PIN maratonas: performansai, intencijos, naujovės

2014 05 05 Menų faktūra
Laisvo meno maratonas „Kablyje“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Laisvo meno maratonas „Kablyje“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Balandžio 26 dieną buvo minima pasaulinė intelektinės nuosavybės, trumpiau - PIN diena. Šįmet Lietuvoje ji ne vien statistiškai sausai paminėta, bet ir surengtas jaunų Lietuvos menininkų kūrybą pristatęs trijų dienų „Kultūros maratonas". Jo pagrindinis veiksmas vyko Vilniaus „Kablyje". Apie renginius „Kablio" patalpose kalbasi teatrologės Rima Jūraitė ir Aušra Kaminskaitė.

Aušra Kaminskaitė: PIN dienos idėja buvo viešai paskelbti ir įgyvendinti požiūrį, jog intelektinė nuosavybė taip pat yra nuosavybė, už kurią dera mokėti pinigus. Ir ta proga buvo kviečiama pamatyti jaunų menininkų darbus, kurie jau turi teisę gauti atlygį už savo kūrybą. Tiesą sakant, šią idėją sužinojau tik antrąją renginio dieną.

Rima Jūraitė: Aš to taip pat nežinojau. Juolab kad ir renginiai buvo nemokami, todėl atrodė tarsi savaime suprantama, kad jie yra skirti visiems, norintiems pamatyti jaunų kūrėjų darbus, - tad veikiau atrodo, tarsi būtų deklaruota, jog menas yra nemokamas.

A.K.: Iš tiesų „Kablyje" renginiai buvo nemokami, tuo tarpu „Užupio inkubatoriuje" vyko mugė, kurioje netgi buvo galima nusipirkti atsakymus į klausimus, nes tai taip pat atsakinėtojo intelektinė nuosavybė.

R.J.: Man atrodo paradoksaliau, kad vakariniai tūsai „Kablyje" buvo už simbolinį mokestį. Nelabai suprantu, kokiais veiksmais organizatoriai teigia, jog turi būti mokama už intelektinę nuosavybę, nes kalbant apie finansinius dalykus, buvo tik piniginiai prizai - taip už dalyvius balsuodami žiūrovai tarsi finansiškai juos paremia. Vadinasi, atlygį gauna ne kiekvienas.

A.K.: Ir išleidžia - ne kiekvienas. O juk svarbiausia, kad būtent išleidžiantys pagaliau suvoktų, už ką moka.

Bet apžvelkime renginius „Kablyje". Dauguma pasirodymų buvo pavadinta performansais, hepeningais ir pan., tad norėčiau pradėti nuo Agniaus Jankevičiaus ir „Bad Rabbits" darbų. Pirmasis - „Demokratijos gimimas ir mirtis" - iš kitų renginių išsiskyrė ne tik forma, bet ir gebėjimu kurti naujas reikšmes atsižvelgiant į veiksmo vietą. Anksčiau tokia akcija vyko prie „Maxima" parduotuvės, šįkart - ant „Kablio" laiptų. Iš esmės toks teatras labiau „eina į žmones", kadangi rodomas skirtingose vietose jis įgyja skirtingas reikšmes. Galbūt pastebėjai dar kažką netikėta ir nauja?

R.J.: Mano manymu, nauja ir gana drąsi iniciatyva buvo ir LMTA simfoninio orkestro koncertas skate parke. Nors Antonino Dvoržako 9-oji simfonija buvo jų baigiamasis šio semestro darbas, paprastai jis atliekamas akademijos salėje - pačioje tradiciškiausioje erdvėje. Mūsuose vyrauja požiūris į simfoninę muziką kaip vien tik į filharmonijų ir koncertų salių muziką. Tad manau, kad tai buvo labai drąsus žingsnis ir nauja iniciatyva - skate parko erdvė labai paveikė simfoninės muzikos priėmimą ir suvokimą, pakeitė klausytojo santykį su ja.

