Manau, niekam nekils klausimų, kodėl pribrendo poreikis pradėti kalbėti apie galią Lietuvos teatre. Jau keletą metų stebime įvairius galios pasireiškimus teatrų užkulisiuose, tik, deja, ne autoritetingos, įkvepiančios galios, o savotiško makiavelizmo – žeminančios, negerbiančios, menkinančios kitą, daug sau leidžiančios jėgos, kurią dažnai pagrindžia ir pateisina maestro ar kitoks sutartinis titulas. Titulų turėtojai ramiai tęsia darbus didžiausiose scenose, nes… kodėl? Nes todėl.
Būtent šis todėl mane ir domina. Susidaro įspūdis, kad esame kukli, tolerantiška, tyli visuomenė. Visuomenė-vaikas, kuris nei protestuoti, nei pykti moka, kuris greit pamiršta, koks maestro grįžo vakar. Tai galima paaiškinti galios tinkliškumu: kai visa visuomenė – tavo mokinė arba bičiulė, tavo gerbėja arba bendrakursė, o jei dar su tavo darbais užaugo, subrendo, patyrė ne vieną ir ne du katarsius… tuomet vadinamųjų whistleblower ´ ių, kurie garsiai praneša apie metų metus besikartojančias asmenybines problemas, žalojančias kitų gyvenimus, nebeužtenka. Tinklas pernelyg tankus ir per tvirtai sumegztas.
Visuomenė nėra bejėgė – nuvainikuoti ilgalaikius mitus ir klaidingas galios koncepcijas įmanoma, tereikia naujai identifikuoti savybes, kurių tikimės iš galingų žmonių. Pakitę socialiniai lūkesčiai ilgainiui ima koreguoti socialinį elgesį. Žinoma, tai – ilgas, lėtas, sudėtingas procesas, tačiau išjudėti iš tylos taško būtų mažų mažiausiai brandu. Ir, nors oficialiai nematyti jokių visuomenės kaitos ženklų, didingą maestro greta galingų pavardžių išgirstu vis rečiau (žodyne maestro apibrėžiamas kaip garbingas menininkas). Nori nenori, visuomenė turi vertybines nuostatas. Todėl išoriškai neraiški laikysena nebūtinai koreliuoja su vidinėmis asmeninėmis transformacijomis.
Kaip tik dėl to atrodo vertinga gilintis į galios temą. Pirmame iš tekstų ciklo į galią žvelgiama per psichologinę prieigą. Su individualiosios psichologijos analitike, teatro ir kino sferose žinomas dukras Teklę ir Mariją Kavtaradzes užauginusia Rasa Bieliauskaite apie galią kalbamės iš įvairių perspektyvų: pradėjusios – Rasai juokiantis – žinoma, nuo kūdikystės, kurioje užgimsta žmogaus visagalybės jausmas, nukeliaujame toli – prie meno poveikio mūsų vidiniam būviui, kuriame suslėpti prisiminimai apie traumuojančias negatyvios galios patirtis. Tarp šių dviejų polių – empatijos stokos analizė, meninio talento dėsniai, mūsų sociumo galios kultas, galingųjų antenos, nuolat fiksuojančios, kas linki gero, kas blogo, ir, be abejonės, bokštai, kurių, anot Rasos, griauti nė nereikia: juose sėdėti baisiai nelengva…
Kaip galėtume apibrėžti galią? Kas apskritai yra galia?
Galia yra vienas iš bazinių žmogaus poreikių. Kad galėtų gyvenime veikti, žmogus turi jaustis pakankamai stiprus, pakankamai reikšmingas. Antras bazinis poreikis, mano kaip individualiosios psichologijos teorinės mokyklos atstovės įsitikinimu, yra bendruomeniškumo jausmas. Tai yra dvi vieno medalio pusės: a) aš turiu būti pakankamai reikšmingas ir stiprus – beje, taip turiu ne galvoti, o jaustis; b) aš turiu jausti, kad esu grupės dalis, kad priklausau žmonijai globaliąja prasme, o pačia siauriausia prasme – šeimai. Kai vaikas gimsta, priklausomai nuo to, į kokią artimų santykių situaciją patenka, formuojasi būdai, kaip jis ieško savo vietos pasauly, kaip stengiasi tapti ir pakankamai reikšmingu, ir įsitraukti į buvimą tarp kitų žmonių.
