Neatsakyti klausimai

Gytis Padegimas 2015 05 18 Kultūros barai, 2015 Nr. 4
Juozo Vaičkaus teatras JAV. Juliusz Słowacki „Mindaugas“, 1928 m. Režisierius Juozas Vaičkus vaidina Mindaugą. LTMKM archyvas
Juozo Vaičkaus teatras JAV. Juliusz Słowacki „Mindaugas“, 1928 m. Režisierius Juozas Vaičkus vaidina Mindaugą. LTMKM archyvas

aA

„Spąstai" Juozui Vaičkui

 Juozas Vaičkus, tituluojamas „lietuvių dramos tėvu", 1935 m. balandžio 6 d., grįždamas iš bendro pažįstamo laidotuvių, savo bendrakeleiviui Antanui Valiukėnui guodėsi: „Rodos, visai esu sveikas, - kaskart rečiau uždususiu balsu kalbėjo, - bet nieko nepadarysi. Susinešiojęs organizmas. Gal ir gerai, kad iš visur išvarė. Kas belieka pensininkui? Jubiliejum rūpintis, - šyptelėjo, lyg skųsdamasis. - Bet į Ameriką dar važiuosiu."1 Iki režisieriaus „pensininko" 50-mečio buvo likę 10 dienų. Kitą rytą jauni Vaičkaus auklėtiniai Kauno Žaliakalnyje skubėjo į nedidelį medinį namelį Aukštaičių gatvėje, kur glaudėsi Vaičkus su seserimi, neseniai išplėšta iš smurtautojo vyro nagų Žemaitijoje, ir su mažamečiais jos vaikais. Nors repetuodavo ankštame kambarėlyje, visų nuotaika buvo pakili - dirbdami sunkius darbus įvairiose kontorose, kiekvieną laisvą valandėlę jie kantriai repetavo Knuto Hamsuno dramą „Ties karalijos anga", skirtą mokytojo jubiliejui. Deja, nei repeticija, nei premjera neįvyko - 5 valandą ryto Vaičkus kritęs negyvas tikrąja to žodžio prasme. Mokiniams susirinkus į repeticiją, buvo jau pašarvotas.2

Lietuvių teatrologijos patriarchas Vytautas Maknys 1979 m. rašė: „Tik po staigios J. Vaičkaus mirties visuomenė tartum netikėtai prisiminė jo didelius nuopelnus teatrui. B. Sruoga rašė: „J. Vaičkaus nuopelnai mūsų teatro ir mūsų kultūros istorijai dar nėra pakankamai įvertinti."3 Jie nėra įvertinti iki šiol, greičiau atvirkščiai - nuopelnai užmirštami, o nuodėmės neatleidžiamos.

2020 m. švęsime lietuvių profesionaliojo teatro šimtmetį. Be abejo, kaip paprastai kas dešimtmetį ar kas penkmetį pasirodys ir leidinys, apžvelgiantis Kauno Nacionalinio dramos teatro nueitą kelią, pirmuosiuose puslapiuose bus paminėtas pirmasis Dramos vaidyklos spektaklis - Vaičkaus režisuotos Hermanno Sudermanno „Joninės". Visuotinai pripažinta, kad spektaklis nenusisekė ir, įsikišus teatro steigėjai - Lietuvos meno kūrėjų draugijai, daugiau nebuvo rodomas. Aišku, jubiliejiniai leidiniai neturi aprašinėti visų mėnulio pusių - jiems svarbiausia parodyti paradinę, švytinčiąją. Vis dėlto manau, kad jau atėjo laikas daugybę paskirų faktų faktelių, prisipažinimų ir nutylėjimų atsiminimuose, bylojančiuose apie tų laikų teatrą, sudėlioti į visumą ir pripažinti labai nemalonų faktą, kad tos „Joninės" buvo gudriai paspęsti spąstai „lietuvių dramos tėvui", į kuriuos jis, tiesus žemaitis, nesuprantantis diplomatijos vingrybių, o juo labiau niekada neturėjęs laiko užkulisiniams žaidimams, lengvai pakliuvo. Šį „spąstų" klausimą dar ketinu tyrinėti, tačiau štai ką žinau: Vaičkus mėgo ir statė skandinavus, teatro atidarymui būtų puikiai tikęs koks Ibsenas ar Hamsunas. Ši Sudermanno pjesė silpnoka, tačiau ją primygtinai piršo Petras Vaičiūnas, tikėdamasis, kad jo žmona Teofilė gaus pagrindinį vaidmenį, kurį jau buvo vaidinusi Peterburge. Kai vaidmuo atiteko Polei Tendžiulytei, per premjerinio spektaklio pertrauką fojė buvo išmėtytos Teofilės, atliekančios tą vaidmenį, nuotraukos, o vėliau Vaičiūnas parašė neigiamą recenziją. Premjeros išvakarėse Kastantas Glinskis Tilmanso salėje irgi parodė „Jonines". Beje, Vengris aptiko recenzijos juodraštį, kuriame Glinskis, pasislėpęs po slapyvardžiu, aršiai kritikuoja Vaičkaus „Joninių" režisūrą. Ačiū Dievui, tos recenzijos jis neišspausdino, tačiau rašė žmonai, kad „Vaičkus greitai bus padarytas bepročiu". Gal kitais žodžiais, bet prasmė tokia.