Viskas atrodė paprasčiau, tarsi nebebuvo reikalaujama savotiško oficialumo, pasiruošimo, įpareigojančio buvimo simfoninės muzikos koncerte, nes, kaip minėjo vienas kolega, visi sėdėjome ant sėdmaišių, galėjome gurkšnoti vyną ar alų, už nugaros sėdėjo akademijos rektorius ir taip visi klausėmės Dvoržako 9-osios. Tai buvo jaunų žmonių koncertas jauniems. Erdvė nekeitė paties kūrinio, bet suteikė jam naujų spalvų, o klausytojui - naujų pojūčių. Puiki akustika pripildė visą erdvę muzika, kuri ypatingai gilų įspūdį paliko sėdint balkone, kai pirmą kartą simfoniniame orkestre galėjau matyti dirigentą en face, - ne tik girdėti muziką ir iš viršaus regėti visus orkestro muzikantus, bet ir girdėti akimis - suprasti muziką ne tik per garsą, bet ir per regimą dirigentą, jo judesius.

A.K.: Galbūt toks simfoninių koncertų perkėlimas į netradicines erdves galėtų į juos pritraukti daugiau jaunesnių žmonių?

R.J.: Neabejotinai taip. Juk šįkart susirinko daugybė teatralų, kurie paprastai simfoniniuose koncertuose nesilanko, nes arba nesidomi tokia muzika, arba yra įsisukę į savo darbus. Čia, būdami tokioje universalioje vietoje, kuri čia pat iš skate parko gali pavirsti teatro aikštele arba koncertų sale, jie turėjo galimybę ateiti pasiklausyti simfonijos ir galbūt pirmą kartą patirti tokį dalyką. Ir patirti taip, kad galbūt po to norėsis daugiau tokių susitikimų.

Manau, kad simfoniniai koncertai, ypač kai juos atlieka jauni žmonės, turėtų būti skirti ir jaunam žiūrovui, ir vykti neformalioje aplinkoje. Šiame koncerte visi tapo „savi": rinkosi žiūrovai ne su vakarinėmis sukniomis ir ne kostiumuoti, orkestro atlikėjų neįpareigojo pompastiška filharmonijos salė, - tai buvo vienas kitą suprantančių žmonių susibūrimas.

A.K.: Bet spektakliuose taip pat daugiausia lankėsi „savi", t. y. tie patys LMT ir VD akademijose studijuojantys ir jauni kuriantys žmonės, jų draugai. Dauguma gerai žinojo, kur eina. Todėl man atrodo, kad festivalis tapo pernelyg „vietinis". Kita vertus, jeigu kas nors atsitiktinai būtų užėjęs į „Kablį", pvz., žmogus, nieko nežinantis apie maratono renginius ir pataikęs, pavyzdžiui, į keramikos, garsų ir medijų eksperimentą, - jis greičiausiai nuspręstų, kad visas maratonas skirtas sunkiai suprantamiems šiuolaikinio meno projektams ir galbūt nebenorėtų eiti į kitus jo renginius.

