Politinis teatras turi įvykti

Vlada Kalpokaitė 2009 10 29 Menų faktūra

aA

Ne atvykti ir išvykti atgal. To visiškai nepakanka, neįvykęs jis lieka tik savo paties griaučiai, tuščias pavidalas, kad ir kaip garsus ir spalvingas būtų. O kad vis dėlto įvyktų, reikia tam tikrų papildomų sąlygų, kurios, deja, yra tiek vidinės, tiek išorinės.

Politinis teatras gerokai labiau nei kitas reikalauja itin aktyvios, gyvos, dialoginės jungties su publika. Ir vėlgi, ta jungtis visai nebūtinai įvyks vien dėl to, kad publika gyvena šalyje, kurioje politika yra. Ir net ne vien dėl to, kad politika yra bloga, korumpuota, nemokšiška, nestabili ir t.t. Visas šias sąlygas Lietuva, deja, atitinka tiesiog kaip pagal užsakymą, ir rodosi, politinis teatras turėtų vešėti, tiek nuosavas, tiek gastroliuojantis. Tuo tarpu kol politikoje teatras tiesiog klesti visais įmanomais žanrais, politika teatre egzistuoja kaip istorijos skyrius (dar ir keliantis abejonių dėl definicijų, nes metaforinė sovietmečio konfrontacija su valdžia sunkiai atitiktų politinio teatro apibrėžimus, o ir netaikė į juos. Keletas išimčių taip ir liko egzotiškais inkliuzais, atskiri dabartiniai bandymai dažnai sulaukia audringo atmetimo reakcijos). Dar mūsuose gali būti tarsi politikos aktualijų inspiruotas motyvas, herojus ar kitas bet kokio pobūdžio elementas, bet, ko gero, tik ne tam tikra teatrinės kalbos forma, turinys, siekinys ir adresatas. Stilizacija, bet ne politinis teatras kaip savarankiškas, estetiškai ir pilietiškai (štai, net panašius žodžius tarsi nejauku vartoti) paveikus fenomenas.

Todėl tai, kad „Sirenos" šiemet pristatė tikrą, gryną, aktyvų ir sulaukusį visokeriopo atsako (premijos - tik jo aidas) politinio teatro pavyzdį - Vroclavo Teatr Polski spektaklį „Dantono byla" - turėjo būti geras skiepas mūsų politine prasme steriliai scenai ir publikai.

Iš tiesų įtikino visų spektaklio kūrėjų meistrystė, sužavėjo režisieriaus Jano Klatos sukurta grakšti ir kartu chuliganiška kompozicija, virtuoziškas ir visaapimantis kontekstų ir intertekstų sluoksniavimas, smagūs žaidimai su detalėmis ir tikra intelekto akrobatika visumoje. Viskas - drąsu ir kartu labai gerai apgalvota, pradedant jau vien nuo XX a. pradžios rašytojos Stanisławos Przybyszewskos pjesės pasirinkimo. Politinė drama neria į vieną Prancūzijos revoliucijos etapų ir paverčia istorinę „žaliavą" universaliu pasakojimu apie žmogaus kaip politinio gyvūno prigimtį, nors anaiptol nepameta konkretikos skonio. Painios politinės peripetijos, strategavimai ir pramatymai čia dėliojami kaip daugiaaukštės tekstinių kaladėlių sienos. Ir atrodo, kad Jano Klatos spektaklis drąsiai semia visą šią žodžių gausą ir paverčia ją viena iš daugybės provokacijų. Teksto daug, bet kiekvienas žodis tariamas ne tik su geru istorinių aplinkybių išmanymu, bet ir žinojimu, kodėl jį būtina sakyti čia ir dabar. Ir dar - suvokimu, kad šių žodžių lavinos taip pat gali būti tinkamas ginklas.

Būtent tai sudaro puikių „Dantono bylos" aktorių aistringą sceninę egzistenciją - žodis, tapęs kūnu. Drąsiai, net valiūkiškai. Kūnas čia pradeda steigti opoziciją ne šiaip tarp dviejų istorinių figūrų, skirtingų filosofijų, bet ir kone antropologinių tipų. Vienoje scenos pusėje jis - inteligentiškai sulinkęs, murzinas, su purvais tarpupirščiuose Robespierre´o (Marcinas Czarnikas) ir jo kompanijos atveju, kitoje - sveikas ir drūtas, plačiapetis, grubus, lyg iš pieno plaukęs - Dantono (Wiesławas Cichy). Aprengtas pabrėžtinai asketiškai juodai, su amžinai išsitaršiusiu nužydėjusios kiaulpienės formos peruku, arba baltmarškinis, siuvinėtas, paauksuotas, raukiniuotas, prašmatnus, užsitempęs baltas kojines ant skustų storų blauzdų. Robespierre´as, aiškiai besiilgintis „subtilios vyriškos draugystės" su plastiškuoju revoliucijos poetu Desmoulins´u (Bartoszas Porczykas) ir nedviprasmiškai panaudojęs šią trauką kaip „politinį argumentą" grąžinti į priešų stovyklą nuklydusį bičiulį, arba smagiai , visai ne aristokratiškai savo pačiutę (Anna Ilczuk) pričiumpantis, niekaip nepasisotinantis Dantonas.

„Dantonas”
Dantonas ir jo šalininkai

Revoliucija, kurioje paskui sparnuotus žodžius skrido galvos, yra gluminančiai kūniška. Tą galėjome įžiūrėti jau mokykliniuose istorijos vadovėliuose su privalomu kanoniniu paveikslu „Laisvė, vedanti žmones". Tik Delacroix, ko gero, turėjo omeny antikinę apsinuoginusios revoliucijos figūros didybę. Atėjusi į spektaklį, rūsti moteris raudona frigiška kepurėle (Kinga Preis) nuogumą prisidengia, bet nuo tampa tarsi dar pavojingesnė. Spektaklyje ji - tarsi asmeninis Robespierre´o košmaras, putlus autoritarinės moters-motinos įsikūnijimas, skardžiai ridenantis prancūzišką „rrrrrr" žodžiuose „revoliucija" ir „teroras", ir nė kiek neabejoji, kad vieną dieną ateis ir mirtinai užbadys savo būgno lazdelėmis, kaip kad atėjo pas Maratą žirondistų pakalikės Charlotte´ės Corday pavidalu ir nužudė, taikiai vonioje mąstantį apie revoliuciją. Spektaklis prasideda nuo šio taip pat kanoninio paveikslo - aišku, kad Robespierre´as paveldėjo buvusio bendražygio vonią ir lemtį. Nusitempęs ją į savo lūšną-konteinerį (spektaklio scenovaizdis atkuria tipinio šiuolaikinio didmiesčio lūšnyno panoramą su būstais, suręstais iš skardų, kartono ir kitos šiukšlynų materijos), Robespierre´as nuo spektaklio pradžios mirksta Marato mirtyje, lyg taip „impregnuotam" būtų paprasčiau išgyventi savo žūties neišvengiamybę.

Ir su šia ikonografiškai ir visaip kitaip iškalbinga vonia nuo pat spektaklio pradžios įsteigiamas esminis „Dantono bylos" estetikos bruožas. Pasišiaušę perukai čia derės su žaisliniu tanku (beje, pastaruoju metu militaristiniai žaislai dažnai įrieda ar įskrenda į sceną), net ir smagiau už „Marselietę" revoliucijos vadus į kovą ves „T. Rex" arba guos Tracy Chapman, teisiamas Dantonas su „kolegomis" žirondistais trauks „Do you really want to make me cry" ir vizgins užpakaliu neprasčiau už Boy George´ą, diktatūros giljotiną sėkmingai pakeis grandininiai pjūklai - panašių pasjansų „Dantono byloje" yra daug ir jie tarsi verstų išsprūsti žodį „postmodernizmas", jei neįtartum, kad šis fantomas šiuo atveju yra vienas esminių Klatos revoliucijos taikinių. Bent jau dėl to, kad visi šie žaidimai turi postmodernizmui neleistinai daug prasmės.

Kartu su puikiais „Dantono bylos" aktoriais, kurių kiekvienas kuria tikslų, pilnavidurį, pakankamai galingą, kad nesulinktų nuo teksto naštos, personažą, šis spektaklis tikrai turėjo įvykti ir Vilniuje. Bet čia norėčiau pasidalyti, ko gero, labai subjektyviu pojūčiu: jis neįvyko taip, kaip buvo vertas ir kaip mums tikrai reikėjo. Ir, ko gero, ne dėl to, kad tema pritrūktų universalumo, o jakobinų ir žirondistų dvikova mums būtų nė kiek neaktualus puslapiukas istorijos vadovėlyje. Kur jau... Manau, priežastys yra kitos: turime politiką, bet neturime tikros, savaiminės, politinės diskusijos, veiksmingos visuomenės kritikos (o ne iš esmės beveiksmio cinizmo) įgūdžių. Jos imitacija ar simuliacija vyksta televizijos ekranuose, o žmonių, vaikštančių į teatrą, ausyse išaugo nepralaidus filtras, gerai apsaugantis sąmonę nuo bet ko, kas primintų politinį leksikoną. Juk net kai kalbama apie kultūros politiką, iš tikrųjų į ją įsigilinę šalyje yra vos kelios dešimtys žmonių (čia bene optimistinis variantas), o visi kiti tvirtai žino tik tiek - kultūros politikos nėra (ir iš tikrųjų turi omeny tik tai, kad trūksta pinigų). Dėl to dauguma spektaklio siunčiamų žinučių krito į vakuumą ir ten sėkmingai duso, nesukeldamos tokio kontakto, koks galėjo būti.

Komentarai