Jeigu karantinas yra kaltas dėl to, kad Lietuvos šokio kūrėjai pradėjo kurti šokio filmus, tada aplodismentai karantinui. Papildomi aplodismentai – už tai, kad savo sunkumu pandemija prislėgė kūrėjus ir beveik visus išvedė į mišką. „Naujojo Baltijos šokio´20“ lietuviškų filmų programoje vyrauja pušynai, rūgštus ir nederlingas dirvožemis, natūrali saulės šviesa, koks nors didelis vanduo arba kokia nors kalvota lyguma. Beveik be išimties visų filmų pagrindinė tema – aš pats ir mano buvimas su savimi. Aš kaip miškas, kuriame esu priverstas vaikščioti dienų dienas, ir aš kaip sapnas, kuriame šiuo metu klesti prisiminimai. Lietuvių šokio filmai – būsenų, ryšio su gamta, akistatos su pasauliu fiksavimo menas. Išskyrus kelias išimtis, ne tiek daug čia ir choreografinės išraiškos: judesį daugumoje filmų matome ne kaip estetinį objektą, bet kaip autobiografinio kūno ir atminties fiksavimą.
Lietuviška filmų programa turi sinerginį efektą: sudėti į krūvą, visi aštuoni šokio filmai yra daugiau nei jų atskirų poveikių suma. Iš bendro jų peizažo galima išvesti keletą išvadų apie lietuvį šokėją pandemijos metais. Šis individas – mąstytojas, mėgsta, kai į jį pučia vėjas. Geriau jaučiasi ten, kur grynas oras, daug erdvės, niekas neužstoja dangaus ir negroja jokia muzika, išskyrus vos girdimą vandenį, medį ar paukštį. Kartais tempiasi su savimi kokį daiktą, kitais kartais – kokį žmogų, kurį laiko atokiau. Bet daugiausia beveik už pakarpos tempia pats save, ir jam su savimi nėra lengva. Net ieškodamas atostogų hipnozės (filmas „Somaholidays“) jis yra susitelkęs ir kiekviename saulės pasisukime ieško kokios nors prasmės.
Peržiūrėjus visą programą, atrodo, kad visi lietuviai iš tiesų kūrė vieną ir tą patį filmą. Tai – ir labai gražu, ir kelia klausimų. Labiausiai – klausimą apie pirmo karto universalumą: visi mes pirmą kartą vienodi, todėl visi mes į savo pirmą šokio filmą norime suintegruoti unikalų, ypatingo grožio kraštovaizdį. Tiek to ypatingo grožio, kad ilgainiui net pasiilgsti ko nors visai neišvaizdaus, neiškalbingo ir netobulo. Antras klausimas – apie gebėjimo atsirinkti stoką: pirmame filme viskas atrodo svarbu, viską norisi parodyti. Pavyzdžiui, save, labai ilgai ir labai gražiai bėgantį, arba savo šešėlį, kuris taip gražiai atrodo einantis horizonte. Ilgai einantis. Tam tikra prasme tai – ištęstos vizualios meditacijos, kita vertus, ritmas ir saikas šokyje – didelės vertybės, kurių nereikėtų pamiršti.
Kūnas kaip atmintis
Savitą emocinį poveikį kuria šokio filmai, kuriuose kūnas yra atminties erdvė. Tokiems priskirčiau darbus „Tankynė“ bei „M(e)&M(other)“. Šių filmų vertybė – mintis, kad mano kūne kiekvieną minutę telpa visas mano gyvenimas, ir mano šokantis kūnas yra neatsiejamas nuo visko, kas buvo ir yra aplink. „Tankynė“ – vienas stipriausių lietuviškos programos kūrinių, kuriame aštuoni vyrai (Adrian Carlo Bibiano, Darius Stankevičius, Karolis Kasperavičius, Lukas Karvelis, Mantas Stabačinskas, Lin Van Kaan, Valerijus Kazlauskas ir Džiugas Kunsmanas) kūnu ir kalba analizuoja savo buvimą pasaulyje. Tai išskirtinai jautrus ir dramaturgiškai intensyvus Mariaus Paplausko darbas, kurio svarbiausią ašį kuria autobiografiniai pasakojimai, stambūs planai ir veikėjai-kaip-žmonės. Čia neatsibosta vis tie patys ir tie patys miškai, nes tarp medžių ne šiaip vaikštoma: miškas čia yra ne kraštovaizdis, o veikėjas. Kiekvienas rąstas beveik turi veidą ir tampa antagonistu, tėvu, motina, visuomene, tavimi pačiu. Bet tampa ne iliustratyviai, o visiškai paprastai, tiesiog. „Tankynė“ man – nuostabi vyriškumo ir klaidžiojimo tarp tūkstančio savęs versijų antologija.
