Scenos menų naujienas ir refleksijas pristatanti interneto svetainė „Menų faktūra“ surengė diskusiją, kurioje aptarė 2020 m. rugsėjo 8-12 dienomis Vilniuje vykusį jau šešioliktąjį tarptautinį festivalį „Naujojo cirko savaitgalis“, pristatantį vieną jauniausių (o galbūt vis dar patį jauniausią) ir įspūdingiausių scenos menų žanrų.
Lietuvoje tai tikriausiai vienas iš nedaugelio šiemetinių tarptautinių renginių, įvykusių tomis dienomis, kuriomis ir buvo planuotas. Vis dėlto, tikėtina, kad festivalio programą lėmė ne tik organizatorių skonis bei finansinės galimybės, bet ir pandemijos padiktuota situacija. Penkiems šiųmetinės programos spektakliams pavyko pasiekti Vilniaus scenas „Menų spaustuvėje“ ar Lukiškių kalėjimo cerkvėje. Tai – Nathano Israëlio ir Lunos Rousseau „Molio žmogus“ iš Prancūzijos, Jungtinėje Karalystėje sukurtas Nikki&JD spektaklis „Mazgas“, vokiečių trijulės „Still Hungry“ darbas „Varnos“, suomių „Agit-Cirk“ diptikas „Stipruolis / Lidija“ bei prancūzų „Cie Aléas“ duetas „Meteoras“.
Nepaisant sudėtingų aplinkybių, festivalis įvyko, todėl įdomu aptarti, kokiu cirku džiaugtis ir ko mokytis pakvietė šiemetinė programa, kokius iššūkius ji pasiūlė žiūrovams ir ką apie visa tai mano profesionalūs scenos meno vertintojai. Apie tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio programą ir jai keliamus lūkesčius diskutavo teatrologė Ramunė Balevičiūtė, teatro kritikas Vaidas Jauniškis, teatrologė Vlada Kalpokaitė ir teatro kritikė Ingrida Ragelskienė. Pokalbį moderavo scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė.
Pokalbio tekstas parengtas pagal svetainėje „Menų faktūra“ anksčiau publikuotą tinklalaidę.
—–
Aušra Kaminskaitė: Pirmas klausimas skirtas jums, ilgamečiams „Naujojo cirko savaitgalio“ žiūrovams, kurie gana seniai seka festivalio programą, o kai kurie čia yra ir dirbę: ar eidami į XVI „Naujojo cirko savaitgalį“ turėjote kokių nors lūkesčių?
Vlada Kalpokaitė: Neinu niekur, kur neturiu lūkesčių. Ir jie visą laiką yra gana aukšti. Per metus spėji pamiršti, ką nelabai smagaus pamatei pernykščiame festivalyje ir lūkesčiai vėl iš naujo užauga. Ir vėl eini kupinas didelių lūkesčių.
Ingrida Ragelskienė: Aš pasakysiu kitaip. Tikrai visada stengiuosi atsiriboti nuo bet kokių lūkesčių. Ypač 2020-aisiais, suvokdama, kokį sukrėtimą išgyvena visas laukas, ypač – teatras, be abejo, taip pat ir cirkas, ir šokis. Tad šiuo metu bet kokiam festivaliui ar premjerai taikyti lūkesčius gal net būtų neetiška.
A.K.: O jei atmetus pandemijos aspektą, vertinant tik meninę dalį?
I. R.: Vis tiek negaliu atsiriboti. Man atrodo, net pati programa atspindėjo tai, ką geram, didžiulį potencialą turinčiam festivaliui gali padaryti force majeure įvykiai, t. y. pandemija. Tai labai atsispindėjo ir programoje, ir neįvykusiame spektaklyje, ir atmosferoje. Trūko bendrystės, diskusijų, buvimo kartu po festivalio.
Vaidas Jauniškis: Turbūt pirtarsiu Ingridai. Lūkesčiai… apskritai aš turbūt neturiu lūkesčių – bus kaip bus – ir tada nusistebi arba ne. O čia, suvokiant šių metų situaciją, ekstremumus, tai tiesiog eini ir žiūri, kas bus, – kaip bus išsisukta.
Ramunė Balevičiūtė: Aš galbūt ne visai pritampu prie šitos kompanijos, nes tikrai nesu tas žmogus, kuris kasmet stebėjo festivalį ir sekė jo raidą. Skirtingai nei kitus festivalius, šitą žinau mažiausiai, todėl lūkesčių neturėjau jokių. Bet šiaip, kalbant apie cirką, tai mano asmeniniai santykiai su juo yra nevienareikšmiai – tai nėra ta scenos meno forma, kurią nedvejodama rinkčiausi turėdama pasirinkimą. Todėl ir buvo truputį savanaudiški lūkesčiai: gal dabar jūs mane nustebinkit taip, kad aš pakeisčiau savo nuomonę.
A. K.: Vaidas minėjo, kad buvo įdomu žiūrėti, kaip festivalio organizatoriai išsisuks dabartinėje situacijoje. Tad kaip pavyko?
