Pandemijai kuriam laikui sušvelnėjus, rudens pradžioje į Lietuvą trumpam atvyko iš Irano kilęs, Briuselyje gyvenantis performanso ir medijų meno kūrėjas, tyrėjas Sina Seifee. Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ metu menininkės Godos Palekaitės performansų parodoje Sina Seifee atliko savo trijų valandų performansą „Paskaita apie amžinybę“. Vilniaus gynybinės sienos bastėjos rūsyje vykęs performansas kvietė į niekada nesibaigiantį pasakojimą, kuriame kūrėjas žongliravo įvairiausiomis temomis, faktais ir fantazijomis. O paprasta, manieringo kalbėjimo nesivaikanti atmosfera žiūrovui leido laisvai judėti erdvėje, į paskaitą-performansą užklystant kada tik norisi. Menininko pasakojimai patraukė savo paprastumu, o žiūrovą kartkartėmis Sina įvesdavo į pašnekovo vaidmenį, kuris jam padėtų prisiminti, apie ką buvo kalbama, o galbūt ir pratęsti jo pasakojimą. Šio menininko santykis į žiūrovą nustebino, kaip ir pati paskaita, kurioje, atrodo, sunku apčiuopti performanso galimumą. „Į žiūrovą, kuris ateina į mano performansą, žiūriu kaip į protingą dalyvį“, – sakė Sina Seifee. Su juo pasikalbėjome apie skirtingas prieigas ir metodus, kuriuos menininkas mėgsta naudoti ir vis naujai atrasti savo kūryboje.
Performansas nėra ta meno sritis, kurią užtiksi bet kurios meno institucijos studijų programoje. Taip pat tai nėra sritis, kuriai skiriamas ypatingas dėmesys. Todėl norisi apčiuopti Tavo kelią iki performanso. Kaip jis atrodė?
Mano praeitis nemažai susijusi su vizualiaisiais menais. Tačiau dabar su tuo tiek daug nebedirbu. Kai būdamas Europoje laiką leidau kūrėjų terpėje, ypač susidomėjau performanso menu. Mano meno koledže Vokietijoje performansas buvo svarbi raiškos dalis. Performansą naudojo ir mūsų mokytojai, dėstytojai kaip būdą mus atverti. Todėl man tai darė didžiulę įtaką.
Iš tiesų, mano performansai prasidėjo vakarėliuose. Jo dalyviai norėdavo išgirsti įvairių istorijų, kurias aš mėgdavau čia ir dabar sukurti. Ne rimtai, o linksmai – taip atrasdavome, kas mus vienija.
Visai kitas jausmas, kai paskaitą-performansą rodai aplinkoje, kurioje nesi gyvenęs, jautiesi svetimas, pavyzdžiui, Vilniuje. Esu pripratęs šiuos savo performansus rodyti miestuose, šalyse, kuriose jau esu gyvenęs, kurių aplinką ir kontekstą gerai žinau, tad jausmas yra visai kitoks. Mano performansai dažnai labai susiję su kontekstu. Žinau savo auditoriją, žinau, kokios temos figūruoja viešojoje erdvėje, kokios temos mane su žiūrovu vienija.
O kokia yra Tavo prieiga prie paties performanso meno? Kokius įrankius, metodus naudoji savo performansuose? Kokie Tavo atradimai?
Supratau, kad performansas man galėtų būti puikus būdas sudėti ir maišyti visas man rūpimas temas, visas raiškos priemones bei savo turimas žinias apie meną. Erdvė, kurioje visa tai gali lengvai sutilpti. Performansas – multimedija, įtraukianti kūną ir judesį, fantaziją ir tikrovę. Žinoma, man tai tapo atradimų erdve. Taigi, galiausiai Vokietijoje baigiau studijas, kurios taip ir vadinosi – Lecture Performance Studies. Iš tiesų, Vokietijoje yra labai stipri paskaitų kultūra. Ji dažnai naudojama mene. Todėl mano baigiamasis darbas buvo labai ilga paskaita, o kartu ir savotiška „Karaliaus Lyro“ vestuvių puota. Taip pat tai buvo duoklė Šekspyrui. Šekspyras yra labai svarbus Irano teatro tradicijoje.
