Jubiliejus baigėsi : „Naujasis Baltijos šokis ´11”

Ingrida Gerbutavičiūtė 2011 05 30 dance.lt

aA

Ne paslaptis, jog žodis „festivalis" kildinamas nuo lotyniško žodžio festivus, reškiančio „linksmas", „šventinis". Ne paslaptis ir tai, kad šiųmetinis tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis‘11" turėjo būti itin šventinis - nes jubiliejinis, penkioliktas. Tačiau festivalio programos organizatoriams gerokai pritrūko šventinių lėšų, o besilankantiems festivalyje - šventinės nuotaikos. Tiesa, bandymas, fiestą pradėti šokio koncertu - danų choreografo Palles Granhøjaus spektakliu „Dance me to the end on/off Love" pagal žymaus Kanados poeto ir dainininko Leonardo Coheno dainas ir tekstus, - stengiantis praplėsti tradicinę šokio spektaklio sampratą, tikrai sveikintinas. Tačiau organizatorių užmačios gerokai nesutapo su žiūrovų lūkesčiais, nes ne tik po atidaromojo, bet ir po vėlesnių užsienio choreografų spektaklių piktintasi, jog čia „visai nebuvę šokio". Taip, pasirodo, mūsų publika dar neišaugo iš tradicinio draminio siužeto šliaužtinių, iš klasikinio libreto seilinuko ir, įsikišusi į burną pramoginį čiulptuką, laukia „linksminančio" šokio, o ne rupios košės dantims ir smegenims.

Atidaromasis festivalio spektaklis, melancholiškai šventinis šokio koncertas, - tai vizualus ir labai fragmentiškas choreografo P.Granhøjaus ir jo trupės kūrybos paveikslas. Ištraukos iš ankstesnių choreografo darbų ir L.Coheno dainų tekstai susipynė į vientisą reginį, kuris kaip ir muzika liūliavo tai poetiškumu, tai dinamika, tai jausmų ir prasmių atspalviais. Metaforų ir simbolių čia būta į valias, tačiau labiausiai dėmesį traukė žodžio-teksto-kalbos ir kūno-žmogaus-visuomenės santykio reikšmės. Spektaklyje dažnai akcentuotos atskiros kūno dalys antrino paskiriems žodžiams, kuriuos pats choreografas švieslentėje braukė ir keitė kitais. Juodu rašalu rašytas ir perrašytas tekstas ant šokėjos Carinos Raffel nugaros ne tik simbolizavo besikeičiantį žmogaus kūną, bet ir vizualizavo prasmių atsiradimą ir jų fenomenologiją. O pati kalba, įkūnyta skambiuose Coheno dainų tekstuose, gimstanti kūne ir per kūną, neatsiejama nuo intertekstualios jos savirealizacijos erdvės, apnuogino socialinę žmogaus būtinybę. Koncertas kiek prailgo, o šventinę nuotaiką grąžino po spektaklio žiūrovams išdalinti pavasariniai narcizai.

Šventės laukimą, o kartu ir festivalinių lūkesčių nuotaiką tiksliai išreiškė choreografė ir šokėja Rūta Butkus monospektaklyje „Šventė". Pasiruošimas asmeninei šventei visuomet turi savotišką priešistorę, kuri randasi žmogaus galvoje šventei nė neprasidėjus. Todėl žiūrovams dar tik renkantis į salę atlikėja jau preciziškai klojo laikraščių lapus, tarsi apnuogindama giliai pasąmonėje įspaustas mintis apie išsitęsusią buitį ir trumpas šventines akimirkas, apie juodą laukimą ir spalvingą veiksmą, apie „patogią" priklausomybę nuo kančios ir bauginančią vidinę laisvę. Laukimas čia tapo pačia švente - kankinančia, nuviliančia ir paviršutiniška. Choreografė taip nieko ir nesulaukė - paskendusi vienatvėje ieškojo „kažko", bet tik ne savęs, laukė „įvykio", bet ne vidinės ramybės. Pabaigoje slegianti tikrovė praskaidrėjo tik iki pilkšvos dūmų spalvos - užplūdusi nauja patirtis tebuvo laikinas nusiraminimas.