V. J.: Visas festivalis man atrodo labai kovidinis. Pirmiausia – nebuvo didesnių trupių, kurios ir negalėjo pasirodyti didesnėse erdvėse tikriausiai dėl žiūrovų kiekio bei spektaklio atsipirkimo santykio. Buvo panaudota nauja erdvė – tai Lukiškių kalėjimo cerkvė. Dar yra svarbu tai, ko mes nematėme: man atrodo, festivalio stiprioji pusė buvo ta, kad kai kurie renginiai buvo parodyti Visagine ir Nidoje. Visagine, kaip Audronio Imbraso matomoje potencialioje vietoje, kur gali atsirasti tam tikros naujojo cirko užuomazgos. Ir Nidoje, kur apskritai niekas nematė to cirko. Be to, negalėjo atvykti „Cirkus Cirkor“. Ir dar vienas spektaklis neįvyko dėl atlikėjo traumos. Tai summa summarum festivalis buvo sudarytas iš mažų projektėlių mažose kamerinėse erdvėse. O nuo to tarsi buvome atpratę, nes prieš keletą metų jau buvo didesnių pareiškimų kai kuriais spektakliais „Menų spaustuvėje“ ar Katedros aikštėje.
R. B.: Ne tik šis festivalis, bet ir kiti, kurie vis dėlto įvyko… Kuo jie išlošė šiomis aplinkybėmis, – kaip ir mes visi, jeigu apskritai galima išlošti, – tai tuo, kad, manau, buvo labai stiprus edukacinis aspektas. Tai festivalio stiprybė, nes surengtos ir rašymo dirbtuvės, ir paskaitos, ir diskusijos… Tai, ką galima padaryti tokiomis aplinkybėmis, manau, buvo padaryta šimtu procentų.
A. K.: Ingrida, minėjai, kad kaip tik pasigedai veiklų, palydinčių spektaklių programą?
I. R.: Esame įpratę prie spektaklių aptarimų, klubinės veiklos, neformalaus bendravimo… Gal taip nutiko dėl to, kad atsirado nauja erdvė. Atsirado savotiškas benamystės jausmas festivalio metu. Nes visada norisi suktis aplink „Menų spaustuvės“ orbitą, o čia buvo labai sunku susitapatinti su konkrečia erdve, koks, pavyzdžiui, buvo jau prisijaukintas ir Bernardinų sodas… Įpročio jėga turi savo grožio.
A. K.: Kalbant apie festivalio programą, aš pati šįmet nustebau atradusi abstrakčią, bet daug kur išryškėjusią temą, stipriai vienijusią beveik visus spektaklius. Tai – santykių tema. Nemažai spektaklių kalbėjo apie norą kurti santykius, apie buvimą juose, apie tai, kas įvyksta, kokie šalutiniai klausimai lydi santykius. Ar kam nors kilo panašių minčių?
V. K.: Taip, sakyčiau, buvo tokia linija. Bet aš ne taip pozityviai į tai žiūrėjau. Ir tikrai ne kovidiniam kontekste, bet beveik visais atvejais, išskyrus galbūt tik vieną spektaklį, visa ta santykių linija dažniausiai nukrisdavo į visiškai buitinį lygį. Ir, sakyčiau, ji būdavo tai, kas keldavo apmaudą. Kažkokie melodraminiai aiškinimaisi, ypač ten, kur atsirasdavo tekstas – nelabai didžiulių dramaturginių aukštumų. Tai, ką galbūt kitaip būtum sugalvojęs, jei nebūtų teksto ar aiškių bandymų pasakoti istorijas, bet tau akivaizdžiai rodo, kaip turėtum suprasti spektaklius ir tai nėra įdomu, nes net serialai šiuo atspektu turbūt yra žymiai gilesni negu ta santykių tema, kuri nuskambėjo daugelyje spektaklių.
I. R.: Pratęsdama Vlados mintį… Pati sau apsibrėžiau, kad tai labiau buvo išsakytų patirčių tema. Man buvo brangu, kad cirko menininkai maksimaliai integruoja tekstą. Akivaizdu, kad storytellingo pamokos nepraėjo veltui – čia jos išnaudojamos pasakoti asmeninėms istorijoms, išlaisvintoms patirtims. Man pačiai tikrai buvo naujų atradimų teksto ir naujojo cirko jungtyje.
R. B.: Manau, kad tai yra viena bendrų tendencijų šiuolaikiniuose scenos menuose – būtent autobiografiškumas ir kaip jis integruojamas į meninį procesą. Vienu atveju – tai padaryti pavyksta geriau, kitu – gal ne taip sėkmingai. Bet manau, kad tai yra tam tikra tendencija. O cirke juolab paranku ir patogu tai daryti.
V. K.: Man kiti epitetai kyla: banalu, neretai lėkšta ir tikrai kilo klausimų, ar apie visus santykius verta pasakoti, ar visos jūsų patirtys tokios unikalios, ar pakanka tik tavo paties išgyvenimų, ar vis dėlto reikėtų paskaityti keletą knygų ar dar ir susikurti kažkokį kontekstą. Tad buvo sekloka ir tiek.
I. R.: Čia yra distinkcija tarp patirčių unikalumo ir universalumo.
A. K.: Žmonėms tikriausiai patinka tapatintis su tuo, ką jie mato; patinka, kad viskas puikiai pažįstama. Tik turbūt prieiname prie to, kad tokius spektaklius galima vertinti kaip nepakankamai gilius.
R. B.: Iš dalies aš pritarčiau Vladai, todėl, kad apie tą patį galima kalbėti skirtingai. Mes galime palyginti du spektaklius – „Mazgą“ ir „Meteorą“ – kurių dramaturgija ir struktūra tam tikrais aspektais yra panaši: veikia scenos partnerių pora, tik vieni viską perteikia per judesį ir kitus cirko elementus, o britai, kurie pristatė „Mazgą“ ir, kaip supratau, neįtikino Vlados, naudojo šokį, tekstą, tiesiog pasirinko kitas kalbėjimo priemones. Ir turiu pripažinti, kad mane irgi labiau įtikino prancūzai savo lakoniškumu, netiesiogine raiška.
