Tostai

Vaidas Jauniškis 2008-12-31 balsas.lt, 2008 12 31
Foto: MF archyvas

aA

Taurės, lyg rankos maldai, pakeltos į viršų, dar vienas kilstelėjimas, tarsi norėtum kliustelėti gėrimo dangaus, o dar daugiau Žemės, ir itin konkrečios žemės dievams, ir  drauge su taurėmis kylančios viršun akys: tostas, palinkėjimas pirmiausiai sau, ir amžina ateities viltis, gimstanti iš dabartinės nevilties.

Taip įprastai metai po metų baigiame metus su viltimi ir greta  jos kartais atsistojančiu nusižeminimu: gal kažkas duos, gal rytoj bus geriau. Atsisveikiname-pasisveikiname palinkėjimais draugams, atlapaširdišku atleidimu-bučiniu į skruostą visiems judams. Taip mus mokė, nes mokė krikščioniškai visiems atleisti,­– taisyklė, nepajudinama kaip ta vieno popiežiaus įvesta skaičiavimo sistema ir jos dėka – naujas puslapis naujame darbo kalendoriuje. Todėl įsikūrę skirtingose barikadų pusėse pasveikina vienas kitą kaip bokso ringe: prakirstas antakis sveikina sutinusį kumštį, abu neva laimingi ir linki gero. Nors sau linki revanšo.

Tostai išreiškia ne vien palinkėjimą kitiems, bet ir sau pačiam, o dažnai – būtinai pačiam (o kam daugiau adresuoti visus tuos „-ingus“ – turtingus, laimingus, kūrybingus?) . Palinkėjimai ateinančių metų proga panašūs į maldas ir bandymus pačiam įtikėti kažkokia hipotetine ir statistikos niekad nepatvirtinama kaita, tarsi po datos, po akimirkos viskas bus kitaip, visi pasidarys geresni ir neabejotinai kilnesni. Net ir skeptiškas „na na, pažiūrėsime…“ vis tiek neišvengia vilties atspalvio ir noro pačiam paneigti tą skepsį. Viltis – ne durnių motina. Viltis kaip terapija nuo išprotėjimo.

Todėl vietoje šios nusižeminimo vilties man priimtinesnis skandinaviškas „skol!“, kildinamas iš (tariamo?) vikingiško papročio: pakelti išvirintą priešų vado kaukolę, pilną vyno, ir gentainiams tuo „skol“ išreikšti „tegul visi jūsų priešai būna mirę!“

Tuoj vėl nugriaudės fejerverkai, tamsumas prašalindami, o keletas akimirkai sustingusių nulių elektroniniame tablo, užmautame ant rankos ar ant aikštės stulpo, dings, ir vienų metų aštuonetas bus pakeistas kitų devynetu.  2009. „Kultūros metų, kultūrooos?“. Netikiu, bet – o gal? Po liepsnų į dangų seks laikrodžių dūžiai, petardos, taurių skambesys ir kiti mūsų mažieji sprogimai. Todėl, nepaisant tradicijų:

Už kultūrą, kuri paverstų sostine mūsų šalį! Ir už Provanso reikšmės provinciją!

Už renginius, dėl kurių patys imtume pavydėti sau, suvokdami, kad „arti – gražu“. Kad jie vyksta kaip tik „čia“, o ne „kažkur Europoje“.

Už gatves, plaunamas šampūnu, o ne šampanu! Ir už švarą, kai rankas plauna ne rankos, bet muilas!

Už šiukšles iš Neries pakrančių ir miškų, surinktas ne visaliaudinės talkos ir pilietinių akcijų metu! Ir už pilietines akcijas, nenešančias politinių dividendų! 

Už koaliciją su žmonėmis, o ne su verslo projektais! Už verslo pojektus, kurie skirti žmonėms!

Už tunelio iliuminaciją, o ne už šviesą tunelio gale. Ir už naujametės Prezidentūros apšvietėją-dizainerį, parodžiusį pasauliui, kur gyvena Kalėdų senelis!

Už 15 procentų turistų, papildysiančių Vilniaus ir tuo pačiu Lietuvos biudžetą. Tegul ir iš Liepojos bei Mogiliovo!

Už šalies biudžetą, kuris ženkliai padidės dėl mokesčių kultūrai: vadinasi, kitos ūkio sritys buvo nieko vertos! Ir už kultūrą, kuri didesniais už dotacijas mokesčiais remia valstybę!

Už kultūrą kaip kultūrą, o ne kaip šalies ekonomikos gelbėtoją ar rėmėją!

