Į jauną kūrėją žiūrima nepatikliai

2009 02 17 Literatūra ir menas, 2009 02 13

aA

Kokia būna pradžia ir pradedantieji? Apie tai, kur ir kaip šiandien prasideda jauno teatralo kelias, kas laukia už pirmo posūkio ir kaip nenuvažiuoti į griovį, VIKTORIJA IVANOVA kalbasi su scenografe SIMONA BIEKŠAITE, aktoriumi IRMANTU BAČELIU ir režisieriumi BALIU LATĖNU.


Vos spėjus sumosuoti sparnais Jono Vaitkaus „Juodajam strazdui" Lietuvos rusų dramos teatre, atplasnoja scenografė Simona Biekšaitė, tuoj pat lėksianti į Gintaro Varno „Dekalogą" grimuoti aktorių

Šiuo metu studijuoji Vilniaus dailės akademijoje scenografijos magistrantūroje, esi dirbusi ne tik su jaunąja režisierių karta, bet ir su vyresniąja. Kaip šalia jų vis atsidurdavai?

Iš pradžių atsiradau Menų spaustuvėje. Sakalas Uždavinys čia statė Rolando Schimmelpfennigo pjesę „Moteris iš praeities" ir darė atvirą aktorių atranką, o tai buvo nauja. Ten susipažinau su Olga Generalova, Artūru Areima, su kuriais vėliau dalyvavome „Atviros erdvės" programoje. Olga ieškojo scenografo R. Brautigano pjesei „Arbūzų cukrus" statyti, tad mes kartu ir spektaklio medžiagą filmavome, ir scenografiją „gaminome". Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre, dirbdama su spektakliais vaikams, susipažinau su Pauliumi Ignatavičiumi ir vėliau kūriau scenografiją jo diplominiam spektakliui „Grybų karas". O su Jone Dambrauskaite... Ji studijuoja III kurse LMTA (lėlininkų specializacija), o VDA seniai kalbama, kad reikia kaip nors sujungti scenografijos studentus su LMTA Teatro ir kino fakulteto studentais, nes dabar yra dvi atskiros teritorijos, ir tai nėra gerai. Lėlių technologijų dėstytoja Julija Skuratova sumanė padaryti parodą „Lėlės" teatre, ten išsikabinome darbus ir pakvietėme lėlininkų kursą. Po kurio laiko padėjau J. Skuratovai kurti scenografiją G. Varno režisuojamoms Monteverdi madrigalinėms operoms ir vėl sutikau Jonę, kuri pasiūlė kartu dalyvauti „Atviros erdvės" projekte.

Kaip galėtum palyginti darbą su jaunesnės ir vyresnės kartos teatralais?

Priklauso nuo žmogaus, su kuriuo dirbi. Gal su jaunesniais man kiek lengviau, nes ir jie, ir aš turime maždaug vienodai patirties teatre. Be to, profesionalai turi susiformavusį tikslų braižą, ir reikia taikytis prie jų, negali ateiti ir bandyti ką nors keisti iš esmės, nes tai nepasiteisins. Profesionalai aiškiau žino, ko jie nori, o su jaunaisiais daugiau eksperimentuojame. Dirbdami su vyresniaisiais daugiau analizuojame, o su jaunaisiais darbas spontaniškesnis... Gali bet kur ir bet kada kilti idėja ir - opa, darom! Iš vyresniųjų mokaisi, o su jaunesniaisiais įdomu ieškoti. Bet...Visada būna išimčių...

Kaip klostosi jaunojo menininko kelias, baigus studijas?

Jauniems menininkams patarčiau rodyti iniciatyvą. Turėti tvirtą motyvaciją... Žinoti, kodėl taip darai ir kam to reikia.

Ar turi sektinų pavyzdžių scenografijoje?

Gerbiu visus vyresniuosius scenografus - Jūratę Paulėkaitę, Martą Vosyliūtę, Adomą Jacovskį... Visi turi savo braižą; jie profesionalai. O tai yra ir mano siekiamybė.

Scenografai, kalbantys apie spektaklius, dažnai sako „mūsų spektaklis", o režisieriai jį įvardija kaip „mano". Ar kartais nesijaučia „šešėlinio" vaidmens variantas? Koks, Tavo nuomone, turi būti santykis tarp režisieriaus ir scenografo?

Scenografas yra lygiavertis režisieriui spektaklio kūrėjas. Tai skirtingos profesijos, skirtingas darbo pobūdis. Scenografas dirba su materija, o režisierius - su aktoriais, užsiima daugiau vaidyba. Bet koncepcija kuriama dviese. O dėl „šešėlinės" pusės... Nemanau, kad scenografas yra nematomas, galbūt toks įspūdis susidaro dėl to, kad recenzijose kritikai daugiau dėmesio skiria aktoriniams darbams, režisūriniams sprendimams.

Irmantas Bačelis
Irmantas Bačelis

Prašnekus apie kritiką... Ar scenografijai yra skiriama užtektinai dėmesio?