Kitas asmeninis festivalio favoritas – „M(e)&M(other)“, visoje programoje išsiskiriantis muzikalumu ir pagaulia urbanistine atmosfera. Čia aplinka – Frankfurtas prie Maino – taip pat nėra tik atvirukas: šokėja Raimonda Gudavičiūtė savo choreografija pratęsia miestą, prisijungia prie jo, jos šokis tampa beveik architektūros dalimi. Šis filmas visų pirma leidžia patirti miestą, visų antra – artimai išgyventi moters-mamos-menininkės autobiografijos akimirką, kurioje ji įsileidžia sūnų Eliją į savo šokio-kaip-gyvenimo aikštelę. Prisiliesti prie žmogaus – reta galimybė, kurią suteikia dokumentiškai autentiški „M(e)&M(other)“ kadrai, kurie vis dėlto – ir tai yra puiku – neviršija choreografinės filmo išraiškos kokybės.
Žvilgsnis į kūną kaip mėginimas suvokti save, savo ištakas ir ryšį su pasauliu – ir filmo „MA 180“ pagrindas. Erikos Vizbaraitės su komanda darbas – labai subtilus, dinamiškas, vizualiai išieškotas ir neperkrautas. Žmogaus, gamtos ir veiksmo dermė susipina į gilią paiešką, beveik maldą. Savitas akcentas – tekstilės detalės: suknelė, skara, audinių kritimas kaip kultūrinį paveldą ir tapatumą išreiškiantys ženklai kuria papildomą kūrinio plotmę. Akivaizdu, kad kūrėjai moka išpešti grožį iš faktūrų, paviršių ir kitų mikroniuansų, pavyzdžiui, kūno virpėjimo. Žiūrėdamas „MA 180“, patrauki į tą patį kūno ir tekstilės kelią, kuriame nieko nėra per daug, visko tik po kelias eilutes – smėlio, smilgos, moters, rūko.
Reakcija į pasaulį
Kanarų salose nufilmuotas filmas „Dirbtinis“ nagrinėja mūsų gyvenimo nederėjimą su gamtos gyvenimu. Šokio menininkių Dovilės Petkūnaitės ir Rūtos Butkus žvilgsnis į pasaulį – socialiai atsakingas, savo vaikščiojimu, gulėjimu, sėdėjimu, stovėjimu, kvailiojimu labiau panašus į tyrinėjimo procesą, kuriame leidimas sau tiesiog tyrinėti, nesiorientuojant į rezultatą, ir yra didžiausia vertybė. Kraštovaizdžio tobulybė čia pasitelkta kaip kontrastas treningams, blizgančioms plastiko paklodėms ir suknelėms iš būsimų gyvenimų. Smagiausia, kad pasirinkusios rimtą temą šokėjos yra nerimtos: atsipalaidavimas, absurdo estetika ir švelni ne-atsakomybė suveikia kaip ypatingas, bet neįkyrus ir beveik šventiškas priekaištas žmonijos niekšybėms bananų giraitėse.
Mariaus Paplausko ir Vilmos Pitrinaitės „Somaholidays“ tyrinėjimo grožiu, šokėjų neįpareigotumu ir vidine laisve artimas filmui „Dirbtinis“. Saldu žiūrėti tokią svaigią kūnų interakciją karantino laikotarpiu – ir, rodos, niekaip negana. Čia svarbiausi yra kūnai ir jų pamišimo laipsniai: keista, bet miško ir pajūrio čia nei matosi, nei norisi – visas dėmesys krypsta į veidus ir judesį. Rodosi, kad filmas ilgisi sau būdingų paprastesnių erdvių (turiu minty spektaklį „Somaholidays“), kuriose galima būtų atsiduoti vien tik keliui į beprotybę. „Somaholidays“ – labai intensyvi atostogaujančių kūnų kelionė į hipnotišką, rituališką pabėgau-nuo-pasaulio realybę, tampanti komentaru mūsų įtemptiems kūnams, kurie atostogauti nemoka tol, kol mes jų keltais neperkeliame į visokias Kuršių Nerijas. Beje, šis filmas – tikras poilsis nuo lietuviškos festivalio programos sunkumo jausmo, kuriame juokauti beveik niekam nekyla ranka.