Vaičkaus laikyseną negailestingai jį puolusių kolegų atžvilgiu atskleidžia interviu, duotas JAV lietuvių laikraščio Naujienos žurnalistui. Šiam nusistebėjus, esą „nė karto dar neteko girdėti, kad jis pašieptų „Dzimdzi Drimdzi", nors tas ansamblis, sudarytas daugiausia iš režisieriaus mokinių, stengdamasis sugriauti jo trupę ir paveržti žiūrovus, nesiskaitė su jokiomis priemonėmis, Vaičkus pripažino: „Aš ant jų nesakau nė žodžio, o kad jie pašiepia bei kalba, tai... aš tylėsiu ir dirbsiu savo darbą."4

Tai buvo principinė nuostata, kaip ir aiškiai išreikštas noras dirbti visada savarankiškai, prisiimant visą atsakomybę, priešingai daugelio įpročiui slėptis už kokio nors valstybinio organo ar grupės draugų. Nors retrospektyviai žiūrint, atrodo, kad didieji valstybės kūrimo, visų jos sričių sutvirtinimo darbai būtų vykę kur kas sėkmingiau, jei visi, turėdami vieną tikslą, būtų surėmę pečius ir sutartinai triūsę „vardan tos Lietuvos", tačiau arši idėjų ir jų skleidėjų kova, reikalaujanti daugybės aukų, vyksta ne tik politikoje. Besikuriančiame lietuvių teatre toji kova buvo dar ciniškesnė ir negailestingesnė. Pirmąja teatralų „žaidimo be taisyklių" auka 1920-ųjų pradžioje tapo „lietuvių dramos tėvas" (beje, kai vėliau buvo kaltinamas, esą šį titulą pats sau prisiskyręs, Vaičkus teigė, kad po Hermano Heijermanso dramos „Du keliu" sėkmingo pastatymo šitaip jį pakrikštijęs Jurgis Baltrušaitis dar 1919 m.).

Vos po keleto mėnesių darbo Dramos vaidykloje 1921 m. balandžio 3 d. režisierius pastatė vieną geriausių savo spektaklių - Hjalmaro Bergstrømo dramą „Karen Borneman". Tai buvo jo gulbės giesmė lietuvių profesionaliojo teatro scenoje. Nepaisant atkaklių pastangų, daugiau niekada Vaičkui nebuvo leista net epizodiškai dirbti Valstybės teatre, kurio pirmąjį spektaklį jis pastatė ir kurio pagrindą sudarė jo išugdyti aktoriai, tapę lietuvių teatro žvaigždėmis.

Jokiu būdu neketinu Vaičkaus paversti angelu ar demonizuoti jo priešininkų. Jis turėjo daugybę silpnybių, neigiamų asmeninių ir profesinių bruožų, tačiau visose publikacijose, net ir tose, kurių autoriai akivaizdžiai jam simpatizuoja, pernelyg iškeliamos būtent neigiamybės. Antai Maknys rašė: „Vaičkus nebuvo įvertintas dėl gyvenimo smulkmenų, kurios užgožė jo darbus."5 Pro vertintojų akis kažkodėl praslysta keletas labai teigiamų Sruogos pateiktų vertinimų, pavyzdžiui, šis: „Juozo Vaičkaus pastatyti „Du keliai" yra žymi, gili lietuvių scenos pažanga. [...] Veikalo vidaus rimtumui atitiko jo vaidinimas: visur išlaikytas vienas stilius, tonas, viena dvasia. Veikėjų būdai ryškūs, tipingi, drauge ansambly visiška santara. Artistų tarpe žymu aiškių, stiprių talentų, jau turinčių patvarios scenos praktikos."6

