Baleto pedagogės talentas

Žilvinas Dautartas 2022 03 07 7md.lt, 2022-02-25
Baleto šokėja Jurgita Dronina ir baleto pedagogė Jolanta Vymerytė. T. Ivanausko nuotrauka
Baleto šokėja Jurgita Dronina ir baleto pedagogė Jolanta Vymerytė. T. Ivanausko nuotrauka

aA

„Visas gyvenimas kaip viena diena“, - toks apibūdinimas tinka prisimenant vieną geriausių ir garsiausių Lietuvos baleto pedagogių, išugdžiusių ištisą plejadą ryškiausių balerinų, kurios garsino ir tebegarsina Lietuvos vardą pasaulyje. Tai ilgametė M. K. Čiurlionio menų mokyklos choreografijos skyriaus pedagogė Jolanta Vymerytė, su kuria atsisveikinome vos prieš mėnesį. Gimusi 1965 m. sausio 16 d. Alytuje, Vymerytė mus paliko šių metų sausio 15-ąją, iki gimtadienio likus tik vienai dienai. Keisti sutapimai, kaip keistas ir XIV „čiurlioniukų“ laidos likimas. Nors ši laida ir nepasižymėjo kiekybe - klasikinio šokio dėstytojos Irena Kalvaitytė-Požėrienė ir Lili Navickytė‑Ramanauskienė į savarankišką gyvenimą išlydėjo tik keturias mokines: D. Banelytę, A. Jurkevičiūtę, I. Rodionovą ir Vymerytę, - nė viena jų nebuvo priimta į Akademinio operos ir baleto teatro baleto trupę. 

Nemanau, kad ši laida buvo prasčiausia iš visų, tačiau šioms absolventėms teko ne tik „nurašyti“ aštuonerius metus, praleistus choreografijos skyriuje, anot Vymerytės, „sukarintoje baleto mokykloje“, bet ir palaidoti svajones apie darbą profesionaliausioje šalies baleto trupėje. Kodėl taip atsitiko? Šiandien gali paaiškinti tik išlikę tuometiniai teatro vadovai. Beje, XIV laida jau ne vienintelė, kurią ištiko toks likimas. Po 38-erių metų Terpsichorė, šokio mūza, nusisuko ir nuo 2021 m. (vienos iš dviejų laidų, tai bene vienintelis atvejis, kai skyrių baigia dvi laidos) klasikinio šokio dėstytojos Loretos Bartusevičiūtės-Noreikienės paruoštos laidos. Nė viena iš septynių šios dėstytojos auklėtinių nebuvo priimta į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą. Kodėl? Gal kada nors ir sužinosime, jei tik domėsimės.

Šiandien bandydami rasti atsakymus, kodėl susiklostė tokios neeilinės situacijos, vadovaukimės suvokimu, kad niekada nebūna kalta tik viena pusė. Ne visos mokinės ar mokiniai gali išlaikyti tokius krūvius, kurie tenka būsimiems baleto artistams. Ne tik fizinius, bet ir psichologinius, kai mokytojai reikalauja tikslaus atlikimo, o tu nesupranti, ko iš tavęs nori, ko „kabinėjasi“. Leisiu sau pacituoti Jūratę Sodytę, XIII baleto laidos absolventę: „Buvau tvirto, žemaitiško charakterio. Pakėliau griežtą discipliną, tvarką, žiaurius mokslo, repeticijų krūvius - nuo aštuonių ryto iki aštuonių vakaro diena iš dienos.“

Nieko nestebina, kai mažos mergaitės svajoja tapti balerinomis, šokti scenoje, girdėti aplodismentus ar net ovacijas. Ir jei pasimokiusios suvokia, kad svajones galima įgyvendinti tik atkakliai dirbant, kartais daug ko atsisakant ar net paaukojant, tik tada atsiranda galimybė pasiekti užsibrėžtą tikslą. Ar visos tai suvokia? Tikrai ne. Dar kartą pacituosiu Sodytę: „Gerai mašinai reikia gero benzino, o žmogui tinkamo maisto, antraip tu neturi energijos, o smegenys blogai dirba. Šį supratimą man davė baleto mokykla, kad kūnas turi būti tinkamai prižiūrėtas, nes tai žmogaus estetinė pusė.“ Taigi kartais ir „sukarinta baleto mokykla“ gali duoti naudos. Ir jei rimtai galvoji susieti ateitį su klasikiniu baletu, ignoruoti tos savo „estetinės pusės“ nepatartina.