R.J.: Visiškai sutinku, kad buvo daugiausia „savi tarp savų", t. y. tie patys dalyviai buvo ir žiūrovais. Visuomeninio atgarsio ir dėmesio buvo mažoka, todėl liko įspūdis, kad tai pakankamai uždaras renginys, nors to nebuvo siekiama. Kita vertus, manau, kad maratonas sėkmingai atliko kitą misiją - suburti po vienu stogu ne tik muzikus ir teatralus, kurie net studijuodami toje pačioje LMTA beveik nesusitinka, bet ir kūrėjus iš VDA. Žmonės, grojantys simfoniniame orkestre, po koncerto neskubėjo namo, o liko žiūrėti teatro spektaklių. Tuo tarpu teatralai lankėsi simfoniniame koncerte. Galima sakyti, kad trumpam susikūrė šio maratono bendruomenė. Antai penktadienio vakarą orkestro muzikantai iki nakties sėdėjo ant „Kablio" laiptų: grojo, improvizavo, bendravo su kitais menininkais. Šiuo atžvilgiu maratono proceso metu buvo svarbu suburti kūrėjų bendruomenę. Kalbant apie ateitį, - jei maratono iniciatyva tęsis, tai vis dėlto neturėtų likti uždaros „komunos" renginys, - projektas turėtų būti intensyviai viešinamas, patraukliai pateikiamas visuomenei, juolab kad beveik visi renginiai vyko nemokamai. Pirmas bandymas iš esmės pavyko, blynas nėra prisvilęs. Tačiau jeigu siekiama visuomenę apšviesti apie intelektinę nuosavybę - to neįvyko.

A.K.: Man vis tiek kyla klausimas, kiek tikslinga yra rodyti tokio skirtingo pobūdžio renginius viename festivalyje? Kaip publikai tokioje įvairovėje nepaklysti? Manau, kad jeigu žmonės skatinami būti sąmoningais ir mokėti pinigus už kultūros produktus, tai turėtų būti mokomi ir atsirinkti pagal kokybę ir savo poreikius. Tau atrodo puiku, kad įvairių sričių menininkai atsiduria vienoje erdvėje, kuriasi bendruomenės, bet koks tuomet susikuria festivalio veidas, kai jame dalyvauja absoliučiai skirtingi kūrėjai?

R.J.: Būtų labai sunku pasakyti, nes viena - kas parašyta programėlėje, o kita - kas iš tiesų vyko. Programėlėje kai kurie sceniniai dalykai įvardyti kaip performansai ar hepeningai, tuo tarpu įvyko ne visai tai. Tiesa, buvo siekta ne tik rodyti tradicinį meną netradicinėje erdvėje, kartu buvo skatinami tarpdisciplininio meno projektai, kuriuos turbūt turėtų provokuoti ir nauja erdvė. Netgi jei visa tai sukurta anksčiau, tuomet kyla poreikis ieškoti naujų prisitaikymų prie specifinės erdvės, o ne tiesiogiai perkelti produktą į naują erdvę - galbūt tai ir galėtų būti šio festivalio veidas. Kiek vis dėlto, tavo manymu, bandyta taikytis prie naujos erdvės ir kiek pati erdvė keitė spektaklius?

A.K.: Man didžiausią įspūdį ir šiuo atžvilgiu paliko „Demokratijos gyvenimas ir mirtis", nors iki tol buvau mačiusi tik vaizdo įrašą. „Kablio" laiptų erdvė labai tinkama tokiai akcijai, nes jos dalyviai (aktoriai) visuomet yra ant „pakylos", t. y. išsidėstę ant laiptų, aukščiau už žiūrovus. Jau vien dėl to žmonės noriai dalyvauja, jiems erdvės požiūriu maloniau ir saugiau būti „pasislėpusiems", o ne atsidurti aukščiau ar lygioje gretoje su aktoriais. Taip žiūrovai jaučiasi drąsiau prisiimdami užduotis. Aktoriams judėti ant laiptų, žinoma, buvo sudėtingiau - nelygus paviršius, o jie daug lakstė, šokinėjo. Tačiau jiems tai buvo iššūkis, nuo to pasirodymas tapo tik įdomesnis. Šiuo atžvilgiu, manau, aktoriams labai naudinga mokytis prisitaikyti prie tokių neįprastų erdvių. Aišku, dramos spektaklio čia neparodysi, laiptų erdvė tinkama akcijai, kurios metu atlikėjai nuolat juda.

R.J.: Tačiau festivalyje netrūko pavyzdžių, kai į „Kablio" erdves buvo perkeltas tipiškas pastatymas, pritaikytas juodai scenos dėžutei, čia taip pat rodytas juodos dėžutės - black box - tipo erdvėje.