Galia gali pasireikšti dviem pagrindinėmis formomis – pozityvia ir negatyvia: arba kaip įtaka, noras įkvėpti kitus ir tapti pavyzdžiu, arba kaip prievarta, noras kontroliuoti. Kaip žmoguje susiformuoja viena ar kita galios forma?
Pradžios vis tiek reikėtų ieškoti kūdikystėje – ką dar psichoterapeutai gali pasakyti! Bet iš tiesų žmogus yra sukurtas taip, kad per jo patirtis formuojasi nervų sistema. Nė vienas organas po gimimo taip neauga, kaip mūsų smegenys. Šis augimas priklauso nuo to, kokiuose santykiuose žmogus atsiduria, kokias patirtis patiria. Ir ta pozityvi galia, kaip poreikis jaustis stipriu, pradeda formuotis dar prenataliniu periodu, kai vaikas jaučiamas, laukiamas, ir vėliau, jam jau gimus, kai kūdikis šeimoje yra pakankamai svarbus, juo rūpinamasi, kai auga komforto sąlygomis. Apskritai svarbu, kad pirmaisiais gyvenimo metais kūdikis justų visagalybės jausmą, lyg apie jį suktųsi pasaulis. Kai esi saugus, gali tyrinėti. Vaikui augant, didėja jo savarankiškumas, jis darosi smalsus, nori pažinti pasaulį, suprasti, kaip jame būti. Ir jeigu suaugusieji užtikrina amžiui reikalingas ribas, bet taip pat duoda jam laisvės, yra tvirti, bet nėra smurtaujantys ar pikti, yra patys pakankamai emociškai brandūs, gali atliepti vaiko emocijas, pastebėti, atspindėti, tuomet atsiranda toji jo galia, kada suvokia save kaip pakankamai stiprų, galintį paveikti save ir pasaulį. Taip formuojasi ir savęs reguliacija, ir savęs valdymas, ir iniciatyva, empatija, smalsumas būti su kitais žmonėmis. Iš pasitikėjimo savimi ir kitais ateina tam tikra ramybė ir noras tyrinėti įvairiais aspektais.
Rūpinimosi, atspindėjimo stoka arba perdėta kontrolė priverčia kūdikį jaustis bejėgiu: juk iš tiesų jis yra bejėgis ir absoliučiai priklauso nuo suaugusio žmogaus, jam tai – gyvenimo ir mirties klausimas. Kai to saugumo nėra – jo gali nebūti dėl labai įvairių dalykų, drauge ir dėl paties kūdikio savybių, ir dėl tėvų traumų, patiriamo streso, kada jie negali atliepti kūdikio poreikių, – žmogus auga negalėdamas pasikliauti kitais. Jis kliaujasi tik savimi, tada kyla poreikis kontroliuoti ir valdyti. Tam yra įvairių būdų: galimas akivaizdus jėgos demonstravimas, bet pasireiškia ir kitokie būdai, pavyzdžiui, net ir pozicija aš vargšas, vargšė, nieko negaliu, nuo visų priklausau – tai taip pat yra būdas valdyti. Žmogus tada jaučiasi kontroliuojantis. Tik jo aplinkos, pasaulio tyrinėjimas yra siauresnis, nes susijęs su savęs saugojimu, gynyba, prisitaikymu. Toks žmogus visą laiką yra budrumo būsenoje – kad tik manęs kas nors nenuvertintų, nepažemintų. Viduje jis visą laiką jaučia tam tikrą nepasitikėjimą, kurį turi kompensuoti, ir tai daro pastoviai siekdamas pranašumo. Dėl to kartais galbūt jis gali pulti pirmas, arba visada būti tam pasiruošęs. Bendrai kalbant, buvimas pasaulyje tada pasidaro sudėtingesnis, žmogus yra labiau įsitempęs. Tai turi savo pasekmes, ir kiekvienas ieško savo būdų, kaip tą įveikti. Žinoma, nors esminės patirtys mus formuoja nuo vaikystės, tačiau bręsdami ir tapdami suaugusiais daug ką galime sąmoningai keisti: nesame bejėgiai dėl to, ką savyje atsinešame.
