IETM: kultūros politika ir vadyba

2009 10 13 Menų faktūra

aA

 

Tęsiame scenos menų tinklo IETM susitikimo Vilniuje nagrinėtas temas ir siūlome įspūdžius iš diskusijų grupių „Teatras kaip rinka" (Theatre as a Market).

Nuversta Berlyno siena. Kardinaliai pasikeitęs Europos žemėlapis, kuriame nebelikę socialistinių valstybių bloko. Ekonomikos ir ūkio bendrijos, į savo gretas įtraukiančios vis daugiau naujų narių. Galiausiai pats dviejų dešimčių metų laikotarpis - kaip visa tai veikė kultūrą, jos vadybą bei politiką? Ar išnyko riba tarp Rytų ir Vakarų Europos šalių kultūros politikos ypatybių? Kaip keitėsi auditorija, jos požiūris? Kaip priversti politikus pakeisti jų nusistovėjusį požiūrį ir įsitikinimus? Tokie esminiai klausimai gvildenti diskusijose.

Pasisakę pranešėjai rėmėsi asmenine patirtimi ir kiekvieno jų ji buvo kitokia kaip visiškai skirtingų geografinių padėčių atstovų. Savo patirtimi plačiai pasidalinti sutiko Baltijos šalių, Centrinės ir Vakarų Europos, buvusios Jugoslavijos bei Skandinavijos atstovai. Prie vieno diskusijų stalo susėdo skirtingas patirtis turėję kultūros veikėjai. Vieni gyveno ir kūrė nepriklausomose valstybėse, o kiti visą laiką jautė juos ir jų kūrybą dengusią socializmo širmą.

Pasak dalyvių, politika visą laiką rodo savo jėgą, tik nuo laikmečio ir situacijos priklauso, kokiu aspektu ta jėga pasireiškia. Kultūra ištrūko iš nuolatos ją smaugusios ideologijos rankų, tačiau iš karto po to buvo užnerta finansavimo kilpa. Deja, bet visų diskusijos dalyvių tarpe Lietuvą smaugianti kilpa pasirodė bene baisiausia. Kokia to priežastis? Kaip to išvengti? Estų kritikas Ottas Karulinas (beje, rašantis daktaro disertaciją kultūros politikos tema) pasidalino mintimis, kaip panašią problemą sprendė estų teatrai. Jie įkurė teatrų sąjungą, tapusią labai stipria organizacija, turinčia didelę įtaką tarp politikų, kada būna skirstomi finansai kultūros sektoriuje. Kaip vieną iš sąjungos veiklos laimėjimų Karulinas pateikė palankesnę situaciją organizuoti tarptautinius teatrų festivalius. (Deja, Lietuvos teatro sąjunga kone miega žiemos miegu, tad festivalių organizavimas atsidūręs pavienių subjektų rankose). Yvona Kreuzmannová, teatrų festivalių Čekijoje organizatorė, savo šalies atžvilgiu estų atvejį atmetė visų pirma dėl to, jog vien Prahoje yra virš 100 skirtingų teatrų, ką jau bekalbėti apie teatrų skaičių ir įvairovę visoje Čekijoje. Jos nuomone, sujungti tokį skaičių teatrų ir išvengti politinių vėjų pačios organizacijos viduje yra nelabai realu. Čekijoje valstybės finansavimą įmanoma gauti ir pavienių jėgų pastangomis, tačiau vardan to kultūrinės organizacijos turi nuolatos nuožmiai kovoti, ragais, nagais ir dantimis. Tokia kova duoda svarių rezultatų: per metus Čekijoje įvyksta daugiau nei 20 didelio masto renginių, finansuojamų vien valstybės lėšomis.

Maloniai stebina kultūros finansavimo Belgijoje sistema. Pasak Guy Cooleno, belgų teatro prodiuserio ir nuolatinio festivalių organizatoriaus, jų šalyje teatrai finansavimą gauna ketveriems metams į priekį. Kardinaliai skirtinga sitaucija nei Lietuvoje, kur teatrai net pavasarį, jau baigiantis sezonui, dar nežino kaip gyvuos (ir ar iš viso gyvuos) ateinantį sezoną. Kita belgų staigmena - pastangos išlaikyti žemas bilietų kainas, tam tikslui gaunant specialias subsidijas iš valdžios.