Kaip sakoma, „nėra to blogo, kas neišeitų į gera“. Tai, kad Vymerytė nebuvo priimta į baleto trupę, turėjo ir pliusų. Didžiausias pliusas - Lietuvos baletas, laikui bėgant, įgijo puikią pedagogę. Mokslai Maskvoje (Didžiojo teatro rengiamuose kursuose), studijos GITIS´e (Valstybinis teatro meno institutas, dabar Rusijos teatro meno akademija) pas žymiąją Mariną Semionovą ir  pedagoginis darbas „gimtajame lopšyje“ padėjo Vymerytei ne tik sukaupti žinių, bet ir maksimaliai jas naudoti. Tai puikiai įrodo jos žinomiausios mokinės Neli Beliakaitė, Olga Konošenko, Nailia Adigamova, Greta Gylytė, Julija Šumacherytė, ką jau kalbėti apie būrį gulbių, vilisių, snaigių, silfidžių - kordebaleto šokėjų, be kurių neįsivaizduojamas nė vienas klasikinio baleto spektaklis. Ir, žinoma, Vymerytės nušlifuotas Lietuvos baleto briliantas Jurgita Dronina.

Mėgstame tvirtinti, kad iš dviejų blogybių reikia rinktis mažesnę. O ką pasirinkti iš dviejų gėrybių? Žinoma, aš rinkčiausi didesnę. Jei man reikėtų rinktis tarp balerinos Vymerytės ir pedagogės Vymerytės, rinkčiausi pastarąją. Tais metais Akademinio operos ir baleto teatro baleto trupėje buvo nemažai solisčių (Leokadija Aškelovičiūtė, Svetlana Masaniova, Neli Beredina, Loreta Bartusevičiūtė, Jolanta Valeikaitė), tad dar viena pretendentė į baleto Olimpą norėdama įsitvirtinti būtų patyrusi sunkumų. 1984 m. estų baletmeisteris Ennas Suve su choreografijos skyriaus mokiniais pastatė Sergejaus Prokofjevo baletą „Pelenė“. Ir nieko nuostabaus, kad pagrindinį Pelenės vaidmenį turėjo atlikti geriausia Navickytės‑Ramanauskienės mokinė Vymerytė. Deja, prieš pat baleto premjerą XIV laidos absolventė patyrė traumą ir turėjo galutinai atsisveikinti su gyvenimo svajone. Vymerytė yra sakiusi: „Aš, turėdama traumuotą koją, supratau, kad į teatrą nebegrįšiu. Suvokiau, kad turiu keisti profilį. Man paskambino Navickytė ir pasakė: „Buvai talentinga, gerai mokeisi, ar nenorėtum panaudoti sukauptų žinių ir tęsti mokslus GITIS´e?“ Karjera balete nenulemia pedagoginio talento.“ Vymerytė tikrai turėjo ir žinių, ir patirties, ir pedagoginio talento. Ir, svarbiausia, ne tik turėjo, bet ir gebėjo tai perteikti savo mokinėms.

Esu rašęs, kad mes labai lengvai nusprendžiame, jog mums nebereikia, ir susimąstome tik tada, kai mūsų nebereikia. Todėl ir klausiu - ar ne per anksti buvo nuspręsta, kad mums nebereikia Vymerytės, baleto pedagogės, Lietuvos baleto mokyklai atidavusios visą savo gyvenimą? Nuspręsta, kai pedagogei labiausiai reikėjo palaikymo. Nacionalinei M. K. Čiurlionio mokyklai švenčiant 75-mečio jubiliejų „Garbės ženklais“ buvo apdovanoti ir choreografijos skyriaus atstovai. Neginčiju jų nuopelnų, bet ar nereikėjo skyriaus vadovybei prisiminti savo kolegės nuopelnų ir juos įvertinti, parodant dėmesį ir pagarbą, dar jai esant gyvai? Manau, toks žingsnis tikrai būtų palengvinęs ir nuskaidrinęs paskutines kolegės dienas. Prie kapo duobės galima braukti ašaras, negailėti gražių žodžių ir dalintis prisiminimais. Bet ar ne geriau būtų visa tai daryti, kai žmogus dar gyvas? Pedagogės Jolantos Vymerytės indėlio į Lietuvos baleto tobulėjimą reikia ne tik dabar, jo reikės ir tolimoje ateityje, kai dalies mūsų nebereikės.

7md.lt

Komentarai