Jeigu kalbėtume apie lyderiavimą, šiuolaikinėje organizacinėje psichologijoje išskiriama, kad efektyviausias vadovas yra saugus vadovas. Nesaugus vadovas būtų labiau autokratiškas – ne autoritetingas, bet autoritariškas. Jis mažiau atsižvelgtų į kitų poreikius; daug šansų, kad negalėtų atsižvelgti ir į savuosius, kas irgi yra labai svarbu – tai organizacijai gali būti nenaudinga. Visose ir meninėse, ir nemeninėse profesijose galioja panašūs principai.
Kaip profesinių kompetencijų augimas keičia galios jausmą?
Profesinės kompetencijos prie galingumo jausmo prisijungia vėliau. Žmogus su mūsų aptartais vidiniais jausmais auga ir ieško vietos, kur gerai jaučiasi pagal tai, koks yra. Kur gerai jaučiasi pirmoje klasėje, ir kur – dešimtoje? Kiekvienoje vietoje žmogus iš pradžių nesąmoningai, o pasiekęs jauno suaugusiojo amžių – jau sąmoningai galvoja, kaip gali prisitaikyti, kaip gali išbūti šiame pasaulyje. Čia prasideda ir profesinė paieška.
Natūralus žmogaus augimas vyksta kaip augalo – judi ten, kur gerai jautiesi, kur jautiesi priklausantis, pakankamai matomas, gebantis. Sėkmingais atvejais žmogus renkasi tai, kas jam sekasi, kam yra gabus. Renkantis menines profesijas, kartais prireikia daugiau drąsos dėl dviejų dalykų: dažnai tai nepagrįstai nuvertinama kaip nepakankamai vertinga, nors dabar jau žinome, kad menai yra nepakeičiami žmonėms mokantis tvarkytis su žmogiškosios prigimties iššūkiais. Antra, reikia drąsos rinktis profesiją, kurioje turėsi atsiskleisti, daugiau rodyti viešai tai, kas tavyje, būti kitų akivaizdoje. Tai yra ir atsakomybė, nes turi įtakos kitiems; ir rizika būti sudirbtam, dažnai nepagrįstai.
Jei pereitume į profesinės galios lauką, kaip galios jausmas, kurį įgyja žmogus, keičia jo elgesį, sprendimų priėmimo procesus? Kaip galia keičia būdą, kuriuo jis mato kitus žmones? Yra tekę girdėti apie tyrimus, kurie rodo, jog kylant galiai apsunksta geba matyti pasaulį iš kito žmogaus perspektyvos, prastėja empatija. Ar tame yra tiesos?
Aš šitą mintį apsukčiau aukštyn kojomis. Matyčiau kitaip – kai žmogus turi mažiau empatijos, tam, kad taptų vadovu ir turėtų galią, jis turi turėti kitų savybių – galbūt neblogą intelektą, pakankamą galimybę įgyti išsilavinimą, siekti žinių. Turi turėti asmeninio žavesio, patrauklumo, kad žmones galėtų patraukti, uždegti. Ir jeigu jis tampa autoritarišku vadovu, jis ne visada patenkina visus savo poreikius, nes vis tiek lieka įsitempęs ir turi viską kontroliuoti, negali atsipalaiduoti, visą laiką turi turėti tas antenas, kurios fiksuotų, ar niekas nenustums, ar niekas nepažemins, kas jam linki gero, kas blogo. Tai yra tokio tipo vadovavimo kaina.