V. K.: Man atrodo, šiuo atveju cirkas yra turbūt artimesnis šokiui. Šiame festivalyje, atrodo, daugiau pasakyti pavyko tiems, kurie nekalbėjo tekstais, bet kalbėjo judesiu, savo meistriškumu, tam tikrais erdviniais santykiais, sukurta atmosfera. Bet nebūtina išeiti prie mikrofono ir pasakyti: „myliu, nemyliu, čia mes susitikome, paskambinsiu, parašysiu“. Ne dėl to, kad man nepatiktų kasdieniška tema ar nežiūrėčiau serialų – net priešingai. Bet man tai kirtosi su šiuolaikinio cirko materija. Man atrodė, kad tai nesikabino į vientisą kūrinį – tie prakalbėti spektaklio elementai ir epizodai „o dabar mes pakilnokime vienas kitą, parodykime akrobatiką“. Man atrodo, tokiu atveju spektaklis pradeda byrėti. Nemačiau organiško junginio.
I. R.: Gal iš tiesų didelė rizika, kai tekstas pradeda veržtis į naująjį cirką.
V. K.: O gal Vaidas norėtų pasisakyti?
V. J.: Aš tiesiog buvau sutrikęs, nes galvojau, kad kai paminėjai santykius, tai pasakykit man spektalį, kuris nėra apie santykius. Kokie yra santykiai? Nebent monospektaklių buvo keletas, kur santykiai buvo tik su žiūrovais arba egzistenciniai, gal abstrakčios egzistencinės problemos.
A. K.: „Molio žmoguje“ artisto judėjime gali pamatyti norą eiti į santykį su kažkuo, norą kažką turėti greta.
V. J.: Taip, būtent. Todėl ir sakau. Bet apskritai visuose spektakliuose aš mačiau tokią vieną silpniausių grandžių – tai režisūrą. Pavyzdžiui, „Meteore“ ji turbūt buvo geriausia: ten labai susisieja cirko antologijoje, būtyje, kad metaforos išreiškiamos fiziniais veiksmais. Ir labai aiškiai – vienas žmogus palaiko kitą, vienas žmogus atsiremia į kitą. O čia jie nebesutelpa verždamiesi į viršų, vadinasi, kažkas kažkam užleidžia vietą. Žodžiu, vienos metaforos. Man galbūt šitas spektaklis labiausiai priminė anksčiau pristatytą chrestomatinį spektaklį „Siūlas ant sniego“ su akrobatais, einančiais lynu. Nors kalbant apie režisūrą, man kartu pritrūko erdvės, santykio su erdve. Lukiškių kalėjimo cerkvė buvo pasirinkta kaip bet kokia kita erdvė – ji absoliučiai neveikė. Gali kažką sugalvoti, yapč „Molio žmoguje“, kuris apskritai man yra abstrakcijų visuma – kur bespjausi, ten rasi reikšmę. O man apmaudžiausia galbūt buvo būtent dėl „Varnų“, spektaklis buvo labai gerai sugalvotas: jų pačių autobiografinė, patirta tema, kaip elgtis mamoms, moterims, kurios yra aktorės, artistės, atlikėjos, ir kaip suderinti tokį gyvenimą su cirku. Tai įdomi, puikiai užkabinta tema, kai kurie numeriai visai gražūs, pavyzdžiui, rūbų tvarkymo ir žongliravimo scena… Bet ten irgi pritrūko sudėliotų režisūrinių akcentų.
A. K.: Pakalbėkime apie „Varnas“: norisi išplėtoti Ingridos minėtą temą – cirko artistų ir jų naudojamų technikų santykis su tekstu. Ar žiūrėdami „Varnas“ galvojote apie tokius dalykus? Apskritai šis spektaklis man įdomus ir tuo, kad jis šįmet buvo vienintelis, apie kurį girdėjau pačių įvairiausių atsiliepimų.
R. B.: Iš profesinės pusės turiu sutikti su Vaidu ir pripažinti spektaklio nuodėmes ar trūkumus, bet šiaip man tai buvo simpatiškas darbas, nes papirko tų atlikėjų nuoširdumas – tame buvo saviironijos ir kartu iš tiesų susimąstai, koks nepavydėtinas jų likimas. Ir kaip apskritai įmanoma visa tai suderinti – jei dar nori kažką toje profesijoje pasiekti… Tai šituo aspektu spektaklį žiūrėjau labai empatiškai. Bet dėl režisūros, reikia sutikti su Vaidu, kad būtų galima ir dramaturgiją patvarkyti, ir režisūrą suveržti.
I. R.: Išskirčiau „Varnas“ kaip aiškų bandymą kurti feministinį pasaulį. Tai vienintelis spektaklis programoje, kuris iš karto man atvėrė empatijos vartelius, – čia gal mano asmeninės – mamos – bėdos. Sakyčiau, toks drąsus ir aiškus temos suformulavimas, toks labai radikalus ištransliavimas, visų pirma – per kūną, per motinystės paliekamus ženklus moters kūne, – buvo viena iš įdomesnių šio festivalio patirčių. Bet vėlgi – kiek žiūrovų, tiek, matyt, įspūdžių ir vertinimų.