Po šio performanso kūrėjai man pradėjo sakyti, kad tai, ką darau, yra labai panašu į meninį tyrimą. Ne vienas rekomendavo tęsti studijas Belgijoje. Aš jų paklausiau. Taigi, Belgijoje buvo mano antrosios magistro studijos. Nors šiuo metu esu laisvai samdomas menininkas, tai, ką darau savo kūryboje, ir toliau yra nesibaigiančios studijos. Būdamas kūrėju, su idėjomis susitinki ir atsisveikini labai greitai. Todėl čia reikia iššūkių. Kūryba vis dėlto yra paremta tuo, kaip save išreiški. Norėčiau tęsti studijas aukštesnėje pakopoje.
Tačiau pastaruosius penkerius metus aš save akumuliuoju: mano darbas, kūryba, praktika paremta pačiu manimi. Tad mano paskaitų performansai iš esmės yra grįsti manimi, aš stengiuosi į paskaitas įnešti savo energijos ir įkvėpimo.
Užsiminei, kad dirbi ne tik su performanso menu, tačiau užsiimi ir kitokia kūryba. Kaip performanso menas atsispindi Tavo kituose darbuose?
Asmeniškai man performansas tam tikra prasme labai padėjo. Pagal prigimtį esu drovus žmogus. Todėl kaityti paskaitas man buvo visiškai priešingas dalykas, nei tai, ką galėčiau ar norėčiau daryti. Tačiau mene sau kartais turi būti sadistiškas. Tai yra dalis edukacijos, dalis tavo, kaip kūrėjo, brendimo. Mano supratimu, taip veikia kūryba: keli sau iššūkius. Nepatogius. Eini ten, kur jautiesi svetimas, kur galbūt nesi laukiamas. Tačiau tai yra mano metodas, mano prieiga ir būdas, kaip aš dirbu.
Nesu prisirišęs prie performanso. Man performansas yra procesas, kūrybinis katalizatorius. Kadangi mano pagrindinės studijos buvo vizualieji menai, vis dar esu labai arti jų. Taip pat kartais dirbu su kompiuterine grafika. Tad šiuos įrankius dažnai naudoju savo kūryboje: ir performansuose, ir atskirai. Pavyzdžiui, šiais metais Briuselyje turėjau parodą, kurioje buvo rodomos tik mano videoinstaliacijos, taip pat erdvės dizainas.
Taigi, Tavo paskaitų performansai yra skirtingi, juose bandai atkoduoti, atrasti vis kitų temų. Vis dėlto, kodėl paskaita-performansas yra Tavo pasirinktas būdas? Kuo jis Tau patrauklus?
Temos, kurias pasirenku, kiekvieną kartą yra labai skirtingos. Jos priklauso nuo to, ką tuo metu dirbu, kuo domiuosi. Visas mano paskaitos-performanso projektas prasidėjo dar tuomet, kai gyvenau Vokietijoje. Kol čia gyvenau, žmonės dažnai manęs klausinėdavo apie islamą. Todėl nusprendžiau sukurti paskaitą-performansą islamo tema. Sukviečiau visus ir nusprendžiau vienu kartu visiems papasakoti apie islamą, kad daugiau nebereikėtų pasakoti atskirai. Nesijaučiau galįs nuosekliai papasakoti (aš savęs nelaikau musulmonu), tačiau užaugau aplinkoje, kurioje islamas yra daugumos religija. Jaučiausi, tarsi neturįs teisės apie tai pasakoti, nemokąs apie tai atsakingai kalbėti. Tačiau viskas apsivertė aukštyn kojomis: supratau, kad, tiesą sakant, turiu teisę apie tai pasakoti, nes užaugau tokioje šalyje – Irane, ir šia religija, noriu to ar nenoriu, esu pažymėtas. Juk mane ši kultūra ir religija supo! Taip pat labai greitai supratau, kad islamas nėra mano identifikacija, kad tai yra mano paveldas. Atradau, kad performanse galiu naudoti savo metodus, savo prieigą, būdus, kaip mačiau šią religiją, ką patyriau, kokią įtaką man ši kultūra darė, kokias emocijas, jautrumą ar požiūrį į istoriją susiformavau būtent dėl to, kad gyvenau šalyje, kurioje dauguma yra musulmonai. Taigi, visus šiuos dalykus aš galiu pristatyti savo būdu, pavyzdžiui, žaismingai. Mano šeima niekada manęs nebandė nei įtikinti religija, nei ją paneigti. Tačiau… aš turiu atsiminimus.