Bet jeigu mes pereisime prie meno pasaulio, tai jei šalia to žmogus turi talentą, turi gebėjimą matyti, perteikti, pernešti savo žinią per rampą, jei geba suvokti, padaryti taip, kad perduotų svarbiausią žinią žiūrovams, ir jeigu dominuoja sėkmė, geresnės patirtys, tuomet empatijos ugdyti ir neprisireikia. Gali būti toks, koks esi. Suveikia tarsi sniego gniūžtės principas – ilgainiui įgyji daugiau galios, bet ją gauni jau daugiau iš išorės, ir tuomet ne pats iš savęs daraisi mažiau empatiškas, bet visa išorė palaiko tą tavo savybių rinkinį. Kai yra vienas labai galingas žmogus, aplink jį visada būna daug įvairių žmonių, kurie jo galia vienaip ar kitaip maitinasi. Pavyzdžiui, jeigu man svarbu galia, bet aš neturiu talento ar drąsos tą talentą realizuoti, jau vien bendraudamas su tokiu žmogumi jaučiuosi galingesnis.
Kaip vertinate argumentą „viskas dėl meno“? Ar iš tiesų meno žmonėms vien dėl jų kuriamų ar kadaise sukurtų šedevrų mūsų visuomenė leidžia daugiau, tarsi legalizuodama mintį, jog ne taip svarbu, kaip elgiuosi su žmonėmis, svarbiausia, ką duodu auditorijai?
Manyčiau, kad reikia žiūrėti kitaip – nei leisti, nei neleisti. Visuomenė turi savo taisykles. Tos taisyklės atsispindi visokiuose kodeksuose, įstatymuose, poįstatyminiuose aktuose ir t. t. Sakyčiau, kad kūrėjas turi būti pavaldus visuomenės riboms, t. y. jeigu padarei nusikaltimą, turi būti nubaustas.
Ir vis dėlto, galvoju, kad sukurtas meno kūrinys gyvena savo gyvenimą. Galbūt čia galima diskutuoti, bet jeigu žmogus padaro kokį nors nusikaltimą, ir yra sukurtas jo kūrinys, argi reikia tą kūrinį naikinti? Nereikia, nes tas kūrinys jau priklauso visuomenei. Ir kūrėjas jį sukūrė ne todėl, kad buvo toje nesveikoje galioje, o nepasaint to. Tam tikra prasme ši tema nagrinėjama Kay Redfield Jamison knygoje „Ugnies paliesti: maniakinė depresinė liga ir artistiškas temperamentas“: autorė, analizuodama G. G. Byrono, W. Shakespeare ´ o ir daugybės kitų menininkų biografijas, atsakinėja į klausimą apie bipolinį sutrikimą, reaguodama į populiarią mintį, kad šis psichikos sutrikimas yra būdingas genijams, ir būtent dėl jo jie gali kurti. Knygoje prieinama išvados, kad jie galėjo kurti ne dėl bipolinio sutrikimo, bet todėl, kad buvo tokie talentingi, jog gebėjo kurti NEPAISANT sutrikimo.
Galbūt taip galime žiūrėti ir į galios klausimą: nepaisant tokios įtemptos galios ir būtinybės kontroliuoti, būti svarbiausiu, žeminti kitus tam, kad pats geriau jaustumeisi; nežiūrint to, vis tiek – dėl asmeninių gabumų, talento, dėl jautrumo sau ir kitiems, dėl intuityvių vidinių ir išorinių procesų suvokimo ir pajautimo, galbūt dėl kažkokių aplinkybių, dėl gebėjimo prisitaikyti – tu gali sukurti paveikų kūrinį.
Viena yra elgesys, kuris gali būti teisiškai apibrėžiamas kaip nusikaltimas; ir kita yra mažiau apčiuopiami dalykai, kaip nehumaniškumas, nepagarba, susijusi su ta mažąja visuomene, kuri dalyvauja kūrėjo gyvenime. Kyla klausimas, kodėl ta visuomenė tai toleruoja ir priima, – ir vėl mintimis grįžtu prie šedevrų ir leidimo sau daugiau.