Pranešėjai, drauge teigdami, kad kultūra turėtų ne kovoti su politikais, bet mėginti ieškoti dialogo su jais, patys mėgino rasti idėją, kaip sukurti tą dialogą, jei politikai nesupranta (arba nenori suprasti) kultūros kalbos. Politikai ne tik kalba skirtingai, bet jų visiškai kitoks pasaulis, į kurį patekti norintis kultūros atstovas taip ir lieka amžinai besibeldžiantis ir nesuprastas. Ironiška, tačiau reikia savotiško vertėjo tarp politikų ir menininkų.

Visi diskusijų dalyviai sutiko, jog nemaža problema yra komercinių teatrų finansavimas iš valstybės lėšų. Teatrų, kuriuose, pasak vengrų teatro prodiuserio Zoltano Imely, nuogas kūnas ir ginklai tampa pagrindiniais herojais, o režisierius dirba kaip kopijavimo aparatas, kuriam tereikia popieriaus ir rašalo. Didesnes lėšas iš privačių sektorių gaunantys komerciniai teatrai pasiima savo dalį ir iš valstybės biudžeto virtuvės, nekomerciniams projektams paliekant paskutinio prašančiojo vietą ir trupinius ant stalo.

Ribos tarp Rytų ir Vakarų teatrų - ar jos tebeegzistuoja? Ar apskritai po 1989 metų, sugriuvus ideologinei propagandai, dar egzistavo? Taip, egzistavo. Rytų Europos teatras net po 1989 metų dar ilgą laiką laikėsi tiesmukai realistinės teatro krypties, vengė modernesnių idėjų (atvejis, kai Guy Coolenas mėgino į Rygą atvežti Jano Fabre spektaklį, pasibaigė tuo, jog Latvijoje niekas nesuprato ir nepalaikė jo idėjos). Laikui bėgant keitėsi požiūriai, ir šiandien tam tikras projektas jau nėra orientuotas vien Rytams ar Vakarams. Pasak Audros Žukaitytės, Oskaro Koršunovo teatro užsienio gastrolių vadybininkės, per pastaruosius 20 metų visiškai išsitrynė ribos tarp Rytų ir Vakarų Europos trupių. OKT, Lietuvos teatrų tarpe turintis bene plačiausią gastrolių geografinį akiratį, jau nebeprisistato kaip Rytų Europos teatras.

Kultūros situacija politikos atžvilgiu nuo 1989 metų pasikeitė, ypač Rytų Europos šalyse, tačiau niekas nedrįso sakyti, jog viskas pakrypo tik į gerąją pusę. Taip, priespaudos nėra, nurodymų, kaip kurti, taip pat nėra. Modernaus ir novatoriško teatro idėjos skverbiasi į Rytų Europą. Kontaktai ir mainai tarp teatrų užmegzti. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo gerai, tačiau problema išliko, tik apsivertė aukštyn kojomis: kai finansavimas buvo pakankamas ir pastovus, nebuvo galimybės laisvai skleisti savo idėjas, o dabar, kai menininkai turi galimybę nevaržomai reikšti savo nuomonę, kurti tai, ką jie patys nori, finansavimas tampa vis labiau miglotu. Ši kultūros problema ta pati visur, tik skiriasi jos mastas.

Aurimas Minsevičius

 


Slovėnė Vesna Copic
Slovėnė Vesna Copic

 

Diskusija ,,Teatras kaip rinka" siekė atsakyti į klausimus, kaip per paskutinius 20 metų keitėsi scenos menų vadyba, ar iškyla sunkumų siekiant kontaktuoti su Rytų ar Vakarų partneriais ir ką naujoji politinė geografija keičia. Taip pat buvo siekiama sužinoti, kodėl vienas teatras yra paklausus tam tikroje šalyje, o kitas ne. Buvo prašoma pateikti pastebėtų skirtumų tarp įvairių šalių publikos.