„Juodojo metraštininko" požiūris visada labiau intriguoja, taigi tie, kurie dėsto lietuvių teatro istoriją arba vedžioja ekskursantus po Teatro ir muzikos muziejaus sales, dažniausiai remiasi asmens, pasivadinusio slapyvardžiu „Ex-mormorando", verdiktu iš straipsnio „Sostinės teatrai", 1920 m. paskelbto laikraštyje Lietuva: „[...] Ne be to, kad J. Vaičkus kartais nori būti „nepaprastas" ir stebuklų daryti. Dėl to nuo Keturakio drąsiai šoka prie Ibseno. Tik gaila, kad tie žygiai pasibaigia orutiniu vaidinimu „nepaprastumų": giliausi, vos ne per visą varstą paviljonai, prigriozdinti įvairių stilių ir epochų baldų (Čechovo „Trys seserys"), natūraliniai gaisrai su liepsnomis ir serkos dūmais. Visuose paviljono languose rokoko stiliaus (Ibseno „Šmėklos") niekam nereikalingas ir pigus vindavimas- žongleravimas aktorių į scenos palubę (Vydūno „Mūsų laimėjimas"), nežmoniški efektai, daužant užžiebtas lempas scenoje („Šmėklos"), per drąsus gaisro pavojumi žaidimas užgazuotais žibintais („Mūsų laimėjimas") ir kt. Kartais rodosi, kad J. Vaičkus kaip ir nenorėtų nešti į savo darbą balasto ir trafareto, ko matome Vilniaus teatro studijoje, bet, nesuvokdamas savęs, kaipo kuriamosios pajėgos, būdamas nekultūringas režisoris, nebepajėgia sukaupti kūrybos visumos ir duoti tai visumai sistemingos pradžios ir kūrinio gyvybės akstinų..."7

Nekreipdami dėmesio į vingrias kritiko formuluotes, pabandykime suvokti jo pretenzijų „nekultūringam režisoriui" esmę platesniame teatriniame kontekste. Eklektiškas „prigriozdinimas įvairių stilių ir epochų baldais", aišku, peiktinas, tačiau suprantama, kad visa tai atsirado ne iš gero gyvenimo, o dėl skurdo, iš kurio išbristi ką tik susikūręs teatras niekaip neįstengė. Tie „prigriozdinimai" nebuvo vien Vaičkaus nuodėmė - nemažai metų turėjo praeiti, kol teatre atsirado vieningu stiliumi apipavidalinti scenovaizdžiai, ką jau ir kalbėti apie meninę spektaklio visumą. Šių dienų akimis žiūrint, „vos ne per visą varstą paviljonai" ir „aktorių žongleravimas į scenos palubę" rodo sąmoningas ar nesąmoningas režisieriaus pastangas įvaldyti vieną iš esminių teatro elementų - erdvę. O „nežmoniški efektai, daužant užžiebtas lempas scenoje", matyt, vykę tuo metu, kai sifiliu sergantis spektaklio herojus Osvaldas pradeda akti, atrodo gana vykusi, drąsi sceninė metafora, kuri nedarytų gėdos net šiuolaikiniam teatrui. Gal anuomet aršiai užsipultos išraiškos priemonės kaip tik liudija, kad jaunas režisierius atkakliai, nors ne visada sėkmingai, bandė dramos kūrinį išversti į teatro kalbą? Juolab kad tikrai turėjo būti matęs keletą garsių sėkmės pavyzdžių - 1915-1918 m. Vaičkus studijavo vaidybą Peterburgo Imperatoriškojo Aleksandro teatro Vaidybos mokykloje pas Jurijų Jurjevą, kuris tuo metu buvo garsiųjų Vsevolodo Mejerholdo spektaklių - Molière´o „Don Žuano" ir Michailo Lermontovo „Maskarado" - protagonistas. Abu spektakliai rėmėsi sąlyginio teatro estetika, pasižymėjo tobula stilistine išraiškos priemonių ir vaidybos manieros darna. „Maskaradas" buvo kuriamas kaip tik Vaičkaus studijų metais, todėl sunku patikėti, kad jis būtų nematęs repeticijų, o ir pačių spektaklių, juo labiau iš savo mokytojo negirdėjęs, kad scenos novatorius kuria toli gražu ne psichologinio-buitinio teatro modelį. Argi „nekultūringas režisoris", tarp kitko, mokantis penkias kalbas, būtų galėjęs, kolegų išguitas iš teatro, dirbti Lietuvos diplomatiniu kurjeriu? Beje, Maskvoje jis aktualiais teatro klausimais kalbėjosi su teatro reformatoriumi Konstantinu Stanislavskiu. Žodžiai, kuriuos visame pasaulyje žinomas režisierius ir teatro pedagogas užrašė ant portreto, padovanoto Vaičkui, rodo, kad tasai pokalbis buvęs kolegiškas ir įdomus ne tik svečiui iš Lietuvos, nejaugi toks įspūdis būtų susidaręs, bendraujant su „Juze" iš Žemaitijos užkampio?