Manau, kad šis klausimas neturi atsakymo, jis gali būti tiktai diskusijų objektas: apie jį galima kalbėti, bet neatsakyti. Kaip minėjau, daliai žmonių tai yra naudinga asmeniškai. Bet jeigu atmetame nusikaltimo, smurtinio nusikaltimo kontekstą, kiekvienas žmogus yra atsakingas už save; kiekvienas, šiuo atveju, aktorius turi reaguoti, ar jis leidžia, kad su juo vienaip ar kitaip elgtųsi, ar ne. Be to, visuomenė gali formuoti savo nuomonę apie žmogų, pati nubrėžti, kas jai svarbiau. Taip pat labai svarbu, kad tie dalykai būtų įvardijami, kad gyvuotų visuomenėje kaip diskusija, atverianti probleminius, skaudžius klausimus. Čia iškyla iššūkis nekalbėti nuvertinančiai, nekalbėti priešiškai, o bandyti suprasti. Mums dar reikia mokytis kalbėti su žmonėmis, kurie galvoja kitaip negu mes. Juk kalbi su kitu ne tam, kad jį nusodintum ir parodytum, kad jis neteisus, o tam, kad žinotum jo nuomonę. Yra labai daug klausimų, kuriuose abi pusės gali būti teisios.
Apskritai apie klausimus, susijusius su galia ar net smurtu, sudėtinga kalbėti todėl, kad tai paliečia kiekvieno iš mūsų gilius jausmus: mes visi esame patyrę nuvertinimų, visi turime poreikį būti svarbūs ir priimti į mums svarbias grupes. O kai įsijungia emocijos, sunku ramiai kalbėtis ir norėti suprasti, o ne perkalbėti.
Žmonės, kurie dalyvauja visuomenės formavime, irgi gali galvoti: kaip aš matau tą visuomenę, kokį elgesį toleruoju? Teatrų vadovybė pati prisiima atsakomybę dėl abejotino elgesio toleravimo – tai svarsto administracija, kviesdama kurti konkretų žmogų. Ar, veikiant šiai asmenybei, spektaklis bus sukurtas, ar nebus? Ar leisti režisieriui ateiti išgėrusiam į repeticijas, ar neleisti?
Ir dar vienas aspektas: žmonija gyvuoja pakankamai ilgai. Pasaulis yra pakankamai platus. Šedevrų yra daug. Ar sulaužytas gyvenimas vertas šedevro? Ne, galbūt nevertas. Bet ar uždrausi žmogui kurti? O kas gali uždrausti? Galbūt galima uždrausti laužyti gyvenimus, bet kurti neuždrausi. O ką daryti vietoje uždraudimo?
Ar mūsų visuomenėje galia, kuri tėra vienas iš daugybės asmenybės aspektų, nėra pervertinama?
Nenoriu minėti postsovietinių sanklodų, bet mūsuose vis dar justi tam tikras galios kultas: jeigu tu stiprus, vadinasi, gerai, tarsi gauni papildomai kažkokių taškų. Čia galbūt kalbant ne tiek apie meno pasiekimus, bet bendrai. Pažiūrėkime, koks buvo visuomenės susipriešinimas, kai buvo priiminėjamas įstatymas dėl prievartos artimoje aplinkoje, draudžiantis naudoti smurtą prieš vaikus. Tai tėra vienas dalykas, beje, tikrai moksliškai įrodytas – smurtas nieko gero niekam neduoda, muša tie, kurie buvo mušti, smurtauja tie, kurie patyrė smurtą, tyčiojasi tie, iš kurių tyčiojosi; dalykas lyg ir paprastas, bet mūsų sociume vis dar tvyro mintis, kad esi arba silpnas ir niekam tikęs, arba galingas ir stipresnis už kitus. Bet juk gali būti tvirtas, ramus, ir tau nereikia įrodinėti, ar tu stipresnis už kitus, ar ne.
Galios kultas turi įtakos ir patyčių mastui mūsų visuomenėje. Patyčių ne tik vaikų atžvilgiu; labai daug patyčių matome ir tarp suaugusių žmonių, politiniame, visuomeniniame gyvenime. Nepagrįstos kritikos daug daugiau, nei padrąsinimo ir palaikymo. Žinoma, norisi tikėti, kad situacija galbūt truputį keičiasi. Bet kol kas susidaro įspūdis, kad kiekvienas tarsi bijo, kad kas nors neatsitiktų, ir jo svarstyklių pusė nenusileistų žemyn. Bet mūsų gyvenime tai yra normalus judėjimas, kai kur kylu aš, kai kur – kitas. Problema atsiranda tada, kai tos svarstyklių sūpynės sustingsta.
