„Monobaltija": pirmoji diena

Daiva Šabasevičienė 2010 05 06 Menų faktūra

aA

Monospektaklių festivalis „Monobaltija", jau antrą kartą rengiamas Kauno kamerinio teatro, įgyja pagreitį. Jau pernai pirmasis festivalis nustebino apimtimi, naujais, Lietuvoje dar neatrastais talentais, o šįmet į festivalį pakviesta dar daugiau menininkų iš Estijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Rusijos, Suomijos, Švedijos, Vengrijos ir Vokietijos.

Dar iki prasidedant festivaliui maloniai nudžiugino žinia, kad į jį buvo kviečiamas naujausias Cezario Graužinio spektaklis, pastatytas Atėnuose, bet dėl graikų teatro planų ši idėja, tikėkimės, bus įgyvendinta ateityje. Tai rodo, kad festivaliui svarbu atkreipti dėmesį į visus Lietuvoje kuriančius menininkus ir pristatyti ne tik aktorius, kurie įprastai yra monospektaklių iniciatoriai, bet ir režisierius, kurie šį žanrą išskleidžia kaip lygiavertį meninį vienetą bendrame teatro kontekste. Šiame festivalyje meniškumas išlieka pagrindinis kriterijus. To neslepia ir besikeičiantys festivalio žiūri nariai, tiesiai šviesiai atsakydami į spaudos konferencijoje žurnalistų užduotus klausimus.

Festivalio meno vadovas Stanislovas Rubinovas ir direktorius Aleksandras Rubinovas spaudos konferencijoje pabrėžė, kad sunkmečiu juos padrąsino dar pernai Kauno mero Andriaus Kupčinsko ištarti žodžiai: „Festivalis bus". Tai ir lėmė, kad šis didžiulis renginys šįmet vėl įvyko.

Festivalį vertins penki žiūri nariai, taip pat žiūrovų žiūri. Pernai, beje, žiūrovai ir įvertino patį intelektualiausią spektaklį, kurio komisija buvo apskritai nepastebėjusi. Stanislovas Rubinovas pabrėžė, kad „Kaunas - idealus miestas rengti festivalius. Festivaliai Kaunui ypač reikalingi, nes jo kultūrinio gyvenimo apykaita gana silpna. Šįmet buvo sunku atrinkti lietuviškus spektaklius, nes jų kaip niekad užderėjo itin daug - tiesiog lietus. Žiūrovai pamilo šį žanrą, liko nedaug „monoskeptikų". Vienas aktorius gali padaryti labai daug". Pasak Rubinovo, blogų monospektaklių tiesiog nebūna.

Festivalio festivalį gegužės 5 dieną pradėjo du skirtingi lietuviški spektakliai - žiūrovams buvo pristatyti Nijolės Narmontaitės ir Rolando Kazlo darbai.

Violetos Sagaitytės ir Nijolės Narmontaitės „Selavy!", vienos dalies muzikinis spektaklis - lyg aktorės autobiografinė kelionė. Tai spektaklis, kuris tiko festivalio atidarymui, nes jame daug muzikos, dainų, jo struktūra tokia, kad žiūrovas tiesiog seka aktorės gyvenimą kaip nesibaigiantį kaleidoskopą, kuriame svajonės ir jausmai ne išgyvenami, o papasakojami jausmais. Tai prisiminimų virtinė, kaip viena šioj žemėj gyvenanti mergaitė virsta aktore, kaip jos kelrodėmis žvaigždėmis tapusios artistės - Greta Garbo, Sophie Loren, Edith Piaf, Marilyn Monroe, Marlene Dietrich - bando įsikūnyti į svajose gyvenančią mergaitę ir kaip galiausiai ji pati tampa išrinktųjų kastai priklausančia persona, turinčia savų, kol kas dar mažų pasekėjų. Tų mergaičių likimus valdo ne tiek teatro aistra, kiek noras išgyventi svetimus likimus ir tik taip ieškoti savo tapatybės.

Šioje kelionėje, keičiant įvairių būtybių „kailius", Narmontaitei padeda keturi muzikantai - Andrius Kulikauskas (akordeonas, fortepijonas), Edvardas Jurgaitis (kontrabosas), Kastytis Žukauskas (saksofonas, fortepijonas) ir Žydrūnas Mockūnas (mušamieji). Kiekvieną situaciją, kiekvieną svajonę „į žvaigždes" lydi muzikinis motyvas, o muzikantai yra ne tiek akompaniatoriai, kiek antraeilius vaidmenis vaidinantys aktoriai, todėl spektaklį pavadinti monospektakliu ne visai tikslu. Narmontaitės herojė neišvengimai yra centrinė, tačiau viso spektaklio kontekste be aplinkinių ji sunkiai įsivaizduojama. Net kompoziciniu požiūriu be vyrų neįsivaizduojamos kai kurios scenos, visą vyksmą paverčiančios tiesiog gražiais atvirukais: štai jautriai apšvietus, grojant saksofonistui, aktorė virsta viena iš žvaigždžių. Visų išrinktųjų gyvenimų be meilės įsivaizduoti neįmanoma, bet visos meilės, deja, nelaimingos.