Kūrinio minties analizę sudėliojus pagal festivalio programėlėje pateiktą spektaklio aprašymą greta piršosi ir gerokai buitiškesnė spektaklio interpretacija. Kad ir kaip nesinorėjo, spektaklio metu neapleido mintis, jog kalbama ir apie moterišką vienatvę, jog laukiama ne tik savo šventės, bet ir vyro, kurio pėdos jau seniai atšalo (dešiniajame scenos kampe apšviesti didžiuliai vyriški batai) ir kuris tikrai nebegrįš. Tačiau choreografės mūvimos kelnės, vyriški marškiniai ir švarkas čia pat pakuždėjo ką kita, - o ką, jei vyras, kurio ji laukia, yra ji pati? Ji pati, savo purvinus batus lyg sunkią buitį padėjusi į šalį, ieško vidinio džiaugsmo. Tuomet mikrokosmosas išsiplečia, o makrokosmosas susiaurėja, pabaiga vėl tampa pradžia, buitis - švente, šventė - buitiniu reiškiniu.
Viskas tampa reliatyvu, o tikrumo ir vertingumo svorį diktuoja vien tik žiūros taškas. Tikras, nesumeluotas R.Butkus žiūros taškas.

Daug festivalinio triukšmo sukėlė vengrų kilmės choreografo Pálo Frenáko spektaklis „Vyrų paslaptys" ir Norvegijos kylančios žvaigždės - choreografo Alano Lucieno Øyeno spektaklis „Ydingieji". Pirmasis, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre rodęs apsinuoginusių vyrų animalistinę jėgą, buką užsispyrimą, pabrėžtiną (hetero)seksualumą, kovą už būvį ir šiurkščią konkurenciją, tarsi po nosimi pakištas veidrodis vertė Lietuvos vyrus muistytis kėdėse ar net palikti žiūrovų salę, o po spektaklio pabrėžtinai kartoti, esą buvę neįdomu. Žinoma, juk įdomiau ir patogiau stebėti hamletišką (ne)ryžtą, idiotišką Myškino meilę ar aukštiems siekiams pasišventusią faustišką sielą. O čia - virvės, vaikiški čiulptuvai ir juoda lipnia juosta užklijuotos išangės. Ir nors spektaklis, pasižymintis stipriu, puikiai techniškai atliktu šokiu, pasirodė pernelyg iliustratyvus, vyriškas tiesas, o ne paslaptis dedantis ant lėkštės, jis visgi buvo vykęs bandymas plėsti apkerpėjusį elitinės publikos požiūrį į šokio spektaklių temas ir jų raišką.

Norvegų trupės „Winter Guests" spektaklis „Ydingieji" atvirai kalbėjo apie homofobiją, rasizmą, antisemitizmą, mizoginiją, brutalumą, smurtą ir neapykantą. Iliustratyvumo čia buvo nedaug, nes tikslus žodis, sugestyvi vaidyba ir truputis šokio spektaklio temą perteikė itin pamatuotai. Vaizdai nešokiravo, kaip tikėtasi iš spektaklio aprašymo, bet ir nenuvylė. Choreografas Alanas Lucienas Øyenas ir buvęs garsios Izraelio šokio trupės Batcheva šokėjas Léo Lérusas kūrė savo pačių personažus, periferinį pasaulį, kuriame fikcija ir realybė persipynė oksimoroniškų kalbų ir vaizdų fone. Vaikystėje ir paauglystėje patirtos traumos vertė Alaną neapkęsti savęs ir, pasitelkus visokius „-izmus", dar ir manifestuoti teiginį, jog Dievui patinka prievarta. Vaikinams scenoje pasimasturbavus žiūrint filmuką apie Bembį, pademonstravus persirenginėjimo fetišą, nepamirštant Amerikos ir Izraelio vėliavų, tele viktorinoje pažongliravus nekrofilijos, pedofilijos, incesto, depresijos ir panašaus „krūvio" žodžiais, pasimėgavus stilizuotu smurtu prieš patį save, aikštėn iškilo paprasta tiesa - išsigimusios visuomenės kasdienybėje ilgimasi nuoširdžių žmogiškų santykių, meilės, pagarbos, saugumo. „Ydingieji", apnuoginę politinių ir socialinių problemų žaizdas, buvo taiklus kirtis itin netolerantiškai, „kitoniškumų" besibaidančiai mūsų šalies visuomenei.