Ar galėtume panagrinėti galios pasiskirstymą Lietuvos teatre, pavyzdžiui, lyčių atžvilgiu? Vyrų dominavimas šioje srityje daugiau nei akivaizdus. Iš jaunų režisierių moterų yra tekę girdėti nuoskaudų. Kaip Jums atrodo, ar Lietuvos teatre jau nyksta idėja, kad galia telkiasi vyrų-režisierių rankose, o moteris-režisierė, jei ji dar ir mama, yra paraštinis balsas?
Visuomenė susideda iš atskirų, labai įvairių žmonių. Ir visi atsineša visokių beprotiškų nuostatų. Manau, kad Lietuvoje per sovietmetį, per karą, per pokarį, okupaciją vyrai apskritai labai nukentėjo kaip lytis: berniukai dažnai augo be tėvų, vyrai okupacijos sąlygomis neturėjo galimybių būti atsakingi už savo šeimą, ja rūpintis, ją aprūpinti. Atrodo, kad tai labai pakirto vyrų pasitikėjimą. Psichiatras Rudolfas Dreikursas yra sakęs, kad mūsų psichikoje veikia gamtos sukurtas dėsnis: jeigu mus kas nors pažemina, mes pasijuntame menkaverčiai, tuomet įsijungia mūsų kūrybinė galia; ne meninė kūrybinė, bet kiekvieno mūsų asmeninė psichinė kūrybinė galia, verčianti atstatyti save iš to pažeminimo. Šio dėsnio veikimas tikrai matyti ne tik asmenyje, ne tik šeimoje, tai veikia politiniu mastu, visame pasaulyje.
Jeigu grįžtume prie galios pasiskirstymo, galvojant apie kūrėjas moteris ir kūrėjus vyrus, reikia pasakyti, kad patriarchališkumas, kuris teikia jėgos pozicijas vyrijai, yra gana giliai įsišaknijęs. Tai atsispindi tokiame netikėtame diskurse, kaip vasario 16 d. Nepriklausomybės akto pasirašymo istorija. Tik pastaraisiais metais buvo galima daugiau sužinoti apie moterų vaidmenį joje. Ar nebūna ir dabar taip, kad iš anksto suponuojama, kad vyras kūrėjas sukurs ką nors rimtesnio, o moteriškosios (ar kitos) lyties kūrėja sukurs ką nors mažiau reikšmingo (apie santykius, jausmus)? Dar neatsiranda supratimas, kad visuomenės gyvenimui tai – ypač svarbūs dalykai. Galbūt čia tiktų prisiminti anksčiau panaudotą loginę konstrukciją: kūrėjas ar kūrėja sukuria kažką vertingo ne dėl to, kad priklauso kuriai nors lyčiai (nemąstykime binariškai), bet nepaisant to – todėl, kad turi ką pasakyti ir žino, kaip tai įgyvendinti.
Norėtųsi, kad lyčių karas baigtųsi. Nes jis toks, kuriame abi pusės pralaimi, bet pralaimi neatsižvelgdamos viena į kitą. Čia galbūt iškyla ir kultūros politikos klausimai – kaip sudaryti sąlygas žiūrėti išskirtinai į talentus, į rezultatus, kurie yra skirtingi, skirtingai reiškiasi, bet yra apčiuopiami ir vienur, ir kitur. Labai pavojinga įkristi į skirstymąsi, kuriems yra blogai, kuriems gerai: parankiau tiesiog susitelkti į savo pasirinkimus. Bet kuriuo atveju, mano žiūros taškas yra asmuo – todėl aš apsisuku ir grįžtu prie individo, individualaus, nepakartojamo, vienintelio asmens ir jo kelio. Svarbu, kad žmogus neužstrigtų vienoje vietoje, kad judėtų, kad susidūręs su destrukcija gintųsi.
