Griežtas jaunųjų užsienio kritikų žvilgsnis į Lietuvos teatrą
Vykstant tarptautiniam Vilniaus teatro festivaliui „Sirenos“, Europos teatro festivalius vienijanti organizacija F.I.T. (Theatre Festivals in Transition)1, talkinama Scenos meno kūrėjų asociacijos, surengė jaunųjų kritikų seminarą „Mobili teatro ir komunikacijos laboratorija“. Ištisus metus „Mobili laboratorija“ keliauja po F.I.T. festivalius, „Sirenos“ tapo priešpaskutine jos stotele. Dalyvauti šiame projekte buvo atrinkti 25 jauni teatro kritikai ir žurnalistai, kurie pasikeisdami keliauja po festivalius, kad geriau suprastų šiuolaikinį teatrą, ugdytų įrankius jo refleksijai ir perteiktų savo patirtį skaitytojams. Į seminarą Vilniuje atvyko „Mobilios laboratorijos“ dalyviai iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Slovėnijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės ir Lietuvos. Seminarui vadovavo jaunas, bet jau patyręs kritikas ir žurnalistas Brianas Loganas ir nepriklausoma prodiuserė, Londono tarptautinio teatro festivalio LIFT įkūrėja Rose Fenton iš Jungtinės Karalystės.
Seminaro tema Vilniuje buvo pasirinktas interviu žanras, tačiau pateikta ir netradicinių užduočių. Savo įspūdžius apie jiems beveik nepažįstamą lietuvių teatrą jaunieji kritikai turėjo perteikti laiškais, adresuotais mamai, draugui ar spektaklio kūrėjams, eilėraščiais, dainomis, trumpomis recenzijomis dienraščiams ar net performansu.
Bene daugiausia diskusijų sukėlė du lietuviškojoje „Sirenų“ programoje parodyti spektakliai – Jono Vaitkaus „Patriotai“ ir Oskaro Koršunovo „Hamletas“.
„Patriotai“ sukėlė nemažai audringų diskusijų ne vien kaip spektaklis. Seminaro dalyviai audringai reagavo ir į gana arogantišką režisieriaus Jono Vaitkaus laikyseną „Sirenų“ klube po spektaklio vykusiame susitikime, kurį moderavo filosofė Nerija Putinaitė. Matyt, todėl kalbėdami apie spektaklį daugelis citavo įsimintiniausias režisieriaus frazes. „Patriotai“ buvo aptarti daugiausia laiško forma, o apie Oskaro Koršunovo „Hamletą“ buvo rašomos recenzijos dienraščiui.
I. „PATRIOTAI“
Madli Pesti (Estija)
„Patriotai“ – trumpa žinutė draugui
Žiūrėti „Patriotus“ antrą kartą nebuvo gera mintis. Man patinka pirmosios trys šio spektaklio minutės. Jos daug žadančios: stiprus garsas, skirtingi judesiai. Prasidės kažkas galingo? Labai greitai suvokiau, kad „Patriotai“ ne mano skonio. Pažiūrėjusi šį spektaklį du kartus, įsitikinau, kad tai iš tikrųjų skonio klausimas. Spektaklis kupinas grotesko ir humoro „žemiau juostos“, o jo negaliu pakęsti. „Patriotai“ sukėlė ir atpažinimo efektą, nes Estijoje irgi yra labai panašus pastatymas pagal trečiojo dešimtmečio pjesę, o valdžios, pinigų troškimas, godumas taip pat nėra naujos temos. Tačiau spektaklis priimtinas plačiajai publikai. Kaip supratau, režisieriaus nedžiugina triukšmingas publikos juokas, tačiau kam tuomet statyti lengvai „virškinamą“ spektaklį su populiariais pokštais? Žinoma, svečiai iš užsienio negali suprasti žodžių žaismo, tačiau tai nėra svarbiausia: vis tiek galiu tvirtinti, kad man nepriimtinas pokštų, vaidybos ir paties spektaklio STILIUS. Baigdama norėčiau pasakyti, kad, mano nuomone, „Patriotai“ yra populistinė pramoga.
