Mieli draugai,
Šiuo metu, kai pasaulis kas valandą, kas minutę laukia kasdienės naujienų reportažų dozės, norėčiau mus visus, kūrėjus, paraginti nusistatyti tinkamą šio įstabaus laiko, didelių pervartų, didžiojo įsisąmoninimo, plačių apmąstymų, didingų vizijų mastą ir sferą, pasirinkti savo žiūros kampą. Gyvename išskirtiniu žmonijos istorijos laikotarpiu, o giluminių, toli siekiančių pokyčių, kuriuos patiriame santykyje su pačiais savimi, su kitais ir su nežmogiškuoju pasauliu, tampa beveik nebeįmanoma suvokti, artikuliuoti, nupasakoti ar išreikšti žodžiais.
Mes gyvename nebe ištisą parą atnaujinamų naujienų ciklais – mes gyvename ties laiko riba. Laikraščiai ir žiniasklaida nebeturi įrankių ir galimybių atspindėti tai, ką mes patiriame.
Kokia kalba, kokiais judesiais, kokiais vaizdais galėtume suvokti gilumines slinktis ir lūžius, kuriuos patiriame? Kaip dabar turėtume perteikti savo gyvenimo turinį, kad jis nuskambėtų ne kaip reportažas, o kaip patirtis?
Teatras yra patyriminė meno forma.
Kaip galėtume pasaulyje, užtvindytame nesibaigiančių viešųjų ryšių kampanijų, simuliuotų potyrių, siaubingų pranašysčių, išsiveržti anapus begalinio skaičių kartojimo ir patirti vienatinio gyvenimo, vienos ekosistemos, draugystės šventumą ir begalybę, arba šviesos ypatingumą keistų atspalvių danguje? Dveji COVID-19 pandemijos metai atbukino žmonių pojūčius, susiaurino gyvenamąją erdvę, nutraukė ryšius, o mus visus sugrąžino į keistą bazinį žmogiškosios egzistencijos lygį.
Kokias sėklas turėtume šiais metais sėti ir persodinti, ir kokios yra nūnai išvešėjusios invazinės rūšys, kurias reikia visiškai ir galutinai išnaikinti? Tiek daug ties riba atsidūrusių žmonių. Tiek daug smurto, įsiplieskiančio neracionaliai ir be perspėjimo. Tiek daug įsitvirtinusių sistemų, kurios atsiskleidė kaip nesibaigiančio žiaurumo struktūros.
Kur mūsų ceremonijos, skirtos kam nors paminėti? Ką mums derėtų minėti? Kokie ritualai padėtų mums bent atkurti tuos dalykus vaizduotėje ir pradėti repetuoti veiksmus, kurių dar niekada nesame atlikę?
Teatrui, kuris remiasi didinga vizija, siekia didingų tikslų – pagydyti, pataisyti, pagelbėti, – reikia naujų ritualų. Mūsų nereikia linksminti. Mums reikia susirinkti draugėn. Mums reikia dalintis ta pačia erdve ir ją puoselėti. Mums reikia saugomų vietų, kur tarptų dėmesingas klausymasis ir lygybė.
Teatras – tai vietos žemėje sukūrimas, kur visi tampa lygūs – žmonės, dievai, augalai, gyvūnai, lietaus lašai, ašaros – ir patiria dvasinę atgaivą. Ta lygybės ir dėmesingo klausymosi vieta nušviesta neregimo grožio, kurio gyvybingumą palaiko giluminė pavojaus, dvasinės pusiausvyros, išminties ir kantrybės sąveika.
Gėlių girliandos sutroje Buda vardija dešimt ypatingos kantrybės rūšių žmogaus gyvenime. Viena stipriausių yra apibūdinama kaip „kantrybė suvokti, jog viskas aplink tėra miražas“. Teatre šio pasaulio gyvenimas visuomet buvo vaizduojamas taip, lyg jis būtų miražas, kad galėtume kiaurai permatyti žmogiškas iliuzijas, paklydimus, aklumą, neigimą, ir patirti visa tai su išlaisvinančiu aiškumu ir jėga.
Mes esame tokie tikri dėl to, ką matome ir kaip matome, kad nustojame galių įžvelgti ir jausti alternatyvias tikroves, naujas galimybes, skirtingus požiūrius, nematomus ryšius ir laikui nepavaldžius sąryšius.
Atėjo laikas iš esmės atnaujinti mūsų mąstymą, pojūčius, vaizduotę, istoriją ir ateitį. To neįmanoma padaryti izoliuotiems, pavieniui dirbantiems žmonėms. Šį darbą turime atlikti visi kartu. Teatras – tai kvietimas atlikti šį darbą drauge.