Galia veikia tinkliškai: kuo didesnis galios valdytojų, reikšmingai vadinamų maestro, socialinis tinklas, kuo daugiau mokinių, pasekėjų, kolegų jis turi, tuo sunkiau sugriauti bokštą, kuriame jis įsitaisęs. Prisiminus Jono Vaitkaus atvejį, matėme, jog kelių drąsių moterų balsų neužteko sugriauti bokštą. Ar vienintelis būdas tokiais atvejais kažką pakeisti yra viso tinklo persiorientavimas? T. y. ar bokštai iš esmės nesugriaunami, jei juos sugriauti tegali visuomenė, kuri visa yra „tavo studentė“?
Taip, juk lyg ir brendo idėja nerašyti recenzijų apie konkretaus režisieriaus spektaklius, tačiau net ir jos įgyvendinti nepavyko. Tai iš tiesų buvo bandymas prie problemos prieiti tinkliniu būdu.
Vis dėlto reikia nepamiršti, kad tas, kuris sėdi bokšte, visą laiką bijo, kad jis sugrius. Bet aš nesu tikra, ar tą bokštą reikia griauti. Juokaudama sakau – ne taip gerai ten tame bokšte.
Visuomet egzistuoja ir ta tikroji galia, kurią kiekvienas iš mūsų priskiria tam tikroms asmenybėms. Tokiu būdu kultūros pasaulio autoritetai nuvainikuojami atskirose sąmonėse, nepaisant visuotinio toleravimo proceso.
Išties, aš turiu savo vidinę galią, ir aš nepripažįstu kito žmogaus, kuris neteisingai naudoja savo galią. Turėti galią yra labai gerai, bet gerai tik tol, kol ji netampa vidine samprata tik mano galia svarbi, poreikiu būti stipresniu už kitus. Šis poreikis, beje, ateina iš to, kad toli gražu nesijaučiu stipresnis.
Pabaigai pažvelkime į galią kitu rakursu: meno kūriniai, nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis sukurti, ko gero, gali veikti terapiškai – prisiliesdami prie mūsų susidūrimų su negatyvia galia, prie pasekmių, su kuriomis gyvename.
Iš tiesų, XXI amžiaus traumų psichologijos tyrinėjimuose, kuriuose analizuojama, kaip vaikystės patirtys lemia žmogaus raidą, menui skiriamas labai didelis dėmesys. Psichiatras, tyrinėjantis traumines patirtis, Besselis van der Kolkas knygoje „Kūnas mena viską“ į žmogaus raidą žvelgia per susidūrimus su galingais, neempatiškais, žeminančiais žmonėmis. Tačiau ten taip pat kalbama apie tai, kad dalyvavimas teatriniuose projektuose, kino žiūrėjimas atlieka labai svarbią visuomeninę funkciją – vartodamas meną, žmogus gali susisiekti su savo išstumtais jausmais. Visi mes esame patyrę visokių dalykų, įvairių jausmų, ir kuo sunkesni patyrimai, tuo sunkiau su jais gyventi. Tada norisi juos užmiršti, bet kai užmiršti, jie ima veikti iš pogrindžio. Su tais jausmais galime susiliesti per meno kūrinius. Kodėl staiga kažkoks meno kūrinys pasidaro labai populiarus? Mano paaiškinimas labai paprastas – nes jis atitinka didelės dalies žmonių vidinę tiesą, – ir psichologinę, ir kūnišką, ją išreiškia simboliškai. Kūrinys leidžia susisiekti su kažkuo žmogaus viduje ir nebūtinai patirti katarsį, bet save pajausti, tuo momentu tapti laisvesniu nuo sunkių jausmų. Meno galią sureikšmina ir šiuolaikinių socialinių bei biomokslų siunčiama žinia, kad mūsų gyvenimuose emocijos ir neįsisąmoninti dalykai vaidina toli gražu ne antraeilį vaidmenį, todėl meninės patirtys visuose gyvenimo etapuose, visuose amžiaus tarpsniuose mums padeda susivokti, susireguliuoti, ištverti ir kurti visose srityse.
Bus daugiau.