V. J.: Nenoriu būti neteisingai suprastas – man šitas spektaklis irgi buvo turbūt pats simpatiškiausias ir gyviausias. Ir aš jau kartais būnu taip pat empatiškas ir šiuo aspektu… Spektaklis tikrai pateikė aštrią problemą. Man nebūtina identifikuotis vienaip ar kitaip, kad ją suprasčiau. Ir tai yra gerai. Bet Aušra klausė apie cirko artisto ir teksto santykį, tai šitoje vietoje man jų vaidyba atrodo silpnoji pusė – tai buvo mėgėjiška. Jos stiprios kitur.
V. K.: Būtent šitas žodis! Nes aš galvojau, kas man nutiko šio spektaklio metu, kodėl užstrigo visi empatijos varteliai, niekas neatsidaro ir niekas mano motinystės patirčių čia neiššaukė. Būtent tai – net ne pats tekstas ar kad jis apskritai panaudotas, ar kaip jis sukonstruotas, kokie režisūriniai ar dramaturginiai momentai… Bet kai jos imasi jau šiek tiek tarsi aktoriaus, o ne cirko artisto vaidmens, – visų pirma aiškiai atskiriant tuos du dalykus, – tai yra visiškai mėgėjiška vaidyba, kuri dar siunčia kažkokių pramoginės scenos signalų.
I. R.: Buvo burleskos.
V. K.: Burleska yra labai gerai, bet man atrodo, kad ten jos nebuvo. Ten buvo daugiau mėgėjiško teatro ir labai prastos klounados momentų. Pati klounada, man atrodo, yra aukščiausia aktorystės forma. Bet čia buvo tokia klounados parodija ir bandymai gelbėtis, bandyti vaidinti, imtis iš arsenalo priemonių, kurios yra neįvaldytos ir tai visą laiką smukdė spektaklį. Todėl laukdavau, kol visi užlips ant tų savo cirko įrankių ar įrengimų ir pradės daryti tai, ką iš tikrųjų moka. Nes tuomet keičiasi net jų veido išraiškos, pakeisdamos buvimo scenoje formą, kuri nėra banali. Tada pradedi galvoti: gal geriau ir būtų visa tai perteikta vien tuo judesiu. Man atrodo, kad įmanoma papasakoti tą pačią istoriją apie motinystę, apie amžių, apie žmogaus (ne)reikalingumą be visų kalbėjimų ir be prastos vaidybos.
V. J.: Pavyzdžiui, jeigu jos būtų pasikvietę trupę iš Vokietijos – „She She Pop“, kur moterys kalba apie save ir būtent autobiografinius dalykus. Pasikvietę tam, kad jos pasakytų, kad jūs nevaidinkite, jūs paprastai pasakokite.
A. K.: Pastaruoju metu menininkai labai mėgsta pasukti tarpdiscipliniškumo link ir tuomet kyla problema, kuri egzistuoja ne tik tarp cirko artistų. Visi supranta, kad cirko technikoms atlikti reikia daugybės metų treniruočių, šokio technikoms įvaldyti – taip pat, muzikantai turi ilgai mokytis, kol gali groti sudėtingus kūrinius. O vaidybą daug kas suvokia kaip tiesiog atėjimą ant scenos ir gyvenimą – darymą to paties, ką darome savo kasdienybėje. Ir tada atrodo, kad tai padaryti scenoje nėra sudėtinga.
R. B.: Iš tikrųjų kažkokio universalaus atlikėjo poreikis yra akivaizdus kaip niekada lig šiol, turint omenyje tą scenos meno kontekstą, kuriame šiandien esame atsidūrę. Tai susiję ir su atlikėjų rengimo, ugdymo programomis. Tai aktualus dalykas.
V. K.: Ką jos apskritai veikė iki šio spektaklio? Kokia buvo jų kalba – cirko, teatro? Su kuo jos pačios save sieja? Mus įmetė į festivalio kontekstą, mes savaime bandome prikabinti viską, ką išmokome per šešiolika – o dieve! – festivalio metų. Šios atlikėjos galbūt tai suvokia visiškai kitaip. Ir vaidina šį spektaklį, turi savo auditoriją. Mes nieko nežinome ir galime fantazuoti, ką norime. Tada bandome joms prikabinti vos ne Berlyno teatrų patirtis, o jos jų gal nė nematę ir joms neįdomu.
I. R.: Bet juk pačiame spektaklyje nuskambėjo tema, kad jos dalyvavo šou, tai yra, klasikiniame cirke, kur reikia gražios moters, įsisupusios į plunksnas.
V. K.: Tai va, labai gali būti.
I. R.: Ir būtent po šito spektaklio labiausiai norėjosi susitikimo su aktoriais.
V. K.: Beje – būtų buvę galima užduoti joms tuos klausimus.
I. R.: Čia būtų buvusi erdvė rimtai diskusijai ir pokalbiui – tai labai reikalinga.
V. K.: Pamenu, kad pirmuosiuose festivaliuose dažnai kėlėme klausimą apie skirtumus tarp šiuolaikinio ir tradicinio cirko. Ir mus ta tema persekiojo, atrodė labai svarbi. Manau, dabar jau nebeįdomu apie tai kalbėti, jau visi suvokia, kad tos ribos nėra, niekas čia taip neskirsto, yra visai kitos tradicijos ir daug priklauso nuo nacionalinių mokyklų, juolab šios šakos dažnai veikia kaip hibridinė forma – sunku pasakyti, ar tai tradicinis cirkas, ar šiuolaikinis. Bet čia galbūt reikėtų vėl pabandyti sudėlioti būtent tą kontekstą, prie kurio spektaklio autorės save priskiria.