Mark Römisch (Vokietija)
Laiškas režisieriui
Gerbiamasis režisieriau,
Taigi Jums patinka juoda ir balta? Patinka senamadiškas bulvarinis teatras, lėkšti juokeliai ir aktoriai su meškų kostiumais, vienas į kitą spjaudantys degtine? Gerai, sukurkite valandos spektaklį, parodykite jį kur nors kaime, klojimo scenoje ir linksminkite vietinius gyventojus, kurie niekada nebuvo teatre. Štai kur, mano nuomone, turėtų būti „dar vienas šūdo gabalas ant didelės šūdo krūvos“, kaip Jūs pats tą tiksliai apibūdinote. Bet palaukite, aš labai atsiprašau. Juk daugybė žmonių teatre puikiai leido laiką. Taigi tikriausiai kai ką Jūs padarėte teisingai. Juk laimėjote visus tuos apdovanojimus. Gal tik man vienam buvo nuobodūs seni lėkšti juokai ir miglotas pasakojimas? Gal tik man nepavyko įžvelgti Lietuvos istorijos satyros? Na, gal man ir keletui kolegų, kurie išėjo po spektaklio pertraukos. Tačiau didžioji publikos dalis juokėsi ir linksminosi – argi ne tam ir egzistuoja teatras? Lengvai pramogai. Kam stengtis juo ką nors pasakyti? Ne! Politinis teatras? Velniop jį. Juk visa tai tėra šūdas. Taigi kam tai rūpi. Žinoma, Jūs sukūrėte ir daugiau spektaklių. Tik gaila, kad neturėsiu progos jų pamatyti.
Pagarbiai – Mark Römisch
Andreja Kopač (Slovėnija)
Personažai, judantys patriotizmo zonoje
Kas šiandien yra patriotas? Ką tai reiškia?
Režisierius Jonas Vaitkus per susitikimą po spektaklio pasakė: „Žinote, tai ne vienintelis mano režisuotas spektaklis…“ Daugmaž taip jis atsakė į klausimą apie juodą ir baltą patriotizmą šiame spektaklyje. Tačiau kada tai vyksta? Šiuolaikinėje Lietuvoje? 1926-ųjų Lietuvoje, kai buvo parašyta pjesė, ar tiesiog visame naujajame pasaulyje? Dėl režisieriaus miglotos pozicijos riba tarp patriotizmo ir nacionalizmo taip pat neaiški.
Antras klausimas: ar veikėjai, apvilkti nuostabiais kostiumais, – tai vaikščiojančios metaforos, ar vaikščiojantys stereotipai? Pirmoji tris valandas trukusio spektaklio dalis gal ir buvo metaforiška, tačiau antroji – grynas stereotipas. Komunikacija tarp aktorių ir publikos čia virto didžiule komedija – tai, tiesą sakant, buvo tragiškiausia situacija visoje patriotizmo istorijoje.
Režisierius Jonas Vaitkus teigė, kad jį liūdina publikos reakcija, tačiau nepanoro atskleisti savo paties pozicijos šiuolaikinio patriotizmo atžvilgiu. Be to, jeigu, kaip teigia režisierius, viskas ir taip matyti, o vizualumas yra svarbiausia, tuomet reikėtų stoti į stiprią opoziciją, nes antraip visa, kas vyksta, tampa tiesiog kvaila. Kvailai patriotiška. Nepaisant visų spektaklio pelnytų apdovanojimų.
Martin Bernátek (Čekija)
„Greitojo maisto“ pasmerkimas
Lietuvių dramaturgo Petro Vaičiūno pjesė „Pa-triotai“, parašyta 1926 m., pasakoja apie apsimestinį patriotizmą, veidmainiavimą ir aukštuomenę, kitaip tariant, apie Poną Nieką, kuris, įsiveržęs į aukštesniąją klasę, užima postą, iš kurio gali kalbėti visos visuomenės vardu. Tai būtų galima sieti su Ibseno buržuazinio valdininko karikatūromis, pavyzdžiui, su „Visuomenės priešu“. Schematiškos interjerinės istorijos apie trečiojo dešimtmečio aukštuomenę tarsi atliepia vietinį farsą ir nacionalinio atgimimo sąjūdį Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Pjesė schematiška, konfliktas modeliuojamas, remiantis itin senamadiška ir konvencionalia fabula, jis nuolat stringa asmeninės motyvacijos ribotume, o asmeninės istorijos tampa opozicija epiniam pasakojimui ar tiems struktūros modeliams, kurie padeda sėkmingai plėtoti socialines temas.