Pálo Frenáko spektaklis „Vyrų paslaptys”
Pálo Frenáko spektaklis „Vyrų paslaptys”
Festivalis pristatė ir kitą socialinę problemą - Kauno šokio teatro „Aura” spektaklyje „Medėjos" choreografė Birutė Letukaitė su kompozitoriumi Antanu Jesenka gvildeno ne antikinės tragedijos temą, o nevykusiai atsispyrę nuo jos tragišku žvilgsniu pervėrė skaudžią socialinę Lietuvos kasdienybę. Gimusių ir negimusių nužudytų kūdikių statistika bandyta ne tiek atkreipti dėmesį į mūsų šaliai itin skaudžią problemą, kiek šokiruoti, apeliuojant ne į tų adresatų sąžinę. Spektaklis, choreografinių sprendimų netikėtumu dėmesį kaustęs pirmosiomis minutėmis, žadėjo būti paveikus savo moraliniu imperatyvu, tačiau vėliau labai ištįso ir perpildytas iliustratyvių vaizdų sužlugo režisūrinėje plokštumoje. Tiesa, netikėtos kompozicijos, stiprus išraiškingas šokis ir subtilus šviesų dizainas (Tadas Valeika) kartkartėmis šiek tiek gelbėjo „perspaustą" vyksmą, visgi bendras vaizdas nuvylė, o perdėtas grūmojimas pirštu neleido patikėti vien tik motinų kalte ir neadekvačiu jų pasmerkimu. „Medėjos" - drąsus choreografinis darbas, tačiau socialinių temų Lietuvos šokyje pradininkams dar teks ilgai plušėti, kol išvystys svarią poziciją ir tvirtą raišką itin poetiško mūsų šalies šiuolaikinio šokio raidoje.

Tikrą vieno žmogaus šou parodė Vokietijoje gyvenantis italų choreografas Morganas Nardis, daugiau nei valandą šokęs melą ir tiesą, kalbėjęs apie meną ir (auto)biografiją, apnuoginęs žiūrovams vizualiųjų menų ir performanso užkulisius. Antonimai, antitezės ir antipodai, kuriami baltos ir juodos spalvų kostiumais, šių spalvų ir atspalvių scenografija bei apšvietimu, baleto, džiazo ir šiuolaikinio šokio judesiais bei šokio, kalbos ir vokalo vingrybėmis, buvo tvirtai sukalto libreto pagrindas, labai artimas lecture performance estetikai. Visą spektaklio siužetą - autobiografinį pasakojimą ir šokio istoriją - Nardis lyg kino juostą paleido atbulai ir nebyliai klausė, ar melas tampa tiesa arba atvirkščiai, jeigu į tai žiūrime iš kitos pusės? O gal tiesa tampa melo kalėjimu, jei priartėjame prie jos ištakų? Spektaklis „a one m(org)an show" žavėjo ekspresyvumu, humoru ir performatyvia minties plėtote, ir nepaisant kiek prailgusio siužeto, tapo žaismingu šiųmečio festivalio reprezentantu.

Reprezentacijos priešybę simuliaciją šokio operoje „Dykra" tyrinėjo choreografė Agnija Šeiko ir kompozitorius Jonas Sakalauskas, įkvėpti prancūzų filosofo Jeano Baudrillard´o knygos „Simuliakrai ir simuliacija" ir meksikiečių kino režisieriaus Rodrigo Plá filmo „Vidinė dykuma". Labai sveikintina idėja į sceną perkelti filosofinį tekstą bei siekis kurti naują žanrą - šokio operą. Visą operos vyksmą sudarė filosofinių pasažų (per)dainavimas (Jonas Sakalauskas) ir iš pirmo žvilgsnio paviršutinišku pasirodęs jų apipavidalinimas šokiu (Petras Lisauskas, Darius Berulis, Mantas Černeckas). Tačiau įdėmiau pažvelgus į Baudrillard‘o tekstą ir į choreografinę Šeiko leksiką išryškėjo įdomus filosofinių ir meninių simuliakrų santykis. Natūralus, vaizdu, imitacija ir falsifikavimu paremtas simuliakras buvo pati šokio opera „Dykra"; su produktyviais simuliakrais, paremtais jėgos materializacija, siejosi šokis, dainavimas ir scenografijos vaizdai, o informacija ir kibernetinių platybių žaismu paremti simuliacijos simuliakrai įkūnijo ne tik operoje minimą Loudų šeimos televizinį gyvenimą, bet ir kontroliavo įsivaizduojamą salėje sėdinčių žiūrovų suvokimą. Priėję išvados, jog opera yra šokis, nes tiesa slepia, kad jos nėra, šokio operos autoriai savaip įsiterpė į publikos diskusijas apie šokio kiekybę festivalyje: jei šokis slepia, kad jo nėra, gal šiųmetis festivalis pabrėžtinai disimuliavo save, o mes simuliavome festivalį?