A. K.: Toliau spektaklis „Molio žmogus“, kartu turbūt galime kalbėti ir apie „Lidiją“ bei „Stipruolį“, pakankamai metaforiški spektakliai, juose daug simbolikos. Mes, šio pokalbio dalyviai, esame metaforinio teatro tradicijomis užauginti žmonės, tad ar žiūrėdami tokius spektaklius profesiškai jaučiatės patogiau nei kitokio pobūdžio spektakliuose?
V. K.: Visų pirma, aš nemačiau nieko bendro tarp „Lidijos“ ir „Molio žmogaus“. O „Molio žmogus“ man, kaip kritikei, užaugintai metaforinio teatro dirvonuose, pasirodė visų imanomų metaforinių teatro klišių rinkinys. Toks molio gniutulas, kuriame visą laiką neaišku, kam čia tie žongliravimo įrankiai. Man tai atrodė patosinis pasakojimas, milijoną kartų matytas. Pasakydama, kad tai buvo retro, turbūt įvardyčiau stilistiką… Man atrodo, jis toks labai senas darbas, pasenusios ir neaktualios teatro kalbos. Prigalvoti prasmių, kaip Vaidas sakė, galėjai kiekviename molio blyno kvadratiniame centimetre. Ir manau, mes visi puikiai tai padarytume – papasakotume už tą spektaklį labai gražią istoriją, ten galima net pramatyti civilizacijų raidos etapus, žmogaus lukštenimąsi ir ciklišką judėjimą… Man tai atrodo nebeįdomu.
V. J.: Galvoju, kad tą spektaklį, – tuo metu kai aš jį žiūrėjau, – dar galėjo išgelbėti apšvietimas. Truputėlį pagelbėti estetiškai. Žiūrėjau jį penktą valandą popiet, pro langą matėsi dienos šviesa ir tos faktūros, kažko molinio taip ir nesimatė. Tai būtų labiau koncentravę žvilgsnį. Gal pagal lietuviško teatro genofondą tamsoje turėtume įžvelgti dar daugiau prasmių?
I. R.: Aš irgi žiūrėdama „Molio žmogų“ labiausiai galvojau, kad jį reikėtų sugrąžinti į gamtą, į pirminę aikštelę kažkur girioje, parke. Dabar gi spektaklis, rodomas cerkvėje, tapo pertekline metafora, kuri jau yra tokia sodri, tokia aiški, tokia atkoduota, seniai ir daugybę kartų… Juk mes turime Beną Šarką – tą patį Molio žmogų. Gal esame išlepinti patirčių ir dažnai būname kritiški tam pačiam savo „grynuoliui“ Benui. Bet visą laiką buvo noras palyginti, kaip virtuoziškai su materijomis susidoroja Benas Šarka. Grįžęs į gamtą, kažkokioje festivalinėje, gamtinėje aplinkoje, gal „Molio žmogus“ būtų nuskambėjęs kitaip. Galbūt. Bet čia tik spėliojimas.
V. J.: Bet lyginant su Benu Šarka, vis tiek čia yra režisūros ir medžiagos problema, kurią tu pasirenki ir kaip ją organizuoji. Na, prancūzas galbūt yra žongliravimo profesionalas, ką jis mums šiek tiek parodė, ir tiek.
A. K.: Man atrodo, žonglieriai jau seniai nebesiorientuoja vien į tai, kaip pademonstruoti tik techninius dalykus.
R. B.: Gal galėčiau grįžti prie to, ką pasakiau pačioje pradžioje apie savo asmeninį santykį su cirku. Dabar aš suprantu: iš pradžių galvojau, kad esu pernelyg empatiška šiam žanrui, nes man visą laiką labai baisu žiūrėti, jaudinuosi, kad jiems viskas pavyktų, žodžiu – negaliu įsijausti. Bet dabar suprantu, kad tai yra tam tikras atilikėjų meistriškumo rodiklis. Nes žiūrint „Molio žmogų“, galvojau, ar jis dar kvėpuoja, norėjau, kad nusiimtų molį, nes atrodė, kad tuoj uždus. Bet kai žiūrėjau „Lidiją“, kai suomių atlikėja rodė techniškai kur kas sudėtingesnius dalykus, atrodė, kad jai yra taip lengva, kad tai nereikalauja visiškai jokių pastangų. Tai čia iš tiesų yra spektaklio atlikimo ir kokybės meistriškumo rodiklis, tam tikras kriterijus.
A. K.: Vlada, minėjai, kad spektaklis „Lidija“ tau visai neatrodo metaforinis.
V. K.: Man atrodo, kad tai buvo tokia gryna, graži abstrakcija, be jokių metaforų, kuri atlikta labai švariai, techniškai, labai stipriai, su didžiule natūralia įtampa ir pavojumi, kuris yra vienas spketaklio elementų, ir jis augantis, pulsuojantis. Garantuoju, kad tai pavojinga ir artistei, ir žmonėms, sėdintiems nedideliu atstumu kupole… Čia nesimezgė ypatingi naratyvai, nes būdamas ten, tuo momentu, jutai visai kitokias, gal labiau fizikines ir fizines spektaklio savybes. Nepaisant to, kad sakote, jog nesimatė, kad jai sudėtinga, man tos mėlynės ant jos kojų buvo labai iškalbingos. Paskui suvoki, kad tas žmogus kūrė visai kitokią erdvę, nepaisant to, kad buvo arčiausiai žiūrovo. Ji buvo kitoje plotmėje ir tai buvo labai vertingas dalykas.