Diskusiją vedė socialinių mokslų daktarė Irena Alperytė, dalyvavo svečiai iš užsienio Ida Buren (organizacija Intercult), Guy Coolenas (kompanijos Muziektheater Transparant ir kasmetinio Roterdamo operos festivalio vadovas) bei Zoltanas Imely (laisvai samdomas įvairių projektų konsultantas), taip pat OKT prodiuserė bei turų vadovė, „Sirenų" festivalio meninė vadovė Audra Žukaitytė.

Diskusijos pradžiai kaip tinkamas pavyzdys buvo pasitelktas Kristupas Kolumbas, mėginęs atrasti Indiją, bet vietoj to atradęs Ameriką: ar diskusijos dalyviai savo teatrinėje praktikoje turėjo panašių patirčių? Audros Žukaitytės nuomone, prieš dvyliką metų Rytų Europa buvo madinga Vakaruose, tačiau ji asmeniškai su OKT jautėsi nejaukiai - nebuvo užmegzta jokių ryšių, Oskaro Koršunovo vardas nebuvo gerai žinomas. Situacija iš esmės pasikeitė prieš penkerius metus. Dabar šis režisierius yra pristatinėjimas savo vardu, o ne kaip Rytu Europos teatro atstovas. Taip pat vakariečiai suprato, kad nebeliko tokio didelio skirtumo tarp Rytų ir Vakarų, o skirtumai egzistuoja tik tarp skirtingų režisierių.

Zoltanas Imely prieš 20 metų dirbo kaip vieno vengrų šokėjo vadybininkas. Jis sakėsi jaučiąs didžiulį skirtumą tarp anų ir šių laikų, kai vien dėl to, kad jo atstovaujamas šokėjas buvo vengras, jie sulaukdavo daugybės pasiūlymų. Toks susidomėjimas per tuos metus gerokai išblėso, ir dabar veikia kiti dėsniai - arba tavo siūlomas projektas yra geras, arba ne. Guy Coolenas, kaip meno prodiuseris, visada ieško naujų įdomių vardų, o prieš 16 metų Rytų Europa jam reiškė naują rinką. Belgijos valdžia yra atvira naujiems projektams ir gausiai juos finansuoja, ypač jei jie turi pasisekimą bei kelią žmonių susidomėjimą.

Kalbėdamas apie publikų skirtumus Zoltanas Imely pasakojo, kaip buvo pakviestas su savo teatru suvaidinti vieną spektaklį Italijoje vykusiame teatro festivalyje. Prieš prasidedant pasirodymui salėje nebuvo nė vieno žmogaus, o netrukus atvažiavo du autobusai pilni psichinę negalią turinčių žmonių. Visa trupė buvo šiek tiek sutrikusi, tačiau netrukus pamatė, kaip gyvai ir nuoširdžiai ši kiek netradicinė publika įsitraukė į spektaklį.

Publikos ugdymas, diskusijos moderatorės nuomone, yra viena labai svarbių šiandienos teatro užduočių, - pavyzdžiui, JAV teatro mokyklose yra net įsteigti atskiri publikos ugdymo departamentai, ir ši struktūra yra gerai išvystyta.

Tęsdama Kristupo Kolumbo atvejį, Audra Žukaitytė pasakojo, kad prieš dešimt metų juokingų istorijų dėl kitokios publikos būta kur kas daugiau vien dėl kultūrinių skirtumų, kurie šiandien vis labiau nyksta. Pekine rodant ,,Romeo ir Džuljetą" vietose, su juoku sutinkamose Europoje, kinai nesijuokė - ir atvirkščiai, pačios sunkiausios ir dramatiškiausios scenos buvo sutiktos salės kvatojimu. Ida Buren prisiminė spektaklį, kurio komiškiausia dalis buvo žmonės, persirengę spermatozoidais ir bėgiojantys po sceną. Netrukus buvo gautas pasiūlymas nuvežti šį spektaklį į Niujorką, bet atsisakyti po sceną bėgiojančios spermos. Tokia reakcija buvo netikėta, ypač kai Niujorkas daugumai asocijuojasi su bene atviriausia vieta meno netikėtumams. O Teksaso valstijoje rodant spektaklį, kuriame nuogai išsirengia aktoriai, buvo sulaukta netikėtos reakcijos. Nors spektaklio afišose žiūrovai buvo perspėti dėl gausiai rodomo kūno, tačiau spektaklio metu universiteto rektorius užlipo ant scenos ir liepė nutraukti reginį. Po trumpos pauzės, per kurią žiūrovai galėjo apsispręsti, ar likti spektaklyje, ar išeiti, spektaklis vėl buvo tęsiamas.