Už planuojamą Pridedamąjį kultūros mokestį, taikomą į teatrą, koncertą ir kiną per metus nenuėjusiam piliečiui (valdininkams – išeitinės kompensacijos dydžio)!

Už visuotinį lengvatų, gautų remiant kultūrą, deklaravimą!

Už politikus, kurie 2009 m. pasiryžo sunaikinti kultūrą ir galiausiai liko sėdėti. „Mąstytojo“ poza.

Už 1000-mečio paminklą-varpą su užrašu „Iš gėdos atsistatydinusiam politikui“ ir už jame įamžintus vardus. Ir už tuos, kurie išsigando, kad jiems muša varpas.

Už mokesčių mokėtojų vienodai remiamą Vyriausybę ir kitas kūrybines industrijas! Už abiejų įtaką šalies įvaizdžiui gerinti!

Už kultūrą nacionalinės reikšmės įstaigose, dėl kurios nebūtų gėda!

Už „Idiotą“ scenoje ir kuo daugiau idiotų salėje – Dostojevskio ir von Triero prasme.

Už parodą „Šaltasis karas“ Nacionalinėje galerijoje ir karštas barikadas prie Kultūros ministerijos. Allons enfants!

Už trispalves širdeles vasario 14-16 dienomis! Ir už Valdovų rūmų atidarymą liepos 6-ąją su jungtiniu „Lietuvos“ ansamblio ir „Leningrad Cowboys“ (www.leningradcowboys.fi ) koncertu.

Už prekybos centrų akciją „kava + knyga“ už kavos kainą. Už knygą, kurią perskaitysime iki kovo 1 d.

Už nacionalinį kiną ne pagal „specužsakymą“. Už aktorius ne TV ekrane!

Už muziką, kurią kuria ne festivalių vadovai. Už modernųjį šokį, pageidautina, „baltą“.

Už netikėtas erdves, virstančias menu, ir už meną, kurį randame ten, kur jis būti privalo!

Už viltį, kuri virto tikėjimu, terapija, tikrumu. Ir už keiksmą, kuris tuo pačiu virto.

Už Naujus metus su šūkiu „Rytoj bus dar gražiau!”. Ir už rytojų, kuris nelauktai būtų gražesnis! 

BALSAS.LT

Komentarai
  • Numirti – nenumirštant

    Tarsi lipdydamas, tapydamas ar droždamas drauge su aktoriumi vaidmenį, Tuminas, man regis, dar ir kaip psichoanalitikas stengėsi perprasti paties aktoriaus charakterį, jo meninę prigimtį.

  • Pašlovinimai „Meno rakto“ ir „Teksto rakto“ laureatėms

    Scenos meno kritikų asociacija apdovanojo laureates: „Teksto raktas“ įteiktas teatrologei Rasai Vasinauskaitei, o „Meno raktas“ – prodiuserei Rusnei Kregždaitei. Publikuojame laudacijas.

  • Odė scenai: „Auksiniai scenos kryžiai“

    Laikui bėgant komisija turės būti kuo įvairesnė, nes toks yra ir šiuolaikinis teatras. Šiemet ekspertų darbo rezultatai susifokusavo į labai tradicinį teatro modelį ir jo suvokimą.

  • Menas yra taika

    Šiemet Tarptautinės teatro dienos žinią siunčia norvegų rašytojas, dramaturgas Jonas Fosse: „Karas ir menas yra tokios pat priešingybės, kaip karas ir taika. Menas yra taika“.

  • [i]Locus vulgaris[/i]

    Scenos menai viešosiose erdvėse gali ne tik burti miestiečių bendruomenes, bet ir dalyvauti miesto istorijos pasakojimo ir viešųjų erdvių simbolinių reikšmių steigime ar transformavime.

  • Iš mūsų vaidybų (XVII)

    Kaip statyti psichologines Zellerio pjeses, kai neveikia (nes neįtikina) nei aktoriaus ir personažo atstumas, nei atstumo nebuvimas? Ką vaidinti aktoriui, kai jo kuriamas personažas yra ligos paūmėjimas?

  • Režisierius ir laiko derva

    „Mamutų medžioklė“ – tai nėra filmas apie Jono Jurašo biografiją. Bet per kelis jo gyvenimo epizodus papasakota apie epochą ir jos nuodus, galbūt tebeveikiančius.

  • Apie vaikus, kurie drįsta neišpildyti lūkesčių

    Vilniuje stebėjome istorijas apie lūkesčiais iš kartos į kartą perduodamas traumas ir sprendimus tai nutraukti pačiu netinkamiausiu ir beprasmiškiausiu būdu.