Norėčiau kalbėti apie spektaklį, tačiau aptarti vertybiškai čia iš esmės nėra ką. Tai buvo klaida, nes režisūra primityvi, iliustratyvi ir paprasta. Ji pataikauja publikai ir nekelia klausimų. Pats režisierius Jonas Vaitkus sakė, kad spektaklis banalus, o jo skelbiama tiesa gali būti tik juoda arba balta, to šiais laikais tikriausiai ir trokšta Lietuvos žmonės, antraip spektaklis nebūtų sulaukęs tokių audringų plojimų. Akivaizdu, kad tuo režisierius bando pateisinti nepakankamą sumanumą, intelekto ir meniškumo stoką.
 |
| „Patriotai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Kai norima parodyti, kad Velička, departamento direktorius, išdavikas ir baisiausias veidmainis, gresiant suėmimui, ketina pabėgti, vilos apsaugininkas jam įspiria. Štai pavyzdys: Velička atidaro duris ir iškart pro jas įžengia apsaugininkas, imituodamas spyrį, tuomet uždaro duris, o po kurio laiko Velička grįžta akivaizdžiai demonstruodamas, kad jo ranka sužeista, taigi jis buvo mušamas. Siužetui plėtojantis, sužinome, kad Veličkai vis dėlto pavyko pasprukti. Iš šio pavyzdžio peršasi dvi išvados. Pirma, akivaizdžių faktų demonstracija primityvi, lyg mėgėjų teatre, kaip ir visos figūros, o dar blogiau – kaip ir visi vaidmenys, išskyrus pagrindinį, Vicedirektorių. Vaitkus naudoja ir antrąjį planą, už stiklinės sienos, tačiau pateikia jį labai realistiškai. Mizanscenos tampa tik „kalbančių galvų“ grupavimu – aktoriai tiesiog laukia, kada galės ištarti savo replikas. Antra, spektaklio dramaturgija nepasako nieko ypatinga nei apie pjesę, nei apie siužetą, nei apie istorinį ar šiuolaikinį kontekstus. Išorinių elementų pasitelkimas, siekiant spektaklio personažus susieti su realiai egzistuojančiomis politinėmis personalijomis, yra pats paprasčiausias kelias. Nevalgykite to.
II. „HAMLETAS“
Madli Pesti (Estija)
Lietuvos režisūros žvaigždė atskleidžia save
Oskaro Koršunovo „Hamletas“ yra apie režisieriaus vidinį „aš“. Klausimas „Kas tu esi?“ ir žvilgsnis į veidrodį pradeda žiaurų ir nelengvą savęs paieškų, santykyje su išoriniu pasauliu, žaidimą.
Publiką pribloškia judesių ritmas ir aktorių jėga, sunkūs elektros, žiurkių keliami triukšmai, traškesys, šviesos ritmika. Koršunovas įrodo, kad teatras yra daugialypė meno forma – visi elementai kartu įtraukia publiką, ji tampa žaidimo dalimi.
Pirmasis spektaklio veiksmas stulbinamai priminė naują vokiečių ir šveicarų „Hamletą“, režisuotą Jano Bosse. Ten žaidimas taip pat prasideda nuo teatro, čia taip pat yra veidrodžiai, kuriuose publika gali matyti save, abiem „Hamletams“ būdinga nepaprastai intensyvi aktorių vaidyba. Pasaulis griūva ir dėl to reikia kaltinti mus! Bosse spektaklyje pasaulis yra scena, o visi mes – aktoriai su skirtingomis kaukėmis. Koršunovas taip pat prisiliečia prie tų pačių problemų, tačiau jo koncepcija nėra tokia aiški.