Guy Coolenas paminėjo vieną pasirodymą, skirtą visai šeimai. Prieš jį vaikams buvo leista užsidėti bet kokius rūbus ir pasiimti bet kokį aksesuarą iš siūlomų teatre. Kone visi vaikai išsirinko ginklus, kas šokiravo spektaklio rengėjus. Coolenas akcentavo, kaip svarbu rasti tinkamą publiką tinkamam spektakliui, ir gero vadybininko tikslas - leisti susitikti vieniems su kitais. Menininkai kuria, tačiau jų nereikia pristatinėti absoliučiai visiems.

Diskutantams ėmus kalbėti apie kultūros politiką buvo prisimintas George´as Sorosas, kuris buvo aktyvus tiek prieš 20 metų, tiek dabar. Jo knyga puikiai nuspėjo krizę, jis yra geras verslininkas, besivadovaujantis ideologija „kad ir koks chaosas bebūtų, valstybė gali rasti išeitį". Į Irenos Alperytės iškeltą problematiką apie menininkus ir krizę Ida Buren atsakė, jog „mūsų šalyje (Švedijoje - M.N.) kultūros politika yra paremta demokratinėmis vertybėmis, kur kiekvienas gali daryti, tai, ką nori. Silpnoji vieta - politika yra labai uždara ir nesąlygoja tarptautinio bendradarbiavimo."

Zoltanas Imely nuogąstavo, kad Vengrijoje kultūros sektorius gali nukentėti, nes greitai keisis vyriausybė, ir neaišku, kaip pasisuks situacija. Audros Žukaitytės teigimu, Lietuvoje teatro politika nesikeičia jau daugybę metų ir net keista, kaip tokia įstaiga kaip Menų spaustuvė galėjo atsirasti apskritai.

Guy Coolenas dirba gan prabangiom sąlygomis: Belgijoje visi teatrai pagal konkursą gauna paramą ketveriems metams. Roterdamo meras nutarė, kad krizės metu ypač svarbu skirti pinigų kultūrai. Pavyzdys užkrečiamas ir rimtai atribojantis Rytus nuo Vakarų.

Milda Norvaišaitė

 


Iš kairės: Yvona Kreuzmannova, Vesna Copic, Elona Bajorinienė, Ottas Karulinas.
Iš kairės: Yvona Kreuzmannova, Vesna Copic, Elona Bajorinienė, Ottas Karulinas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

Dvi dienas vykusios diskusijos apie teatrą kaip rinką kėlė geografijos (daugiausia Rytų - Vakarų sąveikos), publikos skirtumų ir jos viliojimo, finansavimo ir kultūros politikos problemas  orientuojantis daugiau į nevalstybinius teatrus, jų tinklus ir sąjungas.  Atspirties tašku abiejose „Teatro kaip rinkos" diskusijose tapo šalių skirtumai ir asmeninės jų atstovų patirtys, lyginant dabartinę ir prieš dvidešimt metų buvusią situacijas.

Pirmąją dieną pranešėjai užstrigo asmeninėse erdvėse, pateikdami daug pavyzdžių ir nedaug konkrečių atsakymų į moderatorės Irenos Alperytės užduotus klausimus. Įdomios  Zoltano Imely (Vengrija) iškeltos idėjos - kur yra tas vis pabrėžiamas skirtumas tarp Rytų ir Vakarų, kiek Europos Sąjunga yra vienijanti - taip ir liko neaptartos, praleistos pro ausis.  Kito pranešėjo iš Belgijos, Guy Cooleno  pasisakymuose nuskambėjo nemažai platesnio diapazono minčių, girdėtų viso IETM susitikimo metu. Viena jų - Rytų Europos teatrai vis dar asocijuojasi su eksportu į Vakarus, dažnai nesulaukiant grįžtamojo ryšio. Coolenas tiksliai nusakė, jo supratimu, vieną būtiniausių vadybininko ar prodiuserio pareigų: būtent ši teatro „aparato"  grandis turi rasti publiką, kuriai verta pristatyti savo darbus. Kalbant plačiau - nėra tikslo visiems rodyti visko, tai neturėtų tapti teatro kompanijos tikslu.

Diskusijos dalį apie patrauklumą publikai ir skirtingas jos reakcijas iki galo iškristalizavo balsas iš publikos. Susitikimo dalyvė iš JAV iškėlė svarbų publikos ugdymo ir juo besirūpinančio skyriaus teatre (audience development department) klausimą . Šis iš tiesų atskiro padalinio teatre reikalaujantis darbas Europoje yra sutinkamas retai. Negalima buvo nepritarti  amerikietės komentarui, jog internetas šiuo metu turėtų būti pagrindinis įrankis žiūrovams pritraukti, ypač jei didžiąją dalį teatro pajamų (apie 80%) sudaro būtent pajamos už parduotus bilietus. Nusišypsoti ir pripažinti šiandienos teisybę teko ir po išsakyto fakto, jog tokie socialiniai tinklai kaip Facebook tampa pagrindiniu įrankiu surinkti  auditoriją. Pranešėjai pripažino, jog  amerikiečių jau išvystytos programos įsisavinimas, ypač  ekonominės krizės metu, yra uždavinys, kurį europiečiams reikia imtis spręsti. Ir greitai.

Čia galima būtų pridurti ir finalinėje diskusijoje pasisakiusį Klausą Ludwigą, Briuselyje dirbantį vadybininką ir prodiuserį. Savo pranešimu jis priminė paprastus, visiems puikiai žinomus, bet pastaruoju metu dažnai pamirštamus dalykus. Teatras šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje turi gyvuoti kaip produkcija-vyksmas, o ne galutinis produktas. Ludwigas  patį žiūrovo pasirinkimą, į kurį spektaklį eiti ar neiti, įvardino savotiška „sudėtine produkcija",  lygindamas jį su  mašinos pirkimu. Iki prekės įsigijimo žmogus turi apgalvoti ir nuspręsti daugybę klausimų, tartis su kitais. Taip pat yra ir skirtumų - mašiną mes galime išbandyti, o štai užeiti ir pažiūrėti dvi minutes spektaklio - tokios galimybės nėra. Visuomenės įpročiai daro didžiulę įtaką spektaklių pasirinkimui. Esant tokiai vartotojiškai kultūrai, kyla klausimas: kas yra vadinamasis „elitinis" teatras, ar dabar jis gali išsilaikyti, kam jo reikia?

Užsiminus apie finansavimą ir ryšius su vyriausybe,  vieni džiaugėsi savo laisve, kiti bent minimalia valstybės parama (Vengrijoje visi nepriklausomi projektai gali gauti 10% reikalingų pinigų), Vakarų šalių atstovai (Belgija ir Švedija) pripažino savo pranašumus, o palyginus su Rytais - prabangias sąlygas. Šis diskursas tapo pagrindiniu kitos dienos diskusijoje su paantrašte „Politikai kaip menininkai" (Politicians as artists).  Čia susirinkę išskirtinai pokomunistinių valstybių pranešėjai  pristatinėjo ir aptarinėjo politikos reikšmę prieš dvidešimt metų ir dabar, esamas ir nesamas  galimybes  vyriausybės atstovams kažką pakeisti, bendrą meno ir politikos santykį.

Sudėtingiausia situacija pasirodė esanti Čekijoje.  Yvona Kreuzmannová dalinosi skaudžia patirtimi, jos pačios žodžiais, „kiekvieną kartą pradedant nuo nulio", kai eilinį kartą pasikeičia valdžia. Buvusios Kultūros ministro patarėjos nuomone, šalyje per 20 metų nedaug kas pakito. Kalbant apie kultūros problemas vis dar bijomasi susidūrimo su  valdžia, jos atsaku. Visų minėta decentralizacija pasirodė griaunamoji jėga Rytų Europos valstybėse, kai atskiri miestai vis dar nesuvokia būtinybės patiems kurti savo kultūros politiką. Kreuzmannovos manymu, padėtį jos šalyje gali gerinti tik tarpusiavo pasitikėjimas ir suvokimas,  jog  „kiekvienas turi savo eilę (finansavimo) sąraše"; o taip pat svarbu atskirti menų žaismą nuo politinių žaidimų.

Žodžių žaismu naudojosi ir pranešėja iš Slovėnijos Vesna Copic, dažnai priešindama kultūros politiką ir politiką kultūrai (culture policy and policy for culture), ironiškai pabrėždama, jog politikos kultūrai nebuvimas - jau politika.  Kalbėdama apie savo šalį ji pažymėjo menų aktualumą, devintąjį dešimtmetį pavadindama auksiniu, kuomet kultūra buvo kompensacija už demokratiją; kultūra tapo lopšiu, privertusiu viską keistis, bet iš esmės padarė viską, kad pati liktų nepakitusi.  Copic išsakė mintis, tinkančias daugumai:  atsiradęs neatitikimas tarp rašytinių valstybės dokumentų ir  realiai daromų veiksmų;  kultūra - urbanistinis fenomenas, besitelkiantis šalies centruose;  politikai, jau ilgą laiką užimantys aukštas vietas ir netikslingai leidžiantys didžiulius kultūrai skirtus pinigus.  Jos  nuomone, nevyriausybinės organizacijos, siekiančios gauti didesnį finansavimą,  yra déja vu, o  jų siekamybe turi  tapti  dideli  susivienijimai,  kultūros politikos „demistifikavimas"; tuo pačiu svarbu, kad rastųsi informuoti politikos rengėjai, jei norima susikalbėti nebešnekant skirtingomis kalbomis.

Kontrastingas abiejų  minėtų pranešėjų pasisakymams buvo Estijos teatro agentūroje dirbančio Otto Karulino pranešimas apie savo šalies teatrų finansavimą, kuris nutebino tiksliai struktūralizuota sistema.  Estijoje esanti Teatrų sąjunga ir kiti susivienijimai veikia itin tikslingai. Pradėti galima nuo to, jog  estai negali skųstis nesusikalbėjimu su savo valdžia - Kultūros ministras, priimdamas sprendimus, turi patarėjus, kurie tiesiogiai atstovauja teatrų sąjungoms.  Nuo 2004 m. drauge su Kultūros ministerija kasmet pateikiama visų teatrų statistika su išsamia informacija - nuo stacionarių teatrų iki festivalių veiklos ataskaitų.

Todėl yra tiksliai žinoma, kiek ir kokių teatrų (be mėgėjų) yra visoje Estijoje. Tai nulemta finansavimo sistemos, kuomet pagal teatro veiklos tipą yra aišku, į kurią instituciją reikia kreiptis pinigų vienkartiniams ar metinės veiklos projektams. Pinigai, skiriami ministerijos, yra dalinami pagal tai, ar teatras yra valstybinis, miesto, ar privatus, o mėgėjai gali pretenduoti į paramą iš Kultūros paveldo departamento. Visą sistemą remia susitarimas, jog tiek vyriausybė, tiek teatrai turi per metus į sales surinkti milijoną žiūrovų, o vidutinė bilieto kaina neturi viršyti 1% vidutinio atlyginimo dalies.

Tačiau Karulinas pastebėjo, jog prasidėjus ekonominei krizei teatrai dažniau susiduria su etikos problemomis. Piliečiai, apeliuodami į tai, kad jų pinigais yra finansuojami pastatymai, dažnai ima klausti, ar tai, ką jie mato scenoje, yra to verta, o žiniasklaida, visuomet rėmusi menus, dabar atsargesnė ir yra linkusi palaikyti publiką. Be to, pranešėjo nuomone, teatrų institucializacija lemia gana nuobodžią meninę panoramą.

Susumuoti šį susitikimą būtų tinkamiausia mintimis, kurias išsakė publika. Jos tarpe buvusios IETM generalinė sekretorė Mary Ann DeVlieg  bei Bergeno miesto menų ir kultūros sektoriaus patarėja menams Tine Rude patvirtino, jog svarbiausia turėti „savus" biurokratus, tampančius vertėjais tarp valdžios ir meno atstovų.  O visų svarbiausia - išmokti derintis prie bendrųjų interesų, būti mobiliems ir per bendrąją politiką siekti savo tikslų.

 Sigita Ivaškaitė


B.d.

Komentarai