Kritikos galėtų būti ir daugiau. Norėtųsi, kad kritikai ne tik aprašytų matytą vaizdą scenoje, bet ir bandytų jį interpretuoti. Scenografijoje mąstoma ne tik apie funkcijas, bet ir apie patį procesą, vyksmą, o kartais tai yra atskiri vaidinimo komentarai. Tik reikia juos perskaityti. Taip jaunieji scenografai galėtų kryptingiau mąstyti, rastų daugiau motyvacijos.

Ar užtenka jauniesiems kūrėjams paskatos, paramos?

Dabar, kai yra Menų spaustuvė, lengviau. Nes čia - ta erdvė, kur galima klysti ir eksperimentuoti. O šiaip, jei menininkas neturi noro ar motyvacijos ką nors daryti, tai jo niekas ir nepaskatins.

O kaip finansai? Ar paramos gana?

Manau, užtenka... Jaunųjų menininkų kūryba siejama su Menų spaustuve - tai, ką ji suteikia, pakanka. O belstis į valstybinių (ir nebūtinai) teatrų duris... Nepatikliai ten į jauną kūrėją žiūrima... Štai „Atviros erdvės" projektas - konkretus atviro bendradarbiavimo pavyzdys.


 

Vienišas tėvas Giedrės Beinoriūtės filme „Balkonas", Keistuolių teatro aktorius ir Vilniaus tango klubo įkūrėjas Irmantas Bačelis.

Po aktorystės studijų LMTA stojote į VU aktoriaus filologo specialybę. Kodėl toks pasirinkimas? Tai buvo kryptingas ieškojimas ar eksperimentas?

LMTA nebaigiau, trečiame kurse dėl ligos teko palikti Algirdo Latėno kursą. Tačiau tai tapo proga atrasti save, ką suvokiau vėliau. Studijuodamas LMTA susidūriau su šiuolaikiniu šokiu, kurio seminarus vedė Frederique´as Lescure´as. Paprašiau leisti dalyvauti jo seminaruose ne tik su aktoriais, bet ir su šokėjais. Ir jis leido... su sąlyga, kad po savaitės šoksiu kartu su prancūzais Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje! Bet tai, kad mane atrinko, man buvo ne tik pagyrimas, bet ir suvokimas, kad neturėčiau apsistoti vien tik ties dramos aktoriaus keliu, todėl dar studijų LMTA metu mielai dalyvaudavau įvairiuose Lietuvos choreografų projektuose.

Tad studijuojant LMTA man nebeužteko vien aktoriaus, dramos meno - mane viliojo ir šokio, estrados, muzikos menai. Važiuoti į Maskvą nesiryžau, todėl perėjau į Keistuolių teatro VU surinktą aktorių filologų kursą ir taip priartėjau prie muzikos ir vaidybos dermės. Tačiau Keistuolių teatre man visą laiką trūko šokio, kurio dermę su drama pavyko rasti miuzikle „Meilė ir mirtis Veronoje". Vaidmuo nedidelis, bet malonu dirbti. Džiugu buvo dirbti ir Kęstučio Jakšto režisuotoje „Velnio nuotakoje", Neringos Čereškevičienės „Voro vestuvėse"... Miuziklo žanras mane traukia, veža. Kadangi pats sau tapau „specifiniu" aktoriumi, esu šioks toks „svetimkūnis" dramos teatre - vien dėl to esu „kitoks". Bet dabar turiu daugiau laiko, kurio man reikia, nes jau aštuoneri metai, kaip esu atradęs ir argentinietišką tango. Iš pradžių tango tik mokiausi su Anželikos Cholinos studente Kristiana Kemindryte, tačiau po dvejų metų įkūrėm savarankišką šokio mokyklą, Vilniaus tango klubą, gyvuojantį iki šiol. Vien mokinių ir vienkartinių pasirodymų ilgainiui nebeužteko, tad ėmiausi eksperimentuoti, jungti įvarius menus ir pamažu gimė idėja apie savarankišką produktą, kurį realizavau 2005 metais. Tai Menų spaustuvėje sukurtas šokio spektaklis „Lolita" Vladimiro Nabokovo romano motyvais.

Kaip kilo idėja scenoje šokiu įkurdinti „Lolitą"?

„Lolitos" idėja buvo netikėta. Buvo paskelbtas „Atviros erdvės" konkursas (tada programa vadinosi „Ateinantys"), ir mes su dabartine tango partnere Giedre Matačiūnaite nusprendėme dalyvauti. Ginčijomės, koks pasirodymas tai turėtų būti, tačiau ji, prisiminusi, kad tai turi būti kas nors novatoriška, nematyta Lietuvos scenoje, tarė: „Lolita." Žagtelėjau. Bet pagalvojau, why not? Dar kartą permetęs akimis romaną, pateikiau paraišką. Teatre iki tol buvau susidūręs su režisūriniais ar kūrybiniais projektais, kur esi tarsi bendraautoris. O čia visa atsakomybė krito ant mano pečių.

Ir kaip sekėsi?