Tačiau atsiminimai gali klaidinti. Pastaruoju metu buvo atlikta nemažai tyrimų apie tai, kad mūsų atmintis, prisiminimai kinta. Kalbant apie senesnius įvykius, vis sunkiau įrodyti, ar jie tikrai vyko realybėje būtent taip, kaip mes juos atsimename. Iškraipytas prisiminimas arba trauminės patirties fantazija, kuri laikui bėgant įsilieja į žmogaus atmintį ir yra siejama kaip įvykusi tikrovė, yra vis dažniau pasitaikantys atvejai. Minėjai, kad savo performansuose painioji tikrovę su fantazija. Galbūt tai irgi yra Tavo tyrimo dalis?
Būtent šią prieigą naudoju savo paskaitų performansuose. Tai, ką sakau, gali būti mano atsiminimai, o gali būti ir visiškas melas arba mano fantazijos vaisius. Čia kyla klausimas, kaip aš šią savo poziciją, savo atsiminimą dekonstruoju.
Tarkim, žmogus, kuris ateina į meno instituciją, tarsi nebyliai susitaria, kad dabar jis žiūrės ir tylės, klausys, priims žaidimo (meno) taisykles. Savo performansuose bandau atrasti ribą, kur yra kalbėjimas su savimi, ir kur yra kalbėjimas su žiūrovu? Kai žmogus ateina kalbėti žiūrovui, auditorijai, dažniausiai jis eina kalbėti ant scenos ar pakylos. O aš bandau to nedaryti. Bandau atrasti būdą, kaip žiūrovo nekvailinti, neapgaudinėti. Nepaisant to, kad gyvename posttiesos laikotarpiu, aš vis dar labai tikiu atvirumu ir nuoširdumu. Medžiagą, kurią naudoju savo paskaitose, esu linkęs supinti, žaisti su ja: naudoti visišką atvirumą ir sąžiningumą, pasakoti tikrus faktus, tačiau taip įtraukti ir neteisingus, sukurtus faktus. Aš aiškinuosi ir tiriu, kaip tai veikia klausytoją? Tačiau esu hipokritiškas tik šiuo atveju.
Pasikalbėkime apie temas, kurios tave sudomina. Kaip jas susirandi ir kaip susieji, kalbant apie gana ilgas Tavo performansų trukmes?
Pakalbėkime apie performansą „Paskaita apie amžinybę“. Temos kilo iš to, kad pradėjau domėtis zoologija. Man buvo be galo įdomu, kaip viduramžių praktikoje buvo pristatomi gyvūnai. Viduramžiai buvo tam tikras atradimų metas. Domėjausi žvėrių, pabaisų žodynu – bestiarija – fantastine keistų gyvūnų kolekcija. Beje, vėlesniaisiais viduramžiais šis sąrašas plėtėsi, į jį būdavo įtraukiami gamtos fenomenai, pavyzdžiui, skirtingi debesų tipai, skirtingi akmenys, taip pat formuojami ir dievo, angelų įvaizdžiai. Buvo įtraukiama viskas, kas nenatūralu, arba tuo metu neatrodė kaip natūralu. Dažnai čia atsirasdavo ir reiškinių, apie kuriuos kažkas tiesiog pasakodavo arba būdavo nugirdę… Todėl man buvo be galo įdomu gilintis, koks buvo tokių gyvūnų vaidmuo literatūroje, kokiais pasakojimais buvo kliaujamasi, kaip kito žmonijos požiūris. Įdomu, kad ši tema persipynė, ir kaip ji mane atvedė iki mano asmeninio didžiulio estetinio jautrumo – baroko.
Kai dar buvau savo tapybos kelyje, labai ieškojau kūrinio esmės, pagrindo. Norėjau atsikratyti visko, kas mano darbe nereikalinga. O dabar priešingai. Galima sakyti, esu išalkęs ir noriu į savo darbus sudėti viską. Supratau, kad būtent tai atliepia baroko periodas. Barokas yra minimalizmo opozicija. Barokas juk apie tai ir buvo – apie viską! Šis atradimas man labai padėjo apibūdinti, įvardyti, ką aš darau, kuriu.
Kodėl manai, kad žiūrovas turėtų būti susidomėjęs tokia paskaita? Kaip joje galime surasti tą performanso, žaismės kodą?
Niekada nežinau, ar žiūrovai bus sudominti, bet tikiu kūriniu, nes temos, kuriomis kalbu savo paskaitoje-performanse mane įkvepia, man jos įdomios. Su žiūrovu kiekvieną kartą pasirodyme savotiškai lošiu.