Nijolė Narmontaitė, nors ir būdama viso spektaklio epicentru, puikiai valdydama publikos dėmesį, turėdama daug charizmos, visose scenose jautriai reaguodavo į savo partnerius muzikantus ir vien dėl to kai kurios jos dainos nuskambėjo kaip antraplanės muzikantų atžvilgiu. Štai čia ir pasirodė, kad spektakliui reikalinga režisieriaus akis, norint, kad būtų išlygintos visos scenos.

Rolandas Kazlas spektaklyje „Geležis ir sidabras”. Festivalio archyvo nuotraukos
Rolandas Kazlas spektaklyje „Geležis ir sidabras”. Festivalio archyvo nuotraukos

Šį muzikinį spektaklį gaubia vizualiai atraktyvus scenovaizdis. Džiūstanti paklodė tampa kino ekranu, balta žmogaus galvos formos spinta virsta grimo staliuku, pakyla ar tiesiog instrumento futliaru. Aktorė apgalvojusi begalę detalių - ką, kaip ir kuo galėtų virsti ne tik ji, bet ir visi scenoje egzistuojantys daiktai.

Kostiumai taip pat kinta kartu su besikeičiančia mergaitės sąmone: paprasta juoda suknelė, prie kurios pakabinama viena ar kita detalė, padeda lengvai įsikūnyti į šou pasaulio personas.

Šiame muzikiniame spektaklyje norėtųsi įtaigiau atliekamų pačių dainų, kurios galėtų dar tiksliau charakterizuoti tai, apie ką ir dėl ko aktorė kūrė šį spektaklį.

Į Narmontaitės spektaklį daug žiūrovų nepateko - kaip ir į Rolando Kazlo „Geležį ir sidabrą", pristatytą Kauno valstybiniame lėlių teatre. Pagal Vlado Šimkaus eiles sukurtas beveik neišverčiamas spektaklis vertė galvoti, kaip ir ką supras festivalio svečiai. Tačiau egzaminas buvo išlaikytas: visi švytėjo, nes geram aktoriui net ir literatūrinis spektaklis netampa vertimo kliūtimi. Anaiptol, po spektaklio kiekvienos šalies atstovai Kazlą lygino su savo šalių geriausiais menininkais ir vienbalsiai pritarė, kad tai universalus aktorius.

Spektaklis buvo suvaidintas puikiai. Kazlo pagrindiniai instrumentai - tikrumas ir sceninės tiesos pajauta. Tai nėra vulgarus savo jautrumo ir teatro sampratos demonstravimas - veikiau ilgų stebėjimų ir atradimų rezultatas. Kas gali būti sudėtingiau už poezijos pavertimą teatru? Rodos, aktorius nieko nevaidino, rodos, niekuo nespekuliavo, o žingsnis po žingsnio vis giliau smelkėsi į kiekvieną tariamą eilutę. Pirmiausia jis tą eilutę paversdavo sava ir tik vėliau grąžindavo Šimkui, primindamas, kad kalba ne tik savo, bet jo vardu. Lietuvoje iki šiol nebuvo tokio reiškinio, kad tautai poetą sugražintų aktorius. Net literatūrologai, ilgai tylėję, suskato naujai įprasminti Šimkaus kokybę. Tai ne baltos ar juodos eilės, tai situacijų, atsiprašymų, pajautimų ir išjautimų chrestomatija, įvairūs bandymai būti poetu, tai sunkus ir alinantis medaus rinkimo procesas, kuriam aktorius suteikia žmogiškos kalbėsenos ritmą. Poezija pranoksta poeziją, Šimkus tampa lietuvišku Charmsu, kuris skverbiasi į sudėtingų potyrių pasaulį.

Kazlas nukelia poeziją nuo pjedestalo, nes ji tampa pagrindiniu partneriu, o kai pritrūksta sceninių akių, jis antruoju žmogumi, su kuriuo sunku tyloje šnekėtis, paverčia lempą, kuri jam retsykiais net ir pamirkčioja. Dramaturgija kuriama pagal skirtingus eilėraščius, skirtingų scenų junginiai vos regimi, nes aktorius juos apgalvojęs iki smulkmenų. Kartais tam pakanka kintančio apšvietimo. Pavyzdžiui, eilėraštį apie geležį ir sidabrą jis sako mėlyno apšvietimo spindulyje, o tiksliai sudėliotos intonacijos neleidžia nuslėpti Šimkaus nostalgijos, be kurios jo kūryba neįsivaizduojama.

Kazlas moka ir gražiai nusijuokti ir kitus priversti šypsotis. Jam juokingi tie, kurie „skundžias nuo minčių kenčią". „Min-čių-ken-čią". Argi tai ne poezija? Nebaigtus rašyti rankraščius jis kaip sniego gniūžtes mėto į viršų ir čia pat primena: „Maldauju, broliai, popierių taupykim". Pasakodamas apie sūnų, jis su dantų šepetuku valo jo batukus, o tą liūdną plokštelę pavadina laime. Aktorius, tiksliai intonuodamas, Šimkaus poeziją atveda į prasmingą finalą. Bičių avilyje kopinėdamas medų, jis sukuria poezijos prasmių simfoniją. Kaip prasitarė pats aktorius, tai jo amžiną atilsį tėvo sukaltas avilys, kurio jis taip ir nepanaudojo. Sūnus tęsia tėvo kelionę, tik šiandien šis avilys pilnas eilių, kurios gydo ne blogiau, nei bičių surinktas medus.

Komentarai