Įdomu, žiauru, baisu, įpareigoja ir, jei jau panėrei, turi išplaukti. Atsakomybė ir baimė. Maloni baimė. Tačiau „Atvira erdvė" - viena iš geriausių galimybių būti pastebėtam. Tačiau, jei ryžaisi tam žingsniui, prieš eidamas į sceną, apsižiūrėk veidrodyje - ar tikrai nori būti pamatytas. Nes tas pastebėjimas gali ir užkirsti kelią.

Kiek lengva, kiek sunku jaunam veidui įsitraukti į profesionalių aktorių gretas?

Sunku. Jei pastebi režisierius, pamato ir kiti. Jei ne, gali būti talentingiausias, bet jei neparodysi, kad esi (o tai yra kūryba ir jos rezultatai), gali būti pasmerktas. Iš savo patirties galiu pasakyti - jei studijuoji aktoriaus meną, savo labui užmiršk, kad tave ims kviesti visi režisieriai. Pats galvok, ieškok, veržkis, braukis, nešk savo mintis.

Balys Latėnas
Balys Latėnas. Nuotraukos iš culture.lt/lmenas
Kokios šiandien jauno aktoriaus perspektyvos, kiek jos pasikeitė nuo Jūsų baigimo laikų?

Tada buvo lengviau, nes Lietuvoje nebuvo išnaudotas „avangardinių" teatrinių priemonių arsenalas, jau išbandytas Vakaruose. O dabar beveik viskas yra matyta. Dabar reikia viską „perspjauti". Išorinės priemonės nuvalkiotos, videoprojekcijų instaliacijos - kasdienybė. Dėl to reikalavimai kyla. Ir kitokia aktorių karta. Aš dar esu to Sąjūdžio slenksčio kartos žmogus, kitokia mano žodžio „laisvė" sąvoka. Dabar tos laisvės per daug. Ir menininkui save išreikšti sunkiau.


Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorius bei režisierius, režisuojąs ir Lietuvos televizijos serialą jaunimui „Neskubėk gyventi" -­ Balys Latėnas.

Po aktoriaus bakalauro studijų magistrantūroje pasirinkote studijuoti teatro režisūrą ...

Mane visą laiką traukė režisūra. Dar studijuodamas aktoriaus meną po truputėlį režisuodavau. Iš pradžių ir magistrantūroje studijavau aktoriaus meną, per tuos metus pastačiau vieną spektaklį Mažajame teatre, tad tiesiog savaime atsitiko taip, kad perėjau į režisūros magistrantūrą.

Kaip atsidūrėte Mažajame teatre, tarsi aišku - kurso vadovas buvo Rimas Tuminas. O kaip atsidūrėte Jaunimo teatre? Menų spaustuvėje?

Natūraliai. Jaunimo teatre viskas prasidėjo nuo pjesių skaitymų, Menų spaustuvėje irgi panašiai. Mes, baigę studijas, žinojome, kad esame kreipiami vaidinti Mažajame teatre, bet dėl to yra ir minusų. Kiti režisieriai atsargiai į mus žiūrėjo, nelabai kviesdavosi, nes uždėjo etiketę - visi nusprendė, kad „čia jau Tumino". Ir iki šiol taip yra. Nedaug kas iš mūsų vaidina kituose teatruose.

O patys iniciatyvos nerodėte?

Nežinau, patiems siūlytis kažkaip... Nepropaguojam to.

Į Mažąjį teatrą neseniai atėjo ir jaunesnė Tumino studentų karta. Ar skiriasi jos veidas nuo jūsų?

Na, nedidelis laiko tarpsnis. Šešeri metai, to per daug net nesijaučia. Gal labiau jautėsi, kai į Mažąjį teatrą atėjo mūsų karta. Buvo vyresnioji karta, nuo kurios skyrė didesnis atstumas, tad reikėjo laiko, kol apsitrynėme, susiliejome į vieną organizmą, koks yra dabar. O jaunieji atsinešė kažką naujo, kitokio. Ir tai yra gerai.

Kokioj terpėj maloniausia dirbti jaunam aktoriui, režisieriui?

Kai tu žinai, dėl ko darai ir ką nori pasakyti, kai yra komanda bendraminčių, gera darbinė atmosfera, tai nesvarbu, kur ta vieta. Svarbiausia, kad repeticijos būtų įdomios, vaisingos ir turiningos.

Ar šiandien jaunam menininkui pakanka finansavimo, ar jis morališkai palaikomas?

Nepasakyčiau, kad čia viskas yra gerai. Kai tu baigi studijas, esi pilnas ryžto užsidaryti kad ir į rūsį ir kurti. Bet nuolat dirbti dėl idėjos neįmanoma. Natūralu, kad entuziazmas po truputį senka, daugeliui tenka imtis kitokių darbų, kad galėtum pragyventi, ir tokiu būdu teatras pamažu gali tapti tik hobiu. Manau, su tuo susiduria ne tik jaunieji. Tai aktualu visiems menininkams. Tai jau yra valstybės problema. Reikėtų, kad sėdinčiųjų prie jos vairo sąmonėje įvyktų esminiai pokyčiai, bet kol kas prošvaisčių nesimato...

LITERATŪRA IR MENAS

Komentarai