R. B.: Vlada labai tiksliai įvardijo, aš jai visiškai pritariu. Šis spektaklis galbūt ir paliko didžiausią įspūdį. Svarbu atskirti: tarsi supranti, kaip tai yra techniškai padaryta, kokio įdirbio tam reikia, bet iš kitos pusės – tai yra taip grakščiai pateikta, spektaklis tada pasiekia kitą lygmenį. Apie tai ir yra cirkas: apie pavojų, apie riziką, apie santykius, apie pasitikėjimą.
V. K.: Man atrodo, kad cirko materija artimesnė šitokiam buvimui vienoje erdvėje. Ne visi scenos menai privalo pasakoti istorijas. Arba ne visas istorijas. Yra tam tikra patirtis, į kurią įeina visa tai: ir artumas, ir atstumas, ir balansas, ir metalo garsas, džeržgesys, ir pavojaus elementai. Bet tai nebuvo specialiai sukurta patirtis tam, kad pakutentų nervus. Čia tikrai yra tradicinio cirko elementas: kažkas šoka iš labai aukštai ir visi bijo, kad užsimuš. Manau, iš dalies jie tai daro sąmoningai, nes „Agit-Cirk“ edukuoja žmones apie tradicinį ir netradicinį cirką. Tai yra savo amato ir jo istorijos išmanymas. Buvo žaidžiama su tradicinio cirko pseudopavojingumu, gal netgi poppavojingumu, ir tuo šiuolaikinio cirko gilumu, gal net tamsumu. Man tai buvo „tamsus spektaklis“ – teigiamu aspektu.
I. R.: Tamsesnis už „,Meteorą“? Nes tokio įsitraukimo ir rizikos pojūčio, kokius suteikė prancūzų pora, man tikrai buvo per daug.
R. B.: Papildydama tai, ką Vlada pasakė, noriu pridurti, kad buvau viena iš nedaugelio, kuri matė ir „Stipruolį“. Tas pasirodymas buvo sumanytas kaip diptikas, kurio antroje dalyje vaidino mūsų aptartos atlikėjos partneris, jis demonstravo būtent senojo cirko triukus. Tai idėja tarsi aiški, tik man labai pritrūko jo santykio su tuo, ką daro, nes tai buvo pateikta kaip spektaklis, bet iš esmės tai buvo edukacinis užsiėmimas – įtraukiami žiūrovai, jie prašomi tapti partneriais, palaikyti kažką, stumti rutulį… Ir tame nesijautė jokio santykio, mane tai sutrikdė. Bet visuma, pati idėja, kurią įvardijo Vlada, manau, yra labai graži.
V. J.: Pridursiu dėl „Lidijos“. Man iškilo daugaiu klausimų. Jūsų besiklausydamas suprantu, kad mano žvilgsnis buvo ne tas, aš neįjungiau kažkokio abstraktaus žvilgsnio. Man jis visgi atrodė pasakojantis tekstą. Turiu omenyje, kad yra užgesinamos švieselės, po to jungiami stroboskopai, ji kažkur landžioja, kažką daro, tada nukeliamas kupolo viršus ir toliau karstomasi kažkokiais medžiais, persirengiama, minimaliai pakeičiamas kostiumas… Visas šitas dalykas man tarsi signalizavo apie kažkokį tekstą ir tada mano vienas klausimų yra: kas ta Lidija? Kodėl taip pavadintas spketaklis? Visiškai nerandu atsakymo, nesuprantu. Žūriu į kostiumą, į karstymąsi medžiais, ir matau Tarzano partnerę Dženi – galvoju, ar čia atsitiktinumas, kad artistės vardas yra Jenni? Kiek čia yra mano prifantazuota, kiek neišpręstų klausimų?
I. R.: „Lidijos“ nemačiau, bet mačiau pačią palapinę ir žinau, kodėl į ją nelindau. Nes kartais atbaido tas begalinis noras įtraukti žiūrovą. Aš tikrai pradėjau vengti tokių ankštų erdvių. Tai yra kiekvieno kelias ir pasirinkimas, bet teko neiti į spektaklį, nes suvokiau, kad būsiu labai stipriai įtraukta ir galbūt išgyvensiu kokį panikos priepuoliuką.
A. K.: Ar šiame spektaklyje kiti jautėtės stipriai įtraukti?
V. J.: Kadangi atlikėja mane išsirinko ir pakankamai ilgai į mane žiūrėjo – tai taip. Tai irgi kėlė įspūdį, kad ji kažką nori pasakyti, kad tai ne šiaip kokia „plaukiojanti abstrakcija“.
A. K.: Bet ji nieko nereikalavo daryti.
R. B.: Na, „Stipruolyje“ buvo išsirinkti žmonės, bet, manau, galėjo atsisakyti.
I. R.: Tokioje ervėje atsisakymas tampa iššūkiu. Tam tikra menine provokacija.
A. K.: Pakalbėkime apie programą, kurią pristatė lietuvių cirko kūrėjai. Kaip jums atrodo, kiek lietuviai pažengė cirke nuo tada, kai jums juos teko matyti scenoje paskutinį kartą?