Filosofinių poteksčių ir psichologinių būsenų pateikė choreografas Vytis Jankauskas savo naujausiame kūrinyje „Liepsnos virš šaltojo kalno" nagrinėjęs žmogaus egzistencines patirtis. Spektaklis, pradžioje kiek blankus ir ištįsęs, vėliau atsiskleidė savo dvasingumu ir meditatyvia nuotaika, o medžiagos žmogaus vidinių apsisprendimų ir pasiryžimų analizei čia buvo su kaupu. Prasidėjęs ir pasibaigęs žiedine kompozicija - vienoda judesių seka prie įstrižaine kylančios baltos sienos, - kūrinys tarsi įprasmino žmogaus vidinį dramatizmą, nuolatinius svyravimus, abejones, netikrumą. Siena-kalnas čia simbolizavo vidines kliūtis, klaidingus įsitikinimus, kuriuos mes visi pernelyg linkę susikurti, į juos stipriai įsikibti ir jų nepaleisti dėl iliuzinio saugumo. Užburto minčių rato metafora puikiai derėjo šokėjams Vyčiui Jankauskui, Tautvilui Gurevičiui ir Rūtai Butkus einant ratu, o tai, kad trijulė judėjo atatupsta, ryškino žmogišką neryžtą stoti akis į akį su savo vidiniais prieštaravimais. Taikliai parinkta grupių Mono, Set Fire to Flames bei Juozo Milašiaus muzika gerai derėjo su judesių plastika ir stiprino siužetinės įtampos kaitą, o subtilus Aurelijaus Davidavičiaus apšvietimas spektaklį apgaubė dvasingumo aura. Šaltasis Jankausko kalnas čia tirpo, čia liepsnojo, čia vėl staiga išdygdavo lyg žmogiškų sprendimų nepastovumas panašiai kaip ir festivalinė staccato nuotaika.

Fiestos instruktažą - performansą „Safaris" - atvežė islandų šokio trupė Kwiss Bum Bang. Paskutinę festivalio dieną trys islandės mokė, kaip reikėtų elgtis festivalio metu: kaip prieiti prie kultūroje įtakingo asmens, kaip stovėti, kaip šypsotis, kaip kalbėti apie meno kūrinį ir kaip jį vertinti. Smagiu netikėtumu tapo lietuvių liaudies šokių senjorų ansamblis, kurio pasirodymą žiūrovams teko analizuoti čia pat, praktiškai pritaikant ką tik išgirstus patarimus. Nors performanso tema įdomi ir nematyta, tačiau parodytas jis ne vietoj, ne laiku ir ne tai publikai. Įdomesnis jis galėjo būti tik siaurai menu besidominčiai ir/ar šiuolaikinio šokio bendruomenei, rodyti jį vertėtų veikiau teatro, muzikos, šokio ir kitų menų suvažiavimuose, kuriuose dalyviai vieni kitus pažįsta ar ilgesnį laiką praleidžia kartu, o ne vienadienei vakaro publikai, kuri iš viso nesuprato, nei kas čia vyksta, nei kodėl. O kur dar spektaklio nefunkcionalumas! Kada pritaikyti „išmoktas" žinias, jei „Safaris" buvo uždaromuoju festivalio spektakliu?

Kauno šokio teatro „Aura” spektaklis „Medėjos”
Kauno šokio teatro „Aura” spektaklis „Medėjos”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Žymiai įdomesnį performansą parodė kaimynai latviai. Choreografės Olgos Žitluchinos spektaklis „Prarasties šokiai" keturis kartus nenutrūkstamai vyko Menų spaustuvės kieme, leisdamas gėrėtis momentine pasirodymo nuotaika ir besikeičiančiais periferiniais vaizdais. Specialiai spektakliui sukurta vaizdinė medžiaga - girios ir vandens telkiniai prie Juodosios jūros - buvo akcentuota tik pasirodymo pabaigoje, tačiau prisiminus rudus ir pilkus šokėjų kostiumus ir dvi didžiules medžio trinkas, laikančias linoleumo juostą, galėjai nesunkiai susieti vyksmą su žiemojančiais belapiais, džiūstančiais ar kertamais medžiais. Šokėjų duetai, rečiau, trio, išreiškė jėgą ir stiprybę, prisitaikymą ir nestabilumą, jauna ir sena, gležna ir tvirta, gamtos harmoniją ir žmogaus įsikišimo destrukciją.

