Radijo laida. Kaip prisijaukinti regionų publiką?

2022-01-10 menufaktura.lt

aA

Šįkart tinklalaidėje kalbamės apie kultūrą ir kūrybą Lietuvos regionuose. Tema labai plati ir gali pasirodyti kiek pabodusi, tačiau viešojoje erdvėje ji retai aptariama giliau. Keletą pastarųjų metų stebime realius Vyriausybės ir jai pavaldžių institucijų veiksmus, nukreiptus į kultūrinės atskirties mažinimą tarp gyvenančiųjų Lietuvos didmiesčiuose ir regionuose. Pirmiausia tai, be abejo, atsispindi naujose finansavimo programose bei atitinkamai finansavimo modeliuose deklaruojamuose prioritetuose.

Pastaraisiais metais mažesniuose šalies miestuose iš tiesų suaktyvėjo šiuolaikinių scenos menų atstovų gastrolės ir rezidencijos, jauni kūrėjai kiek dažniau kviečiami ir dažniau sutinka įsidarbinti nuo sostinės nutolusiuose teatruose. Be abejo, tai ne vien politinių sprendimų priėmėjų nuopelnas; jauni kūrėjai ir prodiuseriai žvalgydamiesi užsienio šalyse susipažino su gausybe sėkmingų darbo regionuose pavyzdžių. Tai – tarsi nauja mada, masinanti socialinės kūrybos prasmės ieškančius žmones, taip pat ir vizionierius, sugebančius įžvelgti regionuose puikių perspektyvų.

Vis dėlto, kalbant su keliones po regionus patyrusiais žmonėmis, beveik visuomet tenka išgirsti, kad spektaklių rodymas ne didmiesčiuose reikalauja kur kas daugiau pastangų nei jų pristatymas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Kalbama, kad regionuose nepakanka pristatyti aukšto lygio kūrybą: kartu būtina vykdyti tiek žiūrovų, tiek vietinių darbuotojų edukaciją, nes prie šiuolaikinės kultūros apraiškų, kaip prie bet ko, kas nauja, reikia priprasti. Negalime tikėtis, kad žmonės ims vartoti kultūros produktus vien todėl, kad jie jiems pateikti. Tad šį pokalbį norėtųsi skirti klausimui: su kokiais kultūriniais iššūkiais susiduria kūrėjai, rūpindamiesi meno sklaida Lietuvos regionuose?

Visiškai atsitiktinai į pokalbį buvo pakviesti išimtinai šiuolaikinio šokio kūrėjai. Neturime įrodymų, kurie patvirtintų, kad šio meno atstovai skiria daugiau dėmesio kultūros sklaidai regionuose. Tačiau būtent šios srities atstovai nuosekliai, kantriai ir tikslingai keliauja po Lietuvos regionus, tad puikiai žino, su kuo tenka susidurti atvykus į regionus dirbti, o ne vien nukreipus ten finansavimą.

Nuotoliniu būdu pokalbyje dalyvavo: šokėja, choreografė, mokytoja, dėstytoja Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė, Šeiko šokio teatro prodiuserė ir menininkų grupės „Žuvies akis“ pirmininkė Goda Giedraitytė ir šokėjas, choreografas, trupės „Nuepiko“ įkūrėjas Marius Pinigis. Pokalbį moderavo scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė.

Radijo laidą kviečiame pasiklausyti čia: „Kaip prisijaukinti regionų publiką?“

Radijo laidą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Komentarai
  • Numirti – nenumirštant

    Tarsi lipdydamas, tapydamas ar droždamas drauge su aktoriumi vaidmenį, Tuminas, man regis, dar ir kaip psichoanalitikas stengėsi perprasti paties aktoriaus charakterį, jo meninę prigimtį.

  • Pašlovinimai „Meno rakto“ ir „Teksto rakto“ laureatėms

    Scenos meno kritikų asociacija apdovanojo laureates: „Teksto raktas“ įteiktas teatrologei Rasai Vasinauskaitei, o „Meno raktas“ – prodiuserei Rusnei Kregždaitei. Publikuojame laudacijas.

  • Odė scenai: „Auksiniai scenos kryžiai“

    Laikui bėgant komisija turės būti kuo įvairesnė, nes toks yra ir šiuolaikinis teatras. Šiemet ekspertų darbo rezultatai susifokusavo į labai tradicinį teatro modelį ir jo suvokimą.

  • Menas yra taika

    Šiemet Tarptautinės teatro dienos žinią siunčia norvegų rašytojas, dramaturgas Jonas Fosse: „Karas ir menas yra tokios pat priešingybės, kaip karas ir taika. Menas yra taika“.

  • [i]Locus vulgaris[/i]

    Scenos menai viešosiose erdvėse gali ne tik burti miestiečių bendruomenes, bet ir dalyvauti miesto istorijos pasakojimo ir viešųjų erdvių simbolinių reikšmių steigime ar transformavime.

  • Iš mūsų vaidybų (XVII)

    Kaip statyti psichologines Zellerio pjeses, kai neveikia (nes neįtikina) nei aktoriaus ir personažo atstumas, nei atstumo nebuvimas? Ką vaidinti aktoriui, kai jo kuriamas personažas yra ligos paūmėjimas?

  • Režisierius ir laiko derva

    „Mamutų medžioklė“ – tai nėra filmas apie Jono Jurašo biografiją. Bet per kelis jo gyvenimo epizodus papasakota apie epochą ir jos nuodus, galbūt tebeveikiančius.

  • Apie vaikus, kurie drįsta neišpildyti lūkesčių

    Vilniuje stebėjome istorijas apie lūkesčiais iš kartos į kartą perduodamas traumas ir sprendimus tai nutraukti pačiu netinkamiausiu ir beprasmiškiausiu būdu.