Koršunovo interpretacijoje labiausiai stulbina du nauji personažai. Vis pasirodanti miela balta žiurkė iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip klišė, tačiau veikia žaismingai ir puikiai dera su bendra spektaklio koncepcija. Kitas personažas – mažas, juodas velnias, o gal klounas, o gal sukčius su šviečiančia raudona nosimi. Jis ropoja aplink Polonijaus, Klaudijaus ir kitų kojas, tampo gijas ir yra atsakingas už visą blogį, apsėdusį „Hamleto“ personažų protus. Tačiau antrajame veiksme šis sukčius pamirštamas ir pasirodo tik pačioje pabaigoje. Spektaklio finalas konceptualus: Horacijus virsta klounišku Fortinbrasu ir užima valstybę, gal pasaulį. Ar ateityje mus valdys klounai? Šis klausimas puikiai dera su niūria ir pesimistiška spektaklio atmosfera.
Martin Bernátek (Čekija)
Už vaizdo
„Hamleto“ vienatvės, tapatumo ir pasipriešinimo dominuojančiai tvarkai temas Koršunovas pasitelkia spręsdamas pagrindinius teatro priemonių ir vaidybos klausimus. Pjesės šerdį jis atranda teatro kaip „veidrodžio priešais gamtą“ definicijoje ir naudojasi ja kaip pagrindiniu inscenizacijos metodu, plačia menininko – kuriančio žmogaus metafora. […]
Hamletas (Darius Meškauskas) negali susitaikyti su tuo, kad jo tėvo žudikas veda jo motiną ir užgrobia karūną. Jis paspendžia spąstus – teatrą, kad galėtų realybės spektaklį atakuoti fikcijos materialumu. […] Hamletas pasitraukia už šio paveikslo ribų, kad atskleistų veidmainystės spektaklį. Kai rūmų svita stebi save veidrodžiuose, Hamletas lieka išorėje. […]
Hamletą charakterizuoja atsitolinimo pozicija, kelianti klausimus: „Kas tu esi? Su kuo tu susijęs? Kiek ilgai galėsi likti išorėje?“ Klausdamas būti ar nebūti, Koršunovo Hamletas balansuoja ant ašmenų. Scena padalyta. Vienoje jos pusėje plyti tuščia erdvė ir stūkso nenaudojami baldai – tai realybė, aštriausia egzistencijos forma. Kitoje – aktoriai ir rūmų svita. Hamletas gali egzistuoti tik nustatęs savo santykį su abiem realybėmis.
Monika Kwasniewska (Lenkija)
Viduje – išorėje
Manipuliacijos tekstu ir vaizdiniais – tai ne vien atminties ir hamletiškų stereotipų žaidimas. Scenos pasaulis vadovaujasi savomis košmaro ar psichologinės erdvės taisyklėmis, viskas čia vyksta pagal asociacijų logiką. Ir tik paties princo viduje. Šiame spektaklyje Hamletas – užsidaręs melancholikas, kuris, užuot gyvenęs veidrodžių apsuptoje tamsoje, teatralizuoja savo emocijas, nes jau nebepajėgia su jomis susitvarkyti. Jis yra tikrasis savo vidinės tragedijos karalius ir režisierius.
Tačiau tai tik viena iš daugelio galimų šio spektaklio interpretacijų. Jame taip pat galima įžvelgti visos visuomenės, kuri čia veikia kaip strategiško, nesąžiningo žaidimo ir manipuliacijų mechanizmas, tapatumo problemą. Vienintelis Hamletas nenori dalyvauti šiame nesveikame žaidime. Šiuo atveju klausimas „Būti ar nebūti?“ reiškia: ar būti su „jais“, ar likti visuomenės užribyje. Ne vieną sceną Hamletas stebi įsimaišęs tarp publikos, o vėl išėjęs į sceną, demaskuoja melą. Veikdamas kartu su kitais, Hamletas galėtų būti tik oportunistas. Tačiau šis pasaulis yra toks paliegęs, kad bekompromisis elgesys nebegali nieko pakeisti, reikia griūties, o ji pražudo ir Hamletą. Ar ant griuvėsių ir kapų kas nors sukurs naują pasaulį? Šiame spektaklyje nėra Laerto… Spektaklio finale vienintelis gyvas personažas yra Horacijus, kuris šiame „Hamlete“ paverstas cinišku, nedoru klounu. Su kuo ir kokį pasaulį jis kurs?