A.K.: Ir tai nepaliko jokio įspūdžio. Esu mačiusi nemažai studentų aktorių egzaminų, kurie rodomi senose auditorijose, juodose salėse, reikalaujančiose remonto, todėl darbų perkėlimas į tokią pačią juodą erdvę iš esmės nieko nekeitė. Manau, kad viskas priklauso nuo spektaklio formos - jei ji  tradicinė ir neinteraktyvi, didelio skirtumo perkėlus spektaklį į kitą erdvę negali pajusti. Jeigu spektaklis interaktyvesnis, skirtumus pajusi, nes publika bus kitaip susodinta, skirsis kreipimasis į ją ir t. t. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Kamilės Gudmonaitės „Sapnas", kuris yra tikrai puiki spektaklio užuomazga, buvo tiesiog spektaklis, ir jokio skirtumo, kokioje erdvėje jis buvo parodytas.

R.J.: Man panašias mintis sukėlė Aldonos Vilutytės parengtas vadinamasis „performansas" (kitur teigiama, kad tai „meninis vyksmas") pagal Sigito Gedos eiles. Mano manymu, tai bet kurioje erdvėje galimas rodyti poetinis spektaklis (tikriausiai tinkamiausias žodis būtų „spektaklis"), kuriam išskirtinės, kitokios erdvės būtinybės tarsi nė nėra. Galbūt pats performatyviausias šio „performanso" momentas buvo tuomet, kai po renginio paskelbta, jog iš žiūrovų salės teks išeiti tamsoje, nes išmušė elektros saugiklius. Taip gimė netikėta spektaklio užbaiga, išjudinusi publiką ir vienintelį kartą užmezgusi tiesioginį kontaktą su ja.

Šiame maratone išskirtiniausią erdvę pasirinko spektaklio „Atleisk jiems, jie nežino, ką daro" (pagal Boccaccio „Dekameroną", rež. Eglė Kižaitė) aktoriai. Spektaklyje skate parko rampos ir nusileidimo takeliai įdomiai ir sklandžiai įsipynė į spektaklio dramaturgiją, suteikė dar daugiau komiškumo commedia dell´arte principu sukurtam spektakliui. Aktoriai neturėjo užkulisių, kuriuose galėtų spektaklio metu persirengti, ir nors galinės skate parko sienos „kolonada" šiek tiek pridengė kostiumus keičiančius aktorius, atsirado papildomas elementas, kai aktoriai nebeslėpė persikūnijimo į vis naujus personažus. Iš visų matytų spektaklių turbūt šiame buvo aktyviausiai išnaudotos erdvės siūlomos galimybės. Žinoma, pats skate parkas jau savaime yra provokatyviausia ir „nepatogiausia" erdvė „Kablyje". Galbūt dėl to patys įdomiausi projektai, mano manymu, ten ir vyko. Netgi prisiminus finalinį pasirodymą - Jankevičiaus ir „Bad Rabbits" performansą „Society", kuomet erdvė leido išcentruoti veiksmą, atskirti du atlikėjų ansamblius, ir taip priversti žiūrovus nuolat dairytis į kairę ir į dešinę. Tačiau kaip „Dekamerone", taip ir „Society" žiūrovams buvo leista išlikti labai saugiems, paliekant tradicinį scenos ir žiūrovų salės santykį.

A.K.: Man regis, šiuo atveju performansą, hepeningą ar akciją vertiname pagal tai, kiek užmezgamas ryšys su žiūrovu ir kiek pastarasis turi įtakos veiksmui. Tai, ką kalbėjai apie „Society", parodo, kad pirmas ženklas, neleidžiantis pasirodymo vadinti performansu, yra visiškai nepaliesta publika.

