų žinių reikalaujantis projektas – minėta „Folių“ ir garso studija Lietuvoje, kurią labai tikimės įrengti jau kitais metais.
Dėkoju už pokalbį.