Kitokio gamtos ir žmogaus santykio nuotrupas pateikė choreografė Erika Vizbaraitė ir režisierė Sonata Visockaitė trumpametražėje šokio operos „NO AI DI" versijoje, pasakodamos apie samių tautos šamanę, apie gyvenimą ir mirtį, gyvybę ir išmintį. Kūrėjos pirmiausia girtinos už naujo žanro vystymą ir netradicinę temą. Tačiau į akis iškart kritusi Lietuvos šokio scenoje per dažnai matyta konservatyviai patetiška išgryninto šokio estetika, nuvilianti choreografiniu sąstingiu, balti aprėdai-tunikos-kokonai ir raudoni batai (Rūtos Biliūnaitės kostiumai) vertė abejoti idėjų originalumu. Įdomesnė pasirodė antrosios dalies choreografija - išieškota ir paveiki, pripildyta samių folklorinių šokių intarpų. Tačiau greita spektaklio baigtis neleido pilnai atsiskleisti libretui, jo muzikinei ir kinetinei raiškai, todėl kirbėjo klausimas, ar vertėjo šią trumpą versiją „išgriebti" iš valandą trunkančios operos konteksto vien tam, kad tilptų į griežtus festivalinius rėmus.

Visai ne laiku ir ne vietoj į festivalio programą buvo įtraukta ir choreografės Loretos Juodkaitės premjerinė dvylikos minučių miniatiūra „Sapnų žemėlapyje", sukurta pagal to paties pavadinimo kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio muzikos albumą. Keturios Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus moksleivės scenoje atrodė lyg saviveiklos būrelio lankytojos ir tik retkarčiais į kompozicijas įtraukti platesni, baletinėmis klišėms nevaržantys judesiai leido atlikėjoms pasijusti laisviau, taip išgaunant bent šiokį tokį choreografinį atspalvį.

Minimalistines šokio kompozicijas pateikė ir choreografė ir atlikėja Edita Stundytė. Nors ir trumpos, vos dešimties-penkiolikos minučių trukmės miniatiūros „Šokis Nr. 2 (Indigo)" ir „Šokis Nr. 1 (Juoda)", kalbančios apie „Nieką" ir „Šokius", sužavėjo įtaigia choreografine leksika, subtiliais kostiumais ir pamatuotu elektroninės ir klasikinės muzikos deriniu. Tiek judesiai - vos jaučiami, nežymūs, neplatūs, tiek kostiumas - aptakus, paslankus, pilkas, „Indigo" miniatiūroje puikiai įkūnijo „Nieką", o dalį kostiumo atidavus jaunai smuikininkei, „Niekas" virto pirmapradžiais „nesustyguotos" muzikos garsais. Antroji miniatiūra akcentavo elektroninę muziką, jos tekėjimą kūnu ir jame gimstančius „Šokius". Aptakūs judesiai čia greitėjo, tačiau išlaikė minimalų raiškos spektrą, kurdami paveikią, dinamiškai lyrinę atmosferą.

Su festivalio šurmuliu ir jam pasibaigus stojusia tyla asocijavosi choreografės ir šokėjos Giedrės Ubartaitės spektaklis „Mono tyla", parodytas, deja, pirmąją festivalio dieną. Triukšmo ir tylos metaforos, perteiktos nuo lubų kabančios virvės amplitude ir šviesų režisūra (pačios choreografės ir Aurelijaus Davidavičiaus dizainas), vertė suklusti, ieškant ne tik triukšmo anatomijos, bet ir tylos užuomazgų (jei iš viso įmanoma teigti, jog ši egzistuoja). Virvė čia pernelyg tiesiogiai įprasmino žmogaus priklausomybę nuo jį supančio triukšmo, o ekspresyvūs judesiai ir pasisupimai - karštligiškas vidinės tylos paieškas. Ir tik vėliau, išsipainiojus iš triukšmo pančių, šokėjos galva, apsunkusi nuo mono tylos laisvės, diktavo įdomesnes judesio trajektorijas. Eglės Sirvydytės elektroninė muzika gerai derėjo su spektaklio tema, tačiau mono tylos iš stereo triukšmo ypatingomis fermatomis neišskyrė. Paieškojus įvairesnių judesio kompozicijų, stipresnių muzikinių akcentų ir ryškesnių šviesos metaforų spektaklis galėtų įgauti įsimintinesnių spalvų ir tapti nestandartiniu vidinių žmogaus būsenų pavyzdžiu.

Jubiliejus baigėsi, triukšmas, džiaugsmas ir (ne)šokis - taip pat. Tikėkimės, kad iki kito šokio festivalio mūsiškė publika sparčiai ūgtels, inovatyviu požiūriu pralenkdama ir pačių festivalio organizatorių lūkesčius, o pastarieji, užuot perpildę festivalio programą miniatiūromis, sukurs tikrą šventinę nuotaiką kad ir kelių spektaklių peizaže.

 

 

Komentarai