Ritualai ir sapnai
Taip pat iš spektaklio gimęs Airidos Gudaitės, Lauryno Žakevičiaus, Laurynos Liepaitės „Žaidimas baigtas“ – choreografiškai pats intensyviausias festivalio lietuviškos programos filmas, įveliantis žiūrovą į sapno mitologiją. Čia miškas virsta ta smėlio dėže, kurioje mūsų pasąmonė pradeda žaisti tik jai vienai juokingus žaidimus. Nors naktinis miškas dažniau asocijuojasi su kriminaline estetika, „Low Air“ pavyksta sukurti miško kaip uždaros erdvės, plytinčios kažkur mūsų kūne, pojūtį. Ši erdvė saugi tik dėl to, kad gerai ją pažįstame. Tačiau iš tiesų – ar ne ji yra pati baisiausia vieta būti? Visi šie klausimai telpa į pusvalandį be galo išraiškingo, pačiu šokiu kalbančio filmo. „Žaidimas baigtas“ lietuviškos festivalio programos kontekste ypatingas tuo, kad vienintelis absoliutų dėmesį sutelkia į šokį kaip įrankį kalbėti, suvokti, transliuoti. Šokis čia neleidžia kalbėti niekam kitam ir žiūrovo kūną krečia kaip elektra – tuo darbas artimas Jungtinės Karalystės šokio filmui „Klounai“.
„Šeiko Šokio Teatro“ filme „Po oda“ vėl grįžtame į Kuršių Neriją, jos kopas, pajūrį, pušynus. Stipriausią įtaką filmo estetikai daro audinio ir vėjo, audinio ir kūno, audinio ir judesio piešiniai. Šokėjai čia yra tik sukantieji, tūnantieji, judinantieji nepažinią egzistencijos materiją – audinį, kuris savaime nebūna, būna tik žmogaus liečiamas. Filme justi pagarba gamtai ir žmogui kaip integraliai jos daliai, kurios akivaizdoje ji pati tampa, patiria virsmą, įgyja prasmę būti. Šokis čia veikia kaip ritualas ir būdas suvokti save geografiškai ir socialiai – kaip vieną iš visų. Turbūt gražiausias visos festivalio programos momentas – per visą kadrą ištemptas vėjo judinamas audinys, tai uždengiantis, tai atidengiantis jūrą su visa jos perspektyva. Toks kankinančiai gražus ir drauge toks nepakenčiamas, nes slepiantis kai ką beveik svarbiausio ir šiaip jau neuždengiamo – horizontą. Plojimai šiuos kadrus užfiksavusiai Trécy Afonso.
Sakurako ir Chris Rudz filmas „Sakura Dream (In the Realm of Spirits)“ – mistiškiausias, japoniška kūnų ir erdvės kalba šnekantis darbas, tyrinėjantis dvasinio gyvenimo tamsas ir šviesas. Juokaujant norisi pasakyti, kad tai vienintelis filmas, kurio veiksmas vyksta lapuočių, o ne spygliuočių miške. Nejuokaujant – kūrinys nejaukus, žadinantis ribines būsenas, nors kultūriškai tolimas, vis dėlto atkeliantis savęs ir kito baimę; nežinią, koks yra tas kitas – savas ar svetimas. Filmo naratyvas – mitinis, pasakiškas, įspūdį kuriantis per judesio neįprastumą, neatpažįstamumą, per ištapytų veidų ir įstringančių žvilgsnių dinamiką, per visa gaubiantį anapusybės jausmą. Vis dėlto kūrinyje ilgainiui pasimeti: nežinia, ar dėl to, kad visko šiek tiek per daug, ar dėl to, kad per mažai tapatumo su šiandienos žmogumi ir jo dabartišku pasauliu.
Pasitikėti kraštovaizdžiu
Šokio filmų žanras turbūt ne man vienai yra atradimas, šventė, kelionė ir fejerverkas. Festivaliui „Naujasis Baltijos šokis´20“ pavyko sukurti nors nuotolinį, bet didelį šokio burtą. Lyginant įdomiausius užsienio šokio filmus ir „Naujojo Baltijos šokio´20“ lietuviškų filmų programą, į akis krenta svarbi skirtybė: be kelių išimčių, mūsų šokėjai labiau pasitiki kraštovaizdžiu, nei savo kūnu – būtent gamtinei aplinkai jie suteikia visas spragas užpildančios materijos vaidmenį. Atrodo, kūrėjų nuostata tokia: jei ko trūksta, žiūrėkit į mišką. Kalną. Vandenį. Taip atsakomybė nukrenta nuo kūno ir choreografinės išmonės. Žiūrėdamas „Naujojo Baltijos šokio´20“ pristatytus užsienio kūrėjų darbus – Hofesho Shechterio „Klounai“ ir Yoanno Bourgeois „Didieji vaiduokliai“, – negali atgauti kvapo nuo įspūdingos kūnų architektūros ir kintančio pačių kūnų peizažo. Lietuviai vis dar įsitvėrę tikro – miško ir kopos – peizažo, kuris kartais daugiau atima, nei duoda. Ką gi – po pirmų kartų bus antri, visi išeis iš miško ir gal pradės mąstyti apie savo odą kaip apie gražiausią landscape´ą.
Projektą „Šokio, cirko aktualijos: analizė, naujienos, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