R.J.: Tačiau kodėl programėlėje visa tai vadinama „performansais"? Ką šių kūrinių rengėjai vadina performansu, kaip jį supranta? Vis dėlto žiūrovai eina su tam tikrais lūkesčiais, bet žanro prasme šie lūkesčiai visiškai nepasiteisina.

A.K.: Jeigu eina su lūkesčiais - juk Lietuvoje apskritai mažai informacijos apie šiuos žanrus.

R.J.: Tikriausiai ateidami į šią erdvę, žmonės norėjo kurti kitaip, galbūt tikėjosi, kad pati erdvė savaime taps režisieriumi. Vis dėlto to neįvyko, nebent tik simfoninio orkestro koncerte, kur erdvė, sąveikaudama su garsu/muzika, pati labai stipriai veikė vyksmą, buvo naujai patiriama. Kad ir į kokią erdvę ateini - šiuolaikišką, netradicinę ar kaip tik labai seną ir turinčią savo istoriją, nuo to kūrinys, jeigu yra sukurtas tradicinei scenai, labai nepasikeičia.

A.K.: Atsiminiau atvejį, kai erdvė turėjo didelės įtakos. Kalbu apie Valentino Masalskio spektaklį „Sudie, idiotai" (jo nebuvo „Kultūros maratono" programoje, tačiau neseniai dalyvavo Jauno teatro dienose Klaipėdoje). Nors nemačiau šio spektaklio „Menų spaustuvėje", bet girdėjau atsiliepimus, jog spektaklis atrodė prastai, mizanscenos imdavo keistis tiesiog aktoriams ateinant ir išeinant iš scenos, o Klaipėdos „Kultūros fabrike" už scenos dar matėsi koridorius ir laiptai į antrą aukštą. Tad aktoriai keliaudavo į savo sceną gerokai ilgiau, pradėdavo vaidinti, kol žiūrovai jų dar nematydavo ir taip palaipsniui įsiliedavo į vyksmą scenoje, todėl neliko „atėjau" ir „išėjau" taškų. Erdvė sujungė tai, ko neapjungė režisierius.

R.J.: Taigi pasigedau tų LMTA trupių, kurios deklaruoja, tiesiog išskirtinai pabrėžia kitokios erdvės būtinybę jų spektakliams. Antai „Theaomai" rodo „Brolius Karamazovus" skirtingiausiose vietose, o netradicinė erdvė netgi būtina tokiam spektakliui. Mačiau šį spektaklį daug kartų, skirtingose scenose ir ne scenose, ir pasitvirtino, kad kuo „teatriškesnė" erdvė, tuo sunkiau vyksta šis spektaklis, tuo labiau atitolstama nuo žiūrovo. Kodėl jie nedalyvavo „maratone", nežinau. Pasigedau tų, kurie kalba apie netradicinės erdvės būtinybę ir nepasinaudoja tokia erdve, kai ji yra visai čia pat.

A.K.: Jauni menininkai apskritai dažnai skundžiasi, kad nėra kur rodyti spektaklių, nes nuomotis teatro sales per brangu. „Kultūros maratonas" parodė, kad jeigu nori kurti, visiškai nebūtina tradicinė erdvė. Žinoma, jeigu rodai spektaklį teatre, tuomet kartu gauni daugiau reklamos, pasieki ir to teatro publiką.

R.J.: Manau, kad tai buvo didžiausias šio festivalio trūkumas - jo hermetiškumas, užsidarymas savyje.

A.K.: Vadinasi, reikia kažką daryti, kad festivalis taptų visuotinesnis. Man pačiai atrodo, kad net ir šiuo atžvilgiu vienas sėkmingiausių pasirodymų buvo „Demokratija" jau vien dėl to, kad vyko lauke. Pavyzdžiui, žmonės laukė stotelėje troleibuso ir netikėtai pamatė, kad vyksta akcija. Jeigu jau rodaisi nemokamai, tai kodėl nepasirodyti tokioje erdvėje, kurioje tave pamatytų renginyje net neplanavę apsilankyti žmonės?