Nuoširdžiai dėkoju už jūsų darbą.
Peter Sellars
***
Peter SELLARS (JAV)
Operos, teatro ir festivalių režisierius
Pitsburge, Pensilvanijoje (JAV), 1957 m. gimęs Peteris Sellarsas – žymus amerikiečių operos, teatro ir festivalių režisierius, pelnęs tarptautinį pripažinimą savo novatoriškomis, nusistovėjusias normas laužančiomis ir naujas sampratas bei suvokimo kontekstus siūlančiomis klasikos interpretacijomis, XX a. ir šiuolaikinės muzikos propagavimu, bendradarbiavimo projektais su daugybe įvairiausių sričių menininkų. Jo kūryboje atsiskleidžia meno galia įvairiomis išraiškos priemonėmis byloti apie moralę ir skatinti imtis socialinių veiksmų.
Baigęs studijas Harvardo universitete, Sellarsas tęsė studijas Japonijoje, Kinijoje ir Indijoje, kol jam buvo pasiūlyta užimti Bostono Shakespeare´o trupės meno vadovo pareigas. 26-erių jis buvo paskirtas Amerikos nacionalinio teatro, Vašingtono Kennedy´io centro vadovu. Nuo tol jis bendradarbiauja su viso pasaulio teatro ir operos trupėmis bei menų festivaliais. Jis statė operas Olandų nacionalinėje operoje, Anglijos nacionalinėje operoje, Provanso Ekso festivalyje, Čikagos Lyrinėje operoje, Paryžiaus nacionalinėje operoje, Zalcburgo festivalyje ir daugelyje kitų garsiausių pasaulio operos teatrų bei festivalių.
Kaip libretistas ir režisierius Sellarsas daugelį metų bendradarbiauja su kompozitoriumi Johnu Adamsu, kuriant jo operas „Nixonas Kinijoje“ (Nixon in China), „Klinghofferio mirtis“ (The Death of Klinghoffer), „Kūdikis“ (El Niño), „Daktaras Atomas“ (Doctor Atomic), „Kitos Marijos evangelija“ (The Gospel According to the Other Mary) ir „Mergaitės iš Auksinių Vakarų“ (The Girls of the Golden West). Tarp naujausių ikipandeminių jo projektų galima paminėti naują „Daktaro Atomo“ pastatymą Santa Fė operoje (JAV), Claude´o Vivier operos „Kopernikas“ pastatymą Paryžiaus „Festival D´Automne“ (Prancūzija) ir W. A. Mozarto „Idomenėjo“ pastatymą Zalcburgo festivalyje (Austrija).
Besibaigiant 2020-iesiems, reaguodamas į pasaulį apėmusią pandemiją, jis sumanė ir režisavo filmą „šis kūnas toks neamžinas…“ (this body is so impermanent…), įkvėptą budistinio Vimalakīrti sutros teksto.
Sellarsas buvo kelių didžiųjų pasaulio menų festivalių vadovas: 1990-1993 m. vadovavo Los Andželo festivaliams, 2002 m. – Adelaidės menų festivaliui. 2006 m. buvo atsakingas už Vienoje surengto ir W. A. Mozarto 250-osioms gimimo metinėms skirto festivalio „New Crowned Hope“ meninę programą, kurioje jis pakvietė bendradarbiauti skirtingoms kultūroms atstovaujančius jaunus ir pripažintus menininkus, pristačiusius savo kūrybą muzikos, teatro, šokio, dailės ir architektūros srityse. Jis taip pat buvo 2016 m. Ojai muzikos festivalio Kalifornijoje muzikos vadovas.
Sellarsas yra Kalifornijos universiteto Los Andžele (UCLA) Pasaulio menų ir kultūrų katedros profesorius, Boetijaus instituto prie šio universiteto įkūrėjas ir direktorius, Telurido kino festivalio (Koloradas, JAV) reziduojantis kuratorius, taip pat dirbo programos „Rolex Arts Initiative“ mentoriumi. Tarp jo pelnytų garbingų titulų ir apdovanojimų – gabiausiems jauniesiems amerikiečių menininkams skiriama MacArthuro stipendija (1983), Erazmo premija už indėlį į Europos kultūrą (1998), Gishų premija (2005), „Polar Music Prize“ (2014), klasikinei muzikai skirto žurnalo „Musical America“ Metų menininko titulas (2014). Nuo 2006 m. jis yra Amerikos menų ir mokslų akademijos narys.
Iš anglų kalbos vertė Veronika Janatjeva