Spektaklyje „Karen Borneman" nebuvo jokių „vindavimų-žongleravimų", tačiau pjesė, svarstanti teologijos profesoriaus dukters žurnalistės, pagimdžiusios nesantuokinį kūdikį, teisę į laisvę ir motinystę, matyt, turėjo nemenką intelektualinį antsluoksnį, tad neišprususi publika jos nepriėmė.8 Priešininkams sutelkus jėgas, Vaičkus iš teatro buvo išmestas, jam neleista pastatyti spektaklio net 1924 m., kad užsidirbtų lėšų kelionei į JAV, bilietą nusipirko, lombarde užstatęs asmeninius daiktus. Didžiausią skausmą mokytojui, be abejo, suteikė jo mokinių, išskyrus Polę Tendžiulytę ir Juozą Stanulį, išdavystė, pribloškusi net Vaičkaus pašalinimo operacijoje dalyvavusį ir iš jos daugiausia laimėjusį Kastantą Glinskį, kuris laiške žmonai rašė: „Reikia būti labai žiauriam, reikia nieko nemylėti, kad galėtum džiaugtis iš kito nelaimės. O jam tai iš tikro didelė nelaimė netekti savo šalininkų..."9

Tuometis teatro direktorius Vaclovas Biržiška vėliau prisipažino: „LMDK išrinktas pirmuoju nuolatinio teatro direktorium, neįleidžiau Vaičkaus į teatrą. Tai kaltė ir Meno kūrėjų draugijos, kuri man davė prieš Vaičkų griežtų instrukcijų [...]. Pagaliau kaltas ir pats Vaičkus, nes, nors ir turi tam tikrų gabumų teatro darbo srityj, jis yra absoliutinis kiekvieno platesnio darbo dezorganizatorius ne dėl blogo noro, bet dėl būdo savybių..."10 Šitas „neįleidžiau Vaičkaus į teatrą" pasikartojo dar du kartus. Kai 1931 m. po 7 metų, praleistų Amerikoje (2 iš jų prabėgo Holivude), Vaičkus grįžo į Lietuvą ir, neturėdamas nei kur, nei iš ko gyventi, prašė leidimo nors ir be atlygio statyti spektaklį Valstybės teatre, Andrius Oleka-Žilinskas, teatro šviesulys, scenos meną tarpukariu iškėlęs į aukštumas, sutiko, bet... taip paskirstė Alexandro Dumas pjesės „Edmundas Kynas" repeticijas, kad Vaičkus tuoj pat buvo apkaltintas „dezorganizavimu" ir turėjo pasitraukti. Trečias kartas turėjo būti ypač skaudus net ir visko mačiusiam žmogui - kai Vaičkus, artėjant 50-mečio jubiliejui, atėjo į savo sukurtą teatrą prašyti benefiso (tada jam tai buvo net ir išlikimo klausimas), vienas iš buvusių mokinių pagrasino lazda, kurią, jeigu dar pasirodysiąs, žadėjo sulaužyti į savo mokytojo nugarą...