R.J.: Beveik visi kūrėjai į naują erdvę „sunešė" savo jau turimus produktus. Jei kitas maratonas vyks po metų - jau dabar galima pradėti jam ruoštis, žinant erdves generuoti idėjas, kurios būtų įgyvendamos specialiai tai erdvei ir galbūt tikslingai kurti performansą, kuris iš tiesų būtų performansas, o ne tik taip pavadintas montažas,- žinoma, jeigu tik yra toks kūrėjų noras ir poreikis.

A.K.: Kaip manai, kodėl šie kūrėjai savo pasirodymus vis dėlto vadinamas performansais arba hepeningais?

R.J.: Tokia nuoroda į renginį skamba kaip kažkas naujo, intriguojančio. Tad vieni galbūt sąmoningai taip pavadina, siekdami suintriguoti, o kartais kyla įtarimų, kad nežinant, kaip pavadinti, „tai" programėlėje ir tampa „performansu". Arba, pavyzdžiui, Linos Fisheye vadinamasis hepeningas, kuris iš tiesų buvo greičiau grupinės relaksacijos seansas.

A.K.: Dėl jo man kilo klausimas - kiek apskritai tokį vyksmą galima vadinti meno kūriniu?

R.J.: Iš tiesų, juk tokie patys seansai vykdomi visiškai ne meniniais tikslais.

A.K.: Prisimeni, to hepeningo pradžioje skambėjo antimanifestas. Jis galėjo būti tiesiog vienas iš elementų, hepeningo dalis. Tačiau galbūt teigdama, jog menininkas yra laisvas kurti ką nori ir kaip nori, ji nusprendė parodyti grupinę relaksaciją, pristatydama tai kaip meno kūrinį.

R.J.: Antimanifestas iš tiesų tarsi žadėjo kažką panašaus į hepeningą, bet po jo buvo parodyta tai, kas ir šiaip yra tų žmonių veikla.

A.K.: Taigi profesija, amatas, o ne kūrybos rezultatas. Tarsi savotiškas darbas su grupiniu pacientu.

R.J.: Tačiau galima sakyti, kad čia net nebuvo kuriamas santykis su publika. Arba tiksliau, santykis buvo atribojantis, skatinantis individualiai panirti kiekvienam į save, pagal tam tikras per medijuotą balsą diktuojamas, „režisuojamas" taisykles.

A.K.: Visgi hepeningui būdingas asmeninės patirties momentas, tam tikri panašūs dalykai egzistavo ir šiame vyksme.

R.J.: Įprasta manyti, kad viena iš  hepeningo reikšmių yra netikėtas ir neplanuotas vyksmas. Bet šiuo atveju viskas buvo suplanuota, jokios netikėtumo galimybės. Liko tik du variantai: arba žmogus sutinka su sąlygomis ir dalyvauja, arba lieka atsitolinusiu stebėtoju ir vertintoju. O jei neįsijungi į seansą, nebelieka ką veikti. Spektaklį bent jau gali žiūrėti iki galo. Čia nesutikęs dalyvauti nuo pirmos sekundės, po dešimties minučių „nebepavysi".

A.K.: Nekalbant apie tai, kad mes apskritai sunkiai suprantame, kas yra performansas, smarkiai skiriasi ir LMTA bei VDA studentų požiūris ir supratimas. Galbūt visais laikais egzistavo tokia atskirtis: kai dailininkai kuria performansus - vyrauja negyvi objektai, vizualizacija, o teatro menininkai kuria iš režisūrinės, kinestetinės pusės.