Spektaklyje daug paralelinių linijų, reikšmių, galimų jų interpretacijų. Kad ir kaip būtų, visa tai rodo pasaulio psichologinę ir socialinę krizę, tai momentas prieš pat katastrofą, kuri sugriaus viską. Tačiau finale apima abejonės, ar po viso to ateis kas nors nauja. Vilties nebelieka…
Andreja Kopač (Slovėnija)
Hamletas žmogus
Konstrukciniai Koršunovo „Hamleto“ elementai dramatiškai keičiasi nuo pradžios iki pabaigos. Todėl pirmąjį spektaklio veiksmą galima „skaityti“ kaip detektyvinę istoriją ar mėgautis juo kaip geru šiuolaikinio šokio pastatymu. O antras veiksmas grąžina prie rašytinio žodžio ištakų ir dramos teatro. Spektaklio struktūrą galima suvokti kaip apverstą piramidę. Pradžioje pristatomas tikrasis šiuolaikiškumas, provokuojantis daugybę įvairių kontekstų, tekstas čia yra tik viena iš referencijų, bet spektakliui įsibėgėjant jis virsta savireferentišku, todėl, remiantis paskutine teksto eilute, „Toliau – tyla“.
Šioje konsteliacijoje žmogiškasis personažų potencialas atsiduria tame pačiame lygmenyje kaip ir kiti semiotiniai spektaklio ženklai, tokie kaip scenovaizdis, judesys, šviesa… Negalėjau atsikratyti jausmo, kad spektaklyje nebuvo matyti tikrojo Koršunovo, kurio Hamletas – žmonijos globaliame pasaulyje ženklas. Žmogiškas Hamletas. Žmogiškasis paveldas. Globalizacijos paveldas. Judantys personažai, tarsi atgimstančių bendruomenių ženklai, reprezentuoja aplinką, kurioje Hamletas gyvena ir kuri yra už jį daug galingesnė.
Kuo labiau spektaklis artėjo finalo link, tuo labiau aiškėjo, koks Hamletas turėtų būti. Buvo pateikta krūva naudingų įrankių tam perskaityti. Mano nuomone, „Hamletas“ daugiau fizinio negu literatūrinio teatro pastatymas. Jis daugiau pasakė apie kontekstą negu apie tekstą. Kalbėjo ne žodžiais, o ženklais. Tai ne Shakespeare’o „Hamletas“, bet žmogaus „Hamletas“. Mobili scenografija ir besiblaškantys veikėjai sukūrė stiprų lauką kurti kitokiam – ne teatrinių paradigmų, parametrų ir idėjų – teatrui. Žiūrovai patys gali pasirinkti, ką priimti ir kuo tikėti. Shakespeare’as – prekybos centras, kuriame apverstos piramidės struktūra galėtų (be didesnės žalos) būti kiek „apkarpyta“ ir uždaresnė. Net ir tada klientai suprastų spektaklį, net, tikėtina, norėtų gauti daugiau… O Lacano apibrėžti tušti signifikantai galėtų laisvai judėti, prasiskverbdami pro belaikę „prieš“ ir „po“ erdvę, kol galiausiai taip pat pasiektų tylą.
Parengė Goda DAPŠYTĖ
Visus seminaro „Mobili teatro ir komunikacijos laboratorija“ tekstus galima rasti interneto svetainėje www.theatre.lt/fit.
———————————
1 F.I.T. tinklas vienija festivalius: „Spielart“ (Vokietija), „Crakow Theatre Reminiscences“ (Lenkija), „Baltic Circle“ (Suomija), „LIFT“ (Jungtinė Karalystė), „Baltoscandal“ (Estija), „Homo Alibi“ ir „Homo Novus“ (Latvija), „Divadelna Nitra“ (Slovakija), „4+4 Days in Motion“ (Čekija), „Sirenos“ (Lietuva), „Exodos“ (Slovėnija).
