Liuda Jonušienė
Jau susitaikėme turį dvi Lietuvas. Procesas įsibėgėja, kiekvieną dieną išsiaiškiname kokį naują išsiskaidymą. Per kalnelį nesueina vis daugiau kažkada buvusių nedalomų dalykų.
Pavyzdžiui, dalis šiandienės lietuvių kultūros yra išmesta už valstybės borto, stumiama iš visuomenės akiračio, apkrauta nepakeliamais mokesčiais, susaistyta nesuprantamais įstatymais. Kita dalis šildosi valstybės užantyje, ilgus metus paslaptingai „mintį audžia”, čiulpia savo leteną ir po truputį išsigimsta.
Tuos, kurie yra atsidėję vien kūrybiniam darbui: rašo knygas, scenarijus, publicistiką, režisuoja ir koncertuoja, dažniausiai tik iš entuziazmo ir meilės savo miestui ar kaimui vedini organizuoja įvairius renginius, užsiiminėja visuomenine veikla, yra kūrybinių sąjungų bei Meno kūrėjų asociacijos nariai, kitaip nei atstumtaisiais jau nepavadinsi.
Visi jie anksčiau ar vėliau skausmingai suvokia: Lietuva nėra ta šalis, kurioje gali išgyventi laisvi profesionalūs menininkai, nepriklausomi menotyrininkai, kultūrologai, žurnalistai. O „antikrizinė” dabartinės valdžios politika tokią savo šalies žmonių kategoriją apskritai baigia išnaikinti.
Dar prieš kurį laiką menininkai galėjo rinktis: pragyvenimui užsidirbti iš kūrybos, tarnybos, mokytojavimo, arba ir iš to, ir iš to. Kai kas net šiek tiek prasigyveno. Kai kam, tiesa, dabar trūksta darbo stažo, socialinių garantijų. Tačiau tuos dalykus meno žmonės priima stoiškai – rinka yra rinka, kapitalizmas yra kapitalizmas. Aukščiau visko – kūrybinė laisvė ir asmeninis apsisprendimas. Be to, visą laiką ruseno viltis, kad socialinius reikalus, praktiškus dalykus kuri nors protinga valdžia ilgainiui tvarkingai ir teisingai sudėlios.
Deja. Valdžios dėlionės juo toliau, juo labiau primena jai vienai tesuprantamus ir nežinia kam parankius makabriškus žaidimus, be viso kito, užmerktomis akimis ir užkimštomis ausimis.
Pastaraisiais metais masiškai skurstant bei užsidarinėjant redakcijoms, leidykloms, viešosioms įstaigoms, visur kitur mažėjant etatų, nykstant autorinių honorarų fondams, jau nekalbant apie bankrutavusius rėmėjus ir mecenatus, pasirinkimo nebeliko.
Maža to, dėl milžiniškų, jau didesnių, nei etatiniams darbuotojams, taikomų mokesčių niekam nebereikia neetatinių kūrybinių bendradarbių. Tad ir nuo seno laisviems menininkams, ir naujiems bedarbiais tapusiems meno kūrėjams bei kultūros darbuotojams liko vienintelis kelias – į darbo biržą. A, taip, dar galima emigruoti. Arba nusižudyti.
Jeigu to dar nepadarėte, pasižvalgykime po privilegijuotąją Lietuvos kultūrą. Išties turime visai nemenką valstybės išlaikomą ir globojamą kultūros bei meno sluoksnį: minias funkcionierių, daugybę įstaigų, kūrybinių kolektyvų ir visokio turto. Paprastas pilietis takoskyros ar kalno tarp dviejų „sesučių” gal ir neįžiūrės. Bet kultūros, ypač meno srities žmonės, dirbantys skirtingose to kalno pusėse, dažnai jaučiasi supriešinti, pažeidžiami, nevienodai vertinami, vieni viršesni ir labiau nusipelnę už kitus.
Iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamus teatrus, galerijas, bibliotekas, muziejus, kultūros centrus, koncertines įstaigas irgi slegia įvairūs nepritekliai, sunkumai. Bet tie sunkumai tikrai ne tokie ir ne tokio masto, kokius patiria visiškai nesuvokiamais kriterijais ir pasenusiais būdais įvairių fondų ir efemeriškų „biudžetinių eilučių” retsykiais paremiamos privačios įstaigos, organizacijos, individualūs kūrybiniai darbuotojai.
Kai, būdama viena iš pastarųjų, sumaniau įsidarbinti valdiškoje kultūros įstaigoje, supratau, kad susidūriau su visiškai man nepažįstama terpe. Joje galioja savi dėsniai, savos taisyklės, pašaliniams nepažįstama hierarchija ir uždari klanai, o kultūra čia net nekvepia. Dabar stebiuosi, kaip apskritai tose įstaigose dar sukuriami spektakliai, rengiamos parodos, koncertai.
Gali būti, kad tik iš inercijos. Gali būti – dėl puikių, tegul ir užguitų, menkai apmokamų, neretai nuvarytus arklius primenančių fanatikų, kultūrininkų armijos eilinių. Gali būti – dėl dosnaus finansavimo, kai valdininkas ar valdžios samdomas organizatorius, žinoma, už nemenkus komisinius, kartais nuperka ir visuomenei pateikia visai neprasto meno. Kad ir kaip ten būtų, iš šalies niekas nieko dorai nesupaisys. O patekti į „vidų” paprastiems mirtingiesiems šansų nedaug.
Štai valstybinis Kauno lėlių teatras, Panevėžio savivaldybės dailės galerija neseniai skelbė konkursus direktorių pareigoms užimti. Svarbiausia sąlyga pretendentams – 5 metų vadovavimo kultūros įstaigai stažas. Net jeigu tokį stažą ir turi, tačiau ne biudžetinėje įstaigoje – teks stipriai pakariauti, įrodinėjant, jog Lietuvos kultūra gyvuoja ne vien biudžetinių įstaigų pavidalu.
Per 20 Nepriklausomybės metų susiformavo tikri oficiozinės kultūros įstaigų vadovų klanai, o pačios įstaigos virto kone privačiomis valdomis. Aplinkybės paprastai susiklosto, tiksliau, suinteresuotų asmenų suklostomos taip, kad konkursuose ilgamečiai direktoriai varžosi tik patys su savimi arba, geriausiu atveju, tarpusavyje. Jaunoms ir šviežioms pajėgoms šioje srityje vietos nėra.
Kultūros žmonių, tiksliau, jos vadovų ir administratorių santykiai, suaugimas su valdžia – atskira plati tema. Ir čia daug paradoksų. Pavyzdžiui, renkamas arba skiriamas politinio pasitikėjimo valdininkas gali būti mažamokslis, tiesiog žmogus iš gatvės, svarbu, partinis.
Tačiau vietinio muziejaus, bibliotekos ar galerijos specialistui keliami reikalavimai – turėti aukštąjį išsilavinimą, pageidautina, magistro ar daktaro laipsnį, tobulai mokėti anglų kalbą, jau būti toj srity padirbėjusiam.
Nėra blogis – sąžiningai atrinkti visų mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigais išlaikomus kultūros, švietimo ir mokslo darbuotojus, tikintis, kad jų dėka valstybinės kultūros gyslomis tekės sveikas kraujas. Bet ar nereikėtų kur kas didesnį dėmesį kreipti į kultūros vadų – ministrų, komitetų narių, vicemerų, savivaldybių administratorių, patarėjų, kitų aukštų politikų bei valdininkų kompetenciją kultūros švietimo ir meno kūrybos srityje?
Gal tuomet bent šiek tiek keistųsi nenormali situacija, kai valstybėje egzistuoja dvi gerokai susipriešinusios kultūros: laisvoji ir grynai biudžetinė. Gal pasikeistų ir požiūris į žmones, kurie iš esmės trokšta to paties: ne tik išgyventi, bet ir gyventi, dirbti, kurti savo šalyje vardan jos gerovės, pažangos ir klestėjimo.
