Nele Hertling: Rytai ir Vakarai po 20 metų

2009 10 26 Menų faktūra

aA

Tarptautinio teatro tinklo IETM susitikimo Vilniuje (spalio 8-11 d.) metu buvo apžvelgiama Rytų ir Vakarų kontaktų istorija ir dabartis daugeliu aspektų. Tarp plenarinio posėdžio dalyvių buvo ir Nele Hertling, europinės iniciatyvos „A Soul for Europe" strateginės grupės narė, „Berlyno - Europos kultūros sostinės 1988" meno vadovė, Hebbelio teatro Berlyne direktorė ir „Teatre der Welt" festivalio meno vadovė. Jos pastangų dėka ir mūsų menininkai (Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas) buvo plačiau pristatyti Vakarų pasauliui. Spausdiname jos kalbą, pasakytą plenariniame posėdyje „Ryškios žvaigždės naujame danguje", spalio 9 d.


1988 metais Berlynas buvo išrinktas Europos kultūros sostine, o metais anksčiau miestas šventė 750 metų jubiliejų - ištisus metus vyko įvairūs reprezentaciniai projektai. Todėl Berlyno kultūros ministras nusprendė 1988-aisiais paversti miestą ilgalaikėmis jaunųjų menininkų dirbtuvėmis Europos centre. Siekta pritraukti kuo daugiau kūrėjų iš visos Europos - neaplenkiant ir Rytų, nuo kurių vis dar skyrė siena. Mums beveik pavyko.

Vienas šios programos rezultatų - Hebbelio teatro įkūrimas 1989 m. sausį. Teatrą įkūrėme apleistoje Vakarų Berlyno dalyje, visai netoli miestą dalijančios sienos. Vakarų Berlyno žiūrovai turėjo atrasti ne tik naują vietą, bet ir naujovišką teatrą - mūsų repertuaras buvo neįprastas: jaunas eksperimentuojantis teatras ir šokis iš viso pasaulio, visomis kalbomis. Tikrai nelengva!

Po dešimties mėnesių griuvo siena, o Hebbelio teatras staiga atsidūrė susivienijusio miesto pačiame centre. Dabar pas mus ėmė plūsti žiūrovai iš Rytų, kurie siekė pamatyti kitokį meną.

Štai ką sako tuo metu dvidešimtmetis Stefanas Schmidtke: „Lankymasis Hebbelio teatre buvo didžiausias estetinis lūžis mano, kaip žiūrovo, ligtolinėje patirtyje Rytų Vokietijoje. Ten aš pamačiau „Wooster Group" iš Niujorko ir akimirksniu priėmiau tai kaip naujovę, kuri nebuvo nei svetima, nei užsienietiška, o išlaisvinanti mane patį iš varžiusių pančių. Rytai man atrodė „bekūniai" - vyravo galva, mąstymas ir ideologija. Atėjau, kad pamatyčiau, ką jie daro scenoje, kaip jie juda, ir kad pajusčiau, ką reiškia tai stebėti. Tuomet suvokiau - ten buvo kažkas tokio, ko mes neturėjome. Daug istorijų pasakojama apie tai, kaip šokio spektakliai iš Vakarų nebuvo suprantami Rytuose, ir atvirkščiai. Nes mūsų kūnų kalbas - tai, kaip mes naudojome savo kūnus minčiai išreikšti, kaip vystėme juos fiziškai - skyrė ištisa karta. Buvo sunku rasti bendrų taškų estetinėje pasaulėjautoje".

Praėjus dešimčiai metų, 1999-aisiais, Carena Schlewitt, ruošdama Berlyno „Theater der Welt" festivalio programą, rašė apie savo įspūdžius, susijusius su lenkų „Kosmos Gardzienice": „Rytų Europa šiuo metu atrodo kaip keistas ir nepasiekiamas kraštas - tolimesnis nei bet kada anksčiau, nors ten galima nukakti traukiniu iš Berlyno per 9 valandas. Atrasti šį keistą, beveik gąsdinantį kraštą nelengva, nes puikiai pažindama Vakarų Europos sistemą, struktūras ir plėtros kryptis, nuvykus ten aš greit prarandu bet kokią orientaciją. Mane nuolat persekioja klausimas: ar galima surasti atitikmenis skirtingose kultūrose?"