R.J.: Apskritai kalbant apie šio maratono reikšmę svarbus yra kontekstas. Žvelgiant į kitų jaunų teatro kūrėjų sambūrius ir veiklą, pirmiausia iškyla teatro debiutų festivalis „Tylos!", kiek panašaus pobūdžio renginys. Ir visgi tarp jų įžvelgiau daugiau skirtumų, nei panašumų. Nors ir vienur, ir kitur rodomi studentų darbai, visgi „Tylos!" labai aiškiai laikosi teatro festivalio koncepcijos, spektakliai rodomi pačioje tradiciškiausioje erdvėje (Vilniaus Mažojo teatro salėje), čia tarsi nekviečiama imtis naujų eksperimentų ir festivalis tiesiog supažindina su jaunosios kartos aktorių ir režisierių diplominiais darbais, - visa tai glaudžiai susieta su akademiniu aukštosios mokyklos paruošimu. Sprendžiant pagal pirmojo „Kablio" maratono programą, čia kviečiama kurti eksperimentus, provokuoti ne tik žiūrovą, bet ir patį menininką, jam suteikiant labai netradicines erdves. Apskritai - galimybę rinktis erdvę, ko negali suteikti „Tylos!". Be to, man regis, kad „Tylos!" jau pageidauja rezultato, o „Kablio" maratone nebijoma ieškojimų proceso. Čia nebūtinas baigtinis rezultatas, t. y. galimas ir kūrinys procese.

A.K.: „Tylos!" organizuojanti režisierė Gabrielė Tuminaitė tikrai palaiko eksperimentus, naujas idėjas. Galbūt nėra taip svarbu, ar tai labai gerai pavyksta, bet tiesa - tai turi būti baigtas darbas. O „Kablyje" galima rodyti eskizus, kurie yra dar niekam nematyti. Kita vertus, „Tyloje" taip pat bus spektaklių, kurių premjera ir įvyks festivalio metu, tad rengėjai nežino, kokį rezultatą jie pamatys savo teatro scenoje.

R.J.: Tačiau jau vien erdvė „Tylos!" festivalyje suteikia tam tikrą kokybės garantą - gera scena, apšvietimas, garsas ir pan. „Kablyje" matėme tarsi ne iki galo paruoštus, ne visai apgalvotus dalykus - pavyzdžiui, nelygūs, susiglamžę kino ekranai. Dėl tokių techninių trūkumų nukentėjo pasirodymai,

A.K.: Dar svarbu tai, kad jaunų žmonių darbus nuolat žiūri tie patys jauni žmonės - beveik ta pati publika buvo ir Jauno teatro dienose Klaipėdoje. Kai publika nesikeičia, tuomet atlygis už kūrybą, žinoma, taip pat nėra mokamas. O atsidūrimas tradicinėje erdvėje gali tapti proga pasiekti kitokią, platesnę auditoriją. Vis dėlto mūsų visuomenėje dar įsišaknijęs požiūris, kad tikras teatras yra ten, kur minkštos kėdės ir, duokdie, bufetas.

O festivalių skirtumą išduoda ir dalyvių atranka. Regis, tik PIN diena pasižymi tuo, kad dalyvius atrenka ne teatro menininkai, o šiuo atveju - „Agatos", „Artscape" agentūrų bei „Kablio" darbuotojai. „Jauno teatro dienoms" programą daugiausiai sudarė Valentinas Masalskis, „Tylos!" šias pareigas atlieka Tuminaitė, tikriausiai pasitardama su LMTA dėstytojais. Tad „maratone" atranką vykdė žmonės, nesispecializuojantys kurioje nors vienoje meno srityje. To ir nereikia, nes tai yra įvairių meno šakų festivalis. Jie į viską žvelgia plačiau, kitaip supranta meno kokybę ir įdomumą. Ir, ko gero, į viską žiūri drąsiau.

R.J.: Labai sveikintinas požiūris nebijoti eksperimentuoti, bet užtikrinti techninę kokybę įmanoma ir būtina. Ateičiai palinkėčiau geresnės demonstravimo kokybės ir tiesiog didesnio dėmesio žiūrovams.

 

Komentarai