Pagrįstų klausimų dėl Vaičkaus vaidmens lietuvių teatre ir jo asmens vertinimų kilo jau seniai: „Dezorganizatorius" ir „nekultūringas" režisierius? [...] Kodėl pagaliau LMKD nusivylė J. Vaičkumi, jam surežisavus tik vieną spektaklį - „Jonines", ir tuojau paskyrė „pridėtinius" režisierius K. Glinskį ir A. Vitkauską, davusi V. Biržiškai „prieš Vaičkų griežtų instrukcijų"? - straipsnių apie teatrą rinkinyje klausė Antanas Vengris.11 Režisieriui atvykus į Ameriką, kur jis sugebėjo pirmąkart per visą emigracijos istoriją sunkiausiomis sąlygomis įkurti ir ilgokai išlaikyti repertuarinį teatrą, laikraštis Naujienos rašė: „J. Vaičkaus asmeny mes turime ne tik žymų ir talentingą teatro kūrėją-auklėtoją, bet ir didelio takto žmogų, kuris moka suderinti įvairių pažiūrų ir srovių žmones į vieną kaip ir bendrą organizaciją."12

Šią vasarą sukaks 110 metų nuo tos dienos, kai „dezorganizatorius" Mažeikiuose surinko savo draugus, gimines ir pastatė pirmąjį spektaklį pagal Dviejų moterų komediją „Velnias spąstuose", - taip prasidėjo beveik dešimtmetį trukęs „Skrajojamojo teatro" žygis po Žemaitiją, o vėliau ir po visą Lietuvą. Jam nėra analogų ne tik lietuvių, bet ir gerokai platesnio regiono kultūroje. Maždaug 20 žmonių grupė pastatė 29 veikalus ir pusšimtyje vietovių surengė daugiau kaip 50 vaidinimų.13 Per 5 metus Amerikoje (1925-1929) Vaičkus pastatė 36 dramas, 75 lietuvių kolonijose suvaidino ne mažiau kaip 150 spektaklių.14 Rengdamasis statyti pirmą lietuvišką filmą „Kražių skerdynės", režisierius aplankė 18 apskričių, perskaitė 130 paskaitų, kurių klausėsi apie 45 000 žmonių, visoje šalyje suorganizavo 60 komitetų, remiančių pastangas kurti lietuvišką kiną.15

Iš Lietuvos valstybės režisierius vos kelis kartus gavo algą (bet ir ta vieną kartą direktoriaus įsakymu buvo užlaikyta, nes vėlavo „Karen Borneman" premjera), prieš pat mirtį jam paskirta pensija, kurios ilgai prašė ir kuria nespėjo pasinaudoti, o iš tautiečių sulaukė tik pajuokų, patyčių, ujimo. Ir čia kyla svarbiausias klausimas - iš kur šis lietuvių teatro Sizifas sėmėsi jėgų, kad visą gyvenimą ridentų į kalną įvairiausių savo darbų akmenį, kitų vis nuritinamą pakalnėn, neprarasdamas kantrybės, neburnodamas prieš Dievą ar žmones, ir net didžiausiame skurde išlaikydamas artistišką eleganciją, asmeninį žavesį?

Post scriptum. Šį straipsnį, skirtą režisieriaus Juozo Vaičkaus 130-osioms gimimo, 80-osioms mirties ir 110-osioms pirmojo spektaklio metinėms, autorius parašė, tikėdamasis, kad tai bus viešas jo įsipareigojimas parašyti knygą, kurioje bandys rasti atsakymus į daugelį čia iškeltų ir neiškeltų klausimų, nes apie Vaičkų ir jo kūrybą, nepaisant pavienių įdomių ir naudingų publikacijų, lietuvių teatrologai nėra parengę nė menkiausios brošiūros.

 

1           Bronius Vaškelis. Žvilgsnis iš atokiau. Vilnius: Versus aureus. 2006, p. 97.

2           http://www.lrt.lt/mediateka/įrašas/3574/tukstantmecio akimirkos. teatro instinktas. laisvas menininkas.j. vaickus, I dalis.

3           Vytautas Maknys. Lietuvių teatro raidos bruožai, t. II. Vilnius: Mintis. 1973, p. 38.

4           Bronius Vaškelis. Žvilgsnis iš atokiau, p.  71.

5           Vytautas Maknys. Lietuvių teatro raidos bruožai, p. 38.

6           Ten pat, p. 27.

7           Antanas Vengris. Teatro pašauktieji. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. 1996, p. 13-14.

8           Ten pat, p. 17.

9           Ten pat, p. 22.

10          Ten pat, p. 23.

11          Ten pat, p. 24.

12          Bronius Vaškelis. Žvilgsnis iš atokiau, p. 69.

13          Vytautas Maknys. Lietuvių teatro raidos bruožai, p. 9, 14.

14          Bronius Vaškelis. Žvilgsnis iš atokiau, p. 95.

15          Aleksandras Guobys. Lietuvių teatro mokyklos. Vilnius: Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugija. 2001, p. 77.

Komentarai