V. J.: Kai kuriuos kūrėjus buvau matęs anksčiau, kai kurių ne. Bet kalbant apie tuos keletą eskizų (nes ne visus mačiau) – Džiugas Kunsmanas buvo labai įdomus tuo, kad pavadinimu „Where do I connect“ pasirinko nekonektinimą, buvimą be kontakto. Čia buvo pristatyta, kaip pateikti partnerinę akrobatiką be kontakto. Tai buvo įdomu. Be to, lietuviai pradeda „valdyti“ publiką. Tai daugiau gatvės teatro elementai – ir tai yra visai smagus dalykas.
Spektaklyje „Nionia“ buvo tiek visko prigalvota, kad iš to prigalvojimo man liko viena žinutė, kad tie žmonės (jie tai įrodė ir savo ankstesniais eskizais) turi dirbti su režisieriumi. Jie negali dirbti patys sau.
O Marijos Baranauskaitės pasirodymas buvo superinė replika visoms zoomo konferencijoms. Ir tai yra žiauriai gerai – parodyti absoliučiai kitokį cirką. Mano manymu, tai buvo bandymas sukurti naują klounadą. Netgi ne kokybėje esmė, esmė yra idėjoje – čia jau priartėjama prie konceptualaus meno. Ir tai man visai patiko.
A. K.: Berašydama tekstą apie lietuvišką programą pradėjau mąstyti, kaip joje pristatomas cirkas: nesakau, kad ten tik apeliuojama į cirką ar kad jis nekuriamas, tačiau matytų darbų nesinori priskirti konkrečiai krypčiai.
I. R.: Tą patį klausimą keliu dėl Simono Nekrošiaus pasirodymo – ar tai buvo cirkas? Jis atidarė festivalį labai karnavališku, chaotišku garso ir objektų teatro pasirodymu. Įdomus pasirinkimas festivalio atidarymui kviestis performansistą, kuriantį uždarą karnavalą, kuriame jis pats yra pagrindinis dalyvis, pagrindinis žiūrovas, pagrindinis klausytojas… Mes iš esmės buvome aplinkui besisukiančios planetos, nekuriančios santykio su tuo veiksmu.
A. K.: Ar dėl to nesijautei nelaukta žiūrovė?
I. R.: Ne. Turbūt festivalio organizatoriaus sprendimas pakviesti tokį atlikėją atskleidė dar kažkokį įdomų aspektą: tarp alternatyvių lietuviškų menų staiga surasti tokį objektų tetaro fenomeną, būsimą labai įdomų rieškinį. Bet jam dar augti, augti ir mokytis, – kaip supratau iš Vaido pastebėjimų, taip kaip ir daugeliui kitų lietuviškos programos atstovų.
V. J.: Be abejo, bet džiugu, kad jie jau auga.
V. K.: Grįžtant prie agrokultūrinių metaforų, atsimenu, Audronis Imbrasas visą laiką sakydavo, kad čia yra lietuviško cirko dageliai. O aš galvoju, kiek metų daugelis gali būti toje pačioje stadijoje, jis niekaip neišsilukštena iš tos sėklytės. Tai čia jau, sakyčiau, daigeliai yra truputėlį paūgėję. Nors kai kurie darbai dar visai studentiški.
Iškėlėte klausimą – ką kuria Marija Baranauskaitė? Tai mes vėl grįžtame prie senovinių bandymų apibrėžti, kas yra ir kas nėra cirkas. Man atrodo, kad tam tikros kartos žmonės jau visiškai nesuka sau galvos apie tai. Ji turbūt žino, ką studijavo, ką veikė, – tai greičiausiai buvo spektaklis, artimesnis performansui nei cirkui. Net nežinau, ar galima pavadinti klounada. Gal ir ne. Teisingiausia, manau, būtų neieškoti įvardijimo. Šiame darbe, be visų kitų dalykų, man patinka, kiek erdvės užima daiktai, nors jie galėtų būti ir dar aktyvesni. Šiek tiek nuvylė tai, kad užsienio dalyviai bandė kažką pasakyti, bet Marija blokavo tuos jų bandymus. Vengras norėjo papasakoti apie valdžios represijas jų universitetui ir greitai buvo „uždusintas“: nekalbėk žmonėms, mes vaidiname baldams. Taip, mes turime laikytis žaidimo taisyklių, kad viskas skirta ne žmonėms, o baldams, bet galbūt čia būtų atsiradusi gyvesnė, aktualesnė, stipresnė mintis, jei Marija nebūtų to užblokavusi.
V. J.: Be to, man atrodo, kad čia Marija žengė į rizikos teoritoriją – pasidavė atsitiktinumams ir laukė, kur jie nuves.
V. K.: Bet jei imiesi rizikingų dalykų, prikvieti nepažįstamų žmonių ir vietoj to, kad kartais pasileistum paskui smagius netikėtumas, kurie praturtintų tavo kūrinį, vis tiek laikaisi savo įsivaizdavimo, kaip turėtų būti, ir tada blokuoji kitokio turinio daigelius… Žinoma, ji turbūt gelbėjo savo nustatytą tvarką ir nenorėjo, kad kažkoks vengras iš jos spektaklio staiga padarytų politinį teatrą.
A. K.: Aš visiškai supratau, kodėl buvo privaloma stabdyti dalykus, kurie kalba žmonėms – tai nuoširdus bandymas rodyti spektaklį sofoms, kurioms neįdomu, kas vyksta Vengrijoje.