Taip pat man atrodo svarbu atkreipti dėmesį į paprastą kalbėjimą. Tokį, kuris nebūtinai tau, kaip asmenybei, sukurtų pridėtinės vertės. Kai buvau bebaigiantis savo pirmąjį magistrą, rengiau darbą apie drovumą performanse. Kalbu apie pasyvumą. Pasyvumą paskaitoje. Būseną, kai nesi aktyvus.
Dažnai savo performansus vadinu tiesiog seminarais. Pats performansas matyt čia atsiskleidžia per tai, kaip aš pasakoju istorijas, kaip jas maišau, supinu tiesą su melu.
Tavo santykis į žiūrovą kiek kitoks, nei dažniausiai susidursi atėjęs į performansą ar bet kokį kitą pasirodymą. Ar Tau svarbu, kad žiūrovas suprastų tavo kuriamą meną?
Man tai labai rūpi, aš noriu būti žiūrovo suprastas. Tačiau taip pat puikiai suvokiu, kad visą laiką tai nėra įmanoma. Tiesą sakant, man labai įdomu, kai žiūrovas už mane žino daugiau, ir gali pasakyti, ką aš galbūt praleidau, ko dar nepadariau. Tada aš užsidegu, noriu sužinoti dar daugiau.
Viena yra būti inteligibiliam. Visai kas kita, kaip mes priimame arba kaip pasmerkiame žmogų, kuris kažką mūsų kuriamame mene supranta arba ne. Aš niekada negaliu būti tikras, su kuriuo žiūrovo atveju susiduriu. Todėl turiu būti atviras ir su savimi, ir su žiūrovu. Tai gali skambėti kaip naivus požiūris į žiūrovą, tačiau į žiūrovą, kuris ateina į mano performansą, žiūriu kaip į protingą dalyvį. Tai yra visiškai etinis sprendimas. Visada manau, kad jie yra panašaus intelekto lygio kaip aš arba kur kas labiau išprusę. Todėl su jais ir elgiuosi kaip su lygiais. Noriu pabrėžti, kad tai ne meninis, bet etinis sprendimas.
Visiškai sutinku. Vienas nemaloniausių patyrimų žiūrovui yra tada, kai kūrėjas apie jį mano, kaip apie nepakankamą, netolygų sau. Žiūrovas tai labai greitai pajunta, šis santykis erzina ir vargina. Toks darbas nepalieka erdvės mano, kaip suvokėjo interpretacijai. Tiesą sakant, tokio kūrinio aš, kaip žiūrovė, niekada nepajėgiu priimti kaip visaverčio.
Taip, tai veikia abipusiškai. Kai einu į parodą ar į renginį ir kūrėjas mane kaip žiūrovą laiko tolygiu sau, nesijaučiu apgautas. Jaučiuosi, kad su manimi, kaip su žiūrovu, šiuo meno kūriniu buvo iš tiesų pasidalyta. Pasidalyta savo atradimu, tuo, ką sukūrė geriausia. Kai susiduri su kūriniu, kuriame su tavimi kalbasi iš eksperto pozicijos, santykiu kaip į mokinį, tai nėra malonu. Kita vertus, gana nemažai šios problemos atradau savo tyrimuose: jei žmogus ilgai dirba prie vieno ar kito kūrinio, natūralu, kad jis yra šio kūrinio ekspertas. Tačiau dažnu atveju nutinka štai kas: šis kūrėjas nebegali adekvačiai vertinti savo kūrinio. Labai svarbu neužsisukti savame rate ir būtinai surasti būdą ir kelią, kaip iki šio kūrinio turinio atvesti žiūrovą. Kaip jį adekvačiai supažindinti su kūrinyje keliama problema ar klausimu? Manau, kad šiuo požiūriu menininkus galima beveik tapatinti su mokslininkais: jie dirba prie kokio nors svarbaus mokslinio tyrimo, puikiai jame orientuojasi, tačiau, kai problemą reikia įvardyti paprastam žmogui, jie to padaryti tiesiog nesugeba, tam neatranda žodžių.
Jei mane, kaip žiūrovą, ši tema sudomino, užkabino, tikrai surasiu būdų apie tai pasidomėti daugiau. Todėl supratęs ar susidomėjęs žiūrovas šią meno kelionę tikriausiai pratęs. Aš būnu be galo laimingas, kai matau, kad žiūrovas mane suprato.
„Teatro žurnalas“