Kalbant apie pačią pradžią ir Rytų „atradimą", galima grįžti į dar ankstesnę praeitį. Mano patirtis rodo, kad domėjimasis ir smalsumas „Rytų" (jei tokie iš viso egzistuoja) atžvilgiu, žiūrint vakariečio akimis, buvo stipriausias Šaltojo karo metu, dar tuomet, kai siena nebuvo nugriauta.

Berlynas savo ruožtu visuomet turėjo itin stiprius ryšius su Rytų Europa - tai iliustruoja miesto istorija iki Antrojo pasaulinio karo ir žydų bendruomenės sunaikinimo. Šaltojo karo metais atvežami meno kūriniai iš kitapus geležinės uždangos visuomet sukeldavo susidomėjimą - niekuomet netrūkdavo nei žiūrovų, nei žurnalistų. Galbūt domėtasi ne tiek menu, kiek „ardomąja" įvykio jėga - juk šiam kūriniui pavyko kirsti geležinę uždangą!

Kai neliko šios priežasties, sudužo ir menininkų svajonė įtraukti į dialogą naujai atsivėrusią Vakarų auditoriją. Netekę „ardomosios galios" menininkų darbai Vakarų žiūrovams atrodė neįdomūs, netgi senamadiški, folkloriniai, nutolę nuo vakarietiškos estetikos. Situacija tapo skausminga - prisiminkime susitikimą Zagrebe: daugelis mūsų kolegų iš Vakarų pakildavo ir išeidavo vidury spektaklių, kuriuos jiems pristatinėjo vietiniai menininkai. Arba - pirmąją „Šokio platformą" Berlyne, kurioje į choreografus iš buvusios VDR buvo žiūrima iš aukšto ir atmestinai.

1998 m. Bernard´as Faivre-d´Arcier inicijavo projektą „Theorem". Pirmiausiai jis sukvietė į Avinjoną grupę teatro žmonių iš Vakarų ir Rytų Europos, - šiaip ar taip tai buvo labiau atsitiktinumo principu surinkta žmonių grupė. Susikalbėti buvo netikėtai sunku - išankstiniai nusistatymai iš abiejų pusių tapo didžiule kliūtimi siekiant vieniems kitus geriau pažinti ir pradėti bendradarbiauti. Tik po daugelio susitikimų, kelionių, atradimų kartu žiūrint spektaklius bei asmeninių pokalbių užgimė trapi bendradarbiavimo struktūra (apie „Theorem" modelį Bernard´as Faivre-d´Arcier būtinai papasakos vėliau).

Kai pirmieji šio tinklo darbo rezultatai buvo pristatyti projektų partnerių scenose Vakaruose - iš pradžių Berlyne, daugelis jų - ir Avinjono festivalyje 2000 metais, beveik visi susidūrėme su ta pačia problema: nei auditorija, nei neišprusę ar globėjiškai nusiteikę žiniasklaidos atstovai nerodė tikro susidomėjimo šiais kūriniais.