V. K.: Aušra, kas yra spektaklis sofoms? Ar gali paiaškinti? Be to, kad čia yra tiesiog žaidimas ir kažkoks sąlygiškumas. Man žaidimai yra įdomūs tol, kol jie įdomūs.
V. J.: Pagalvojau, kad Marija iki šiol nesukūrė tų daiktų įstorijos, nepriskyrė tiem daiktams prasminio krūvio. Nes jie tiesiog pasidarė tolygūs žmonėms ir gožiantys žmones, tik tiek.
R. B.: Aš užsikabinčiau už tos Vaido minties, ką jis pasakė apie režisūrą. Suprantu, kad tai yra cirko tradicija, kad cirko artistas yra savarankiškas kūrėjas. Kad esmė ir yra sugalvoti idėją ir pačiam ją įgyvendinti. Bet pasižiūrėjus lietuvišką programą, aš galvojau, kad jie daug išloštų, jei bendradarbiautų su režisieriais. Režisierius tikrai būtų padėjęs įvilkti jų įgūdžius į tam tikrą formą ir išplėtoti idėją, gal suteiktų daugiau konceptualumo.
V. K.: Papildyčiau Ramunės pastebėjimus, kad, man atrodo, jog kalbas apie tai, jog šiems lietuvių cirko kūrėjams reikia režisierių, jau girdime daug metų. Ir nors jau yra nemažai žmonių, kurie išvyko pastudijuoti į skirtingas užsienio mokyklas tam tikrų cirko specialybių, bet aš nežinau, ar kas nors vyko studijuoti cirko režisūros ar dramaturgijos.
A. K.: Studijuoti dramaturgijos buvo išvykusi Elena Kosovec.
V. K.: Bet vis tiek po kiekvieno „Naujojo cirko savaitgalio“ iškyla ta pati problema – režisūros ir dramaturgijos. Aišku, ir su technika ne visiems viskas sekasi taip nuostabiai, kiek mes tai galime vertinti. Bet tie jau minėti du dalykai – kaip buvo silpna grandis, taip ir lieka, – jau nemažai metų.
A. K.: Man atrodo, ši problema aktuali ne tik Lietuvoje. Tik užsienio šalyse kai kurie galbūt stipresni technikoje, tai ir lengviau įgyvendina menines idėjas, o galbūt dažniau turi vadinamąją outside-eye.
Paskutinis klausimas: ar šiuolaikinis cirkas ir „Naujojo cirko savaitgalis“ jus vis dar stebina?
R. B.: Kritikams negerai užduoti tokį klausimą, nes mus apskritai mažai kas stebina. Bet aš džiaugiuosi, kad mes turime šitą formą, ir kad ji turi aktyvius globėjus, kurie iš tikrųjų ja dega. Tai yra puikus dalykas. Galvoju, kad tai tampa organiška Vilnaius, bet galbūt ir kitų miestų (Kaunas turi savo festivalį) kultūros dalis, labai demokratiška. Ir vaikams, ir ne vaikams, nors prieš keletą metų buvo šūkis, kad „naujasis cirkas – ne vaikams“. Bet vis dėlto daugelis vaidinimų, manau, kaip tik tiktų labai plačiai auditorijai. Tai dėl to smagu. O pačiai formai yra kur tobulėti.
V. K.: Aš gal nesakyčiau žodžio „stebina“ – mane jis tikrai domina. Ir tai nesikeičia. Ir net jei pamatai silpnesnį spektaklį arba tau visiškai neįdomu, tai visai nereiškia, kad staiga nustosi domėtis visa šia sritimi.
V. J.: Pasakysiu dabar taip, kad po to Ingrida gražiau pabaigtų. Pagalvojau, – čia tokia netiesioginė replika Ramunei, – kad vėliau ta sritimi pasidomėjus, dar kitais metais, ar dar kitais, tikėtina, aptiktum ir labai stiprios režisūros, ir labai stiprių ne tik aktorinių darbų, bet ir režisūrinių, – tokius festivalyje jau esame matę anksčiau. Nepaisant festivalio vyksmo kovidiniu laikotarpiu, jis vis dėlto nepasikeitė. Nes Audronio Imbraso kryptis yra labiau edukacija – tiek žiūrovo, tiek cirko menininko. Ir todėl jis labiau linkęs atvežti ne tiek vizionieriškų ir didelių dalykų, kurių mes matėme Gintarės Masteikaitės organizuoto festivalio metais. Audronio tikslas yra įteigti mūsų menininkams, kad galima tai padaryti mažomis, minimaliomis priemonėmis. Tai šių metų festivalis man atrodo toks dar vienas priminimas menininkams, iš ko galima padaryti cirką. Bet mano požiūriu, kartais labai gerai parodyti didelius ir gražius dalykus vien dėl cirko kaip scenos meno srities įtvirtinimo pačioje visuomenėje.
I. R.: Pasakyčiau, kad stebina, ir tikrai žinau, kad stebins toliau, nes pats Audronis tampa panašus į cirko burtininką, kuris iš kepurės kiekvienais metais pasistengia ištraukti tikrai kažką man visiškai nematyto. Visų pirma – tai naujos technikos. Kiekvienais metais atsiranda dar kažkokia nauja technika, kuri iki tol buvo nepažini. Tad manau, kad kitais metais Audronis vėl ištrauks iš savo burtų kepurės kokį nors visiškai nematytą žanrą.
V. K.: To ir palinkėkime.
—–
Publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba
