Tarptautinė teatro diena yra tokia šventė, kuri visada pasitinkama beveik netikint, kad ji įvyks, nes amžiais nėra garantijos, nei kur vyks, nei kas režisuos, nei ar bus pinigų jai surengti, nei kas už ją atsakingas.
O sužinojus, kad įvyks, einama į ją su viltimi ir šventišku virpuliu, sveikinamasi bei sveikinama, o išeinama, kaip visada, vos ne apdergtais jausmais. Jei ne dėl apdovanoojimų, tai dėl šventės režisierių, jei ne dėl laureatų nepagarbos šventei, tai dėl bufeto ar jo nebuvimo. Įnoringa publika tie teatralai.
Šįmet bent pusės to apdergimo buvo išvengta. Vakaro režisierė Anželika Cholina su grupe talkininkų, atrodo, padarė stebuklą: turint galimybę įeiti į sceną repeticijoms tik šventės išvakarėse (nes už kiekvieną papildomą dieną reikia Nacionaliniam mokėti po maždaug 7000 Lt) ir „išlaužti“ tokią klasiką – jau kone žygdarbis ir precizikos, vadybos, logistikos ir visų elementų suderinimo meistrystė. Nuo Marijaus Jacovskio iškilmingos lakoniškos scenografijos iki Juozo Statkevičiaus juodai baltų (kalbama – iš naujausios kolekcijos) kostiumų, šokėjų ir orkestro bei solo numerių: taip skoningai, tegul ir kartais popsiškai, tegul ir su neesminiais sutrikimais ar kiek gedulingai, bet – taip „šventei subalansuoto“ vakaro, ko gero, nebuvo nuo pat Teatro dienos sukūrimo. Būta visko, daugiausia balagano ar paskutiniais metais įsivyravusios visiškos beskonybės (nors Kultūros ministerija pastaraisiais metais skiria tą pačią 130 000 Lt sumą), ir todėl vėl užpuola paranojinė viltis, kad gal ir kitąmet sulauksime ko nors panašesnio į šventę, tik jau su linksmumo gaidele. Ir gal net bus banketas ar bent šampano taurė po ceremonijos, kurios, deja, šįmet buvo pasigesta, nors ir buvo rasti rėmėjai.
Visgi kiekvienas toks įvykis, iš tiesų svarbus teatro žmonėms, kasmet sufleruoja ir pamąstymus ateičiai.
Ilgametė tokių improvizacinių švenčių (nes improvizacijos prasideda jau nuo pat pradžių, nuo to minėto „bus-nebus“) praktika rodo, kad negalime parengti šventės be sutrikimų ir taip pasirengti, kad jos nors kiek dvelktelėtų „Oskarų“ suderintos mašinos kvapu. (Keista, kino apdovanojimai „Sidabrinės gervės“ nuo pirmo karto nesklandumų išvengė.) Todėl tiesioginė teatro šventės transliacija televizijai yra prapultis. Suprantama, kad užmojis pažymėti ją visaliaudiškai yra tikrai gražus. Bet drauge su tuo – ir kiek diskredituojantis, ir ne vien dėl to, kas scenoje vyksta. Teatralų šventės nuo pačių pradžios buvo kupinos improvizacijos, ir todėl numatyti eterio laiką beviltiška – geriau jau transliuoti non-stop visą parą: kada kuris į sceną išeis, kas nemokės elgtis, nes nebuvo pamokytas, ko nebus, kas nepašnekės, kas įsiverš neprašytas į sceną – to suplanuoti neįmanoma, o taip būna visada. Ir geriau to visko nerodyti tiesiogiai: tai, kas salėje sėdint regisi betarpiška ir smagu, per televizorių gali atrodyti nesuprantama ar nuobodu ir jau reikalauja montažo. Paprasčiausiai negalima tiesmukai jungti dviejų visiškai skirtingų medijų (jei teatrą tokia vadinsime), tam priešinasi jų prigimtys. Ir lygiai taip pat pavojinga teatrui prisigretinti prie madų vakarėlio su privalomais „vyriausybės salonų liūtais“ pirmame plane: tuomet teatralai paprastai nueina į šoną ne tik fotografijose ir ekrano vaizduose, ir lieka tie patys, kurie yra visur ir visada.
Ar įmanoma pasiekti, kad kandidatai ir teikiantieji prizus padoriau apsirėdytų ir nečiaumotų gumos – užduotis ne iš lengvųjų. Bet sulig kiekviena švente mažėja tų megztinių ir daugėja paisančiųjų aprangos kodo, užrašyto ant pakvietimo. Tad tenka pasikliauti darviniškos evoliucijos teorija: vienetai maištaujančiųjų nebetenka maištaujančiųjų statuso ir tampa silpniausiais. Be to – šįmet kaip niekad teatralai prabilo padėkomis ir mintimis!
O dabar apie svarbiausią: apdovanojimus. Dėl jų pasipiktinimų, nepasitenkinimo būna kasmet, tai yra norma ir neišvengiamybė. Bet šįmet jie supurtė iš esmės, ir klausimas kyla ir dėl kriterijų, ir dėl principų.
Nenorėčiau kvestionuoti kolegų preferencijų, skonio, kuris visada egzistuoja – visi yra gyvi subjektai, ir „objektyvumas“ čia yra tik kompromisas, kuris, kaip žinia, nėra geriausias sprendimas, o tik priemonė aplyginti nesutarimus. Nereikėtų kūrėjams pamiršti ir to, kad „kryžiai“ yra žaidimas, kurį ir reikėtų mokėti priimti kaip žaidimą pernelyg nesusvarbinant nei pasiekimų, nei praradimų. Kaip sakydavo senovės kinai, įbesk pirštą į tekančią upę ir ištraukęs pažiūrėk, koks pėdsakas po tavęs liko. Bet azartas ir reakcijos tik patvirtina, kokie tie apdovanojimai svarbūs teatro žmonėms.
Komisijos narių pastaraisiais metais gerokai pamažėjo – nuo 11 iki 7. Nelikus bent dviejų vienos srities specialistų (lėlių teatras, modernus šokis) rizikinga vieninteliam imtis tokios atsakomybės. Abejotina man regisi ir nuostata, kad muzikologai ir operos specialistai gali spręsti apie dramos ar šokio spektaklius (ir atvirkščiai), kad ir kiek jie būtų smalsūs ir norėtų pareikšti savo nuomonę. Todėl vertėtų pagalvoti apie komisijos išplėtimą ir griežtesnę „specializaciją“ vertinti savą sferą.
Tai išspręstų ir visų važinėjimą po visus teatrus žiūrėti tiek muzikinių, tiek dramos pastatymų. Be to, būtina itin rimtai pamąstyti apie tai, ar reikia komisijoms žiūrėti visus pasiūlytus spektaklius: juk šiame žaidime dalyvauja visi profesionalūs teatrai, kurių šiandien ministerija skaičiuoja 30, bet kurių nemaža dalis profesionaliais tapo tik pagal ministerijos nuostatus: turėti repertuarą ir žodį „teatras“ pavadinime. Taip absurdiškos nuostatos pakinko absurdiškus darbus. Juk pagaliau net ir valstybiniai teatrai su profesionaliais kūrėjais ne visada gali pasigirti profesionaliais darbais, vertais nominacijų (juk šįmet net ir Nacionalinis nebuvo nominuotas nė vienoje kategorijoje!).
Dažnai abejotinos tampa pačios nominacijos, konkrečiai – vaidmenų skirstymas pagrindiniais ir antraplaniais. Dažniausiai pasiremiama dramos kūriniu, taip ir šįmet įvyko su „Hamletu“: Dariaus Meškausko Hamletas tapo pagrindiniu, Dainiaus Gavenonio Klaudijus – antraplaniu. Bet jei vadovaujamasi dramos logika, tai kodėl tuomet Ofelija įvardinta pagrindine? Akivaizdus nenuoseklumas, ir gal jau vertėtų vadovautis tuo, kas dedasi scenoje, o ne ką parašė Shakespeare‘as. Teatras nuo jo laikų visgi pasistūmėjo autonomijos link, vaduodamasis iš literatūrinės uzurpacijos.
Šįmet buvo nuspręsta grąžinti Boriso Dauguviečio auskarą. Visgi dabar jau pačiai komisijai tenka priminti (jaučiuosi turįs tokią teisę kaip dalyvavęs diskusijose prizą kuriant): jis buvo sumanytas kaip apdovanojimas alternatyviems teatriniams, parateatriniams reiškiniams, kurie neužkariauja pagrindinių šalies scenų, bet varo teatrą į priekį ir savo originalumu, netikėtumu klibina nusistovėjusias normas. Todėl jis buvo skirtas 1999 m. „į scenos meną“ konceptualiai įpuolusiam, „iš gatvės“ atėjusiam Andriui Mamontovui ir 2000 m. postmoderniam ironikui Herkui Kunčiui. Šįmet jį prilyginus prizui „už gyvenimo pasiekimus“ kyla nelabai suprantami įtarimai: ar taip OKT teatras buvo prilygintas parateatriniams reiškiniams, ar taip bandyta „paguosti“ Oskarą Koršunovą, negavusį režisieriaus kryžiaus? Jei taip – geriau jau būtų neguodę.
Visa kita – jau teoriniai pamąstymai be analogijų su šiųmete situacija, į kuriuos turi atsakyti kiekviena komisija savo darbo pradžioje: kas geriau – ar apdovanoti spektaklį, kuris gali būti tiesiog tobulas, bet po kurio nieko galvoje nelieka, ar tą, kuris genialus net ir nenušlifuotas? Ar puikus ir mielas darbas yra geresnis už tą, kuris nėra „daiktas savyje“, bet minties jame nelyginamai daugiau ir jis gali stumti teatrinį procesą pirmyn? Ar būsime politiškai korektiški ir duosime visiems pagal geografiją, ar toks metodas tik tvirkins neįgaliuosius? Ar apdovanojimai yra prizai ar pedagoginė skatinimo priemonė? Ar kada nors ateis ta diena, kai įvairios komisijos (įskaitant Nacionalinių premijų) ims skirti, kada teikti apdovanojimą už konkretų darbą, ir kada – už gyvenimą? Kada tokios komisijos liausis būti socialinės apsaugos ministerijomis ir rūpintis skurstančio menininko padėtimi, ir kada liausis vaidinusios Visažinantį ir teikti premijas ir vardus, nes „gal rytoj tas pretendentas mirs“? Apie save, žinoma, nepagalvoja.
Ir pagaliau – kada vakarų vedėjai, komisijų nariai ir visi kiti išmoks paprastą maldelę: aktorius x, nominuotas pagrindinio vaidmens kategorijoje, tapo laureatu. Ir niekaip kitaip.