Todėl manyti, kad Rytai atrodė labai įdomūs, įkvepiantys ir patrauklūs devintojo dešimtmečio pabaigoje, mano manymu, yra nepagrįsta. Kad sudomintume publiką, reikėjo įdėti daug darbo, įveikti daug kliūčių - tiek prodiuseriui, tiek pačiam menininkui. Žiūrovai, atėję į Oskaro Koršunovo, Eimunto Nekrošiaus, Krzysztofo Warlikowskio, Alvio Hermanio, Sashos Pepeliajevo, „Sfumato", Peterio Jalakaso, Naujojo Rygos teatro, Arpado Schillingo ar kitų „naujų žvaigždžių" spektaklius, tiesa, neretai būdavo sužavėti ir reaguodavo labai entuziastingai. Tačiau bendradarbiavimui ir partnerystei būtina sąlyga - tęstinumas, o jį išlaikyti buvo ypač sunku. Abiejų pusių finansiniai ištekliai buvo riboti - projektuose dalyvavo ne didelės ir turtingos struktūros, o mažos ir jaunos organizacijos bei prodiuseriai; Rytų partneriai susidurdavo su didžiuliais sunkumais mėgindami surasti lėšų koprodukciniams biudžetams, taip pat turėjo vadybos ir erdvių problemų.

To pasekmė - talentingi režisieriai ar trupės iš Rytų liko dirbti su Vakarų partneriais, kurie prodiusavo ir pristatinėjo jų darbus Vakarų Europoje (Schillingas, Koršunovas, Warlikowskis, Jarzyna) bei rengė gastroles po kitas pasaulio šalis. Šis reiškinys vedė į kitą kritinę situaciją: šie režisieriai ir trupės prarado būtiną kontaktą su savo šalių žiūrovais, kurie liko nuošaly nuo šio naujo politinio ir estetinio vystymosi etapo. Rytų žiūrovai turėjo mažai galimybių pamatyti kūrinius iš užsienio; festivalių ir organizacijų biudžetai buvo nepakankami, priklausomi nuo paramos iš sponsorių ar užsienio kultūros institucijų, kurios siūlydavo savą pasirinkimą. Sovietmečiu tikro apsikeitimo tarp Rytų Europos šalių, trupių, menininkų nebuvo. Nedaug dėmesio Rytų Europos šalys skyrė ir savo kaimynėms (be abejo, būta įvairių santykių),- dėl to šalys taip pat menkai domėjosi kaimynių meno produktais. Rasti balansą nebuvo lengva. Kai kurie menininkai grįžo į savo gimtąsias šalis ir ėmėsi žygių, kad pagerintų darbo sąlygas, sukurtų naujas scenas, tokias kaip ši Vilniuje arba kitos - Varšuvoje, Sofijoje ar net Bukarešte. Kai kurie režisieriai pasuko naujais keliais - ėmėsi didelių operų ar kino filmų.

Ankstyvuosiuose debatuose tarp Rytų ir Vakarų buvo nuolat grįžtama prie klausimo apie teksto ar prodiusuojamo projekto pasirinkimą. Vakariečio akimis žvelgiant, Rytų menininkas neišvengiamai turėjo reaguoti į vadinamąją naująją laisvę ir sovietų eros pabaigą, su kuria turėjo baigtis ir primestasis socrealizmas. O atsakymas iš Rytų dažnai būdavo toks: taip, mes laimingi, kad pagaliau jaučiamės „laisvi", laisvi pasirinkti bet kokią temą - klasikinę, šiuolaikinę, asmeninę, bet mums nerūpi jokia tiesioginė politikos analizė. Tokie atsakymai buvo sunkiai suvokiami ir priimami Vakarų žiniasklaidoje.

Bet aš nemanau, kad Rytai įkūnijo „dvasią" - galbūt daugiau individualybę, galimybę remtis tautinėmis tradicijomis ar rizikuoti pateikiant folkloro arba ritualo užuominas. Ne mažiau svarbu juk buvo ir profesiniai sugebėjimai, neretai labai aukšto lygio išsilavinimas bei drąsa rizikuoti imantis eksperimentų. Ar galima būtų tai pavadinti Rytų Europos estetika - priešpastatant ją vakarietiškajai?

Be abejo, projektų, skirtų Rytų plėtros skatinimui, kiekis augo, steigėsi naujos partnerystės, kūrėsi tinklai, rengiantys vadybos ir kitokius mokymus, finansavimo schemas, įtraukiantys Rytų trupes į gastrolių planus, festivalius, konferencijas... Ar tai galima vadinti kolonizacija?

Nors vyriausybės ne visada suprato ir rėmė šią naują plėtrą, esu tikra, jog bendra situacija, susijusi su meno kūrinių prodiusavimo ir pristatymo galimybėmis, pagerėjo; padaugėjo kontaktų tarp Rytų ir Vakarų. Bet ar tikrai „Rytų scena" tapo „Senosios Europos" dalimi - taip, kaip tai parašyta kvietime į šį susitikimą?

Drįstu kelti klausimą: ar iš viso kada Vakaruose buvo kilęs nuoširdus platesnio masto susidomėjimas kaimynais iš Rytų Europos? Jei nekalbėsime apie „ryškiąsias žvaigždes", dalyvaujančias daugelyje festivalių, ar yra suprantamas Rytų kūrybinis pasaulis ne uždaruose profesiniuose sluoksniuose, o plačiojoje visuomenėje?

Gal šiandien priešprieša „Rytai-Vakarai" yra iš viso nebeaktuali? Ar mes vis dar norime jungtis? Argi mes nenorime išsaugoti kuo daugiau skirtumų - šiandieniniame globalizacijos kontekste? Argi tai ne meninė kokybė, ne „tikroji" žinia, kuri yra pati svarbiausia, nepriklausomai nuo to, iš kurios pasaulio dalies ji siunčiama? Ar mes norime būti lygūs?

Bet - tam, kad egzistuotų kūrybos įvairovė, turėsime kovoti. Susidoroti su besitęsiančia finansine krize, kuri kelia pavojų daugeliui meninių projektų ir menininkų darbo galimybėms ne tik Rytuose, bet ir visame pasaulyje. Be abejo, naujos struktūros Rytų šalyse yra kur kas pažeidžiamesnės, didelė dalis jų tiesiogiai priklauso nuo fondų ir rėmėjų paramos, kuri traukiasi atėjus krizei. Dar daug pastangų prireiks ir siekiant mobilumo - ne tik individualių menininkų, bet ir jų kūrinių, taip pat išspręsti vis dar egzistuojančias vizų problemas. Reikės įtikinti vyriausybes nustoti mažinti kultūros biudžetą, panaudoti regioninius Europos Sąjungos fondus ne tik kultūros paveldosaugai, bet ir jaunoms gyvo meno rūšims, reikės naujų erdvių... Pirmajai Rytų menininkų kartai tapus garsiai Vakaruose ir įsisukus į tarptautinę gastrolių karuselę, kas pasirūpins ateinančia karta pasaulyje, kuris vėl gręžiasi į konservatyvumą?

Nebegalima dar sykį pralaimėti siekiant laisvo kultūros ir meno vystymosi - ypač kaimyniniuose Rytų Europos miestuose ir regionuose, negalima kurti naujų sienų. Visiems mums reikalingos geriausios galimybės kūrybinei veiklai. Menas ir kultūra - tai taikios ateities susivienijusioje Europoje garantas.

Kalbėdama apie šiandieną ir grįždama prie šios diskusijos klausimo, noriu pažymėti, kad pati aktyviai dalyvauju iniciatyvoje, kuri vadinasi „Siela Europai" (A Soul for Europe). Šią iniciatyvą vykdo „strateginė grupė", kurią sudaro apie 50 jaunų menininkų ir intelektualų iš įvairių Europos šalių. Jos tikslas - įtikinti politikus vietiniu, regioniniu, nacionaliniu ir Europos lygmenimis panaudoti kultūrą kaip kūrybingą jėgą Europos integracijai ir priimti jauną pilietinę visuomenę kaip aktyvų partnerį. Šis projektas leido man sugrįžti prie mano ilgalaikių kontaktų, draugų ir ryšių, kuriuos užmezgiau dar 1989-aisiais, ir tuo pačiu atvėrė man naują darbo perspektyvą, kurioje klausimas „Rytai - Vakarai" jau nebėra pagrindinis